Fiona McArthur: Dar vienas blogiukas?

Fiona McArthur

Dar vienas blogiukas?

Romanas

Vilnius, 2013

​Versta ​iš ​Fiona ​McArthur,Harry ​St ​Clair: ​​​​​​​Rogue ​or ​​​​​​​​Doctor?? ​​​​​​​​​​2011

© Fiona McArthur, 2011

Šis leidinys publikuojamas pagal sutartį su

„Harlequin Enterprises II B.V. / s. à. r. l.“

Visos teisės į šį kūrinį saugomos, įskaitant teisę atkurti

visą arba iš dalies bet kokia forma.

Visi šios knygos personažai yra išgalvoti.

Bet koks panašumas į tikrus asmenis, gyvus ar

mirusius, yra visiškai atsitiktinis.

© Eglė Bareikaitė,

vertimas iš anglų kalbos, 2011

© Rima Milaševičienė, dizainas, 2010

© Dreamstime.com, viršelio nuotrauka

© „Svajonių knygos“, 2012

ISBN 978-609-406-516-3

Pirmas skyrius

Saulėlydis. Nuostabi Balio sala.

Haris Sent Kleras apžvelgė viešbučio baseiną ir susiraukė. Įprastinė ramybė išgaravo vien pagalvojus apie grįžimą į Australiją ir gydytojo darbą. Viską dar labiau pablogino pusvalandžiu anksčiau atėjęs pasakyti, kad nesutinka.

Baseino kėdės buvo nusėstos kokteilius siurbčiojančių turistų, laukiančių saulėlydžio, ir Haris stengėsi nesusidurti nė su vieno jų, ypač moterų, žvilgsniu, nes akimis ieškojo vyro, su kuriuo buvo susitaręs susitikti. Dabar ne laikas flirtui.

Bonė Makenzi matė, kaip jis atėjo. Visos moterys matė. Kai prisiartino prie baseino, damos lyg smalsūs vėžliai ištempė kaklus ir nužvelgė jo plačius pečius, Bonė net užvertė akis. Girdėjo, kaip šalia sėdinti Saša šnabždasi su Džasinta, ir vylėsi, kad jų žodžių negirdėti toje vietoje, kur jis stovi.

– Jį vadina saldainiuku. Nes jis gerai atrodo, meiliai kalba ir, lažinuosi iš savo naujojo juodo bikinio, yra puikus lovoje. Bet tikras širdžių ėdikas. Visoms moterims sako nenorįs įsipareigoti. – Džasinta svajingai atsiduso, o jos draugė tęsė: – Jis neapsistojo viešbutyje. Jau klausiau padavėjos. Atėjo čia su kažkuo susitikti.

Bonei vyriškis neatrodė panašus į saldainiuką. Jis labiau priminė netoli Velso krantų stovintį nuošalų švyturį, kadaise matytą per televizorių.

Vienišas, apsuptas dantytų uolų, laukė neįveikiamas jokios audros, atsitvėręs nuo kitų skeptiško abejingumo siena, kol pagyvenusi moteris apeiginiu sarongu patapšnojo per ranką – tada vyras nusišypsojo. Ir viskas pasikeitė.

Jis kažkaip ypatingai pakreipė galvą ir šiltai pasveikino balietę moterį. Meilus ir nuoširdžiai žavingas atsakas paveikė net Bonę, ji gerokai nustebo, nes pardavusi savo sužadėtuvių žiedą pasižadėjo daugiau niekada nepasiduoti vyro kerams.

Geri genai, būtų pasakiusi jos senelė. Bonė susigriebė mąstanti geri džinsai ir nukreipusi akis į šalį sučiaupė lūpas, stengdamasi sulaikyti šypsnį. Šios jaunos akušerės, su kuriomis atkeliavo iš Darvino, darė jai blogą įtaką.

Bonė vėl dirstelėjo beveik neabejodama, kad vyriškis negali jos matyti, nes šezlongą temdė skėčio metamas šešėlis. Dabar jis šnekučiavosi su vyru, purtė galvą žvelgdamas į nebejauną saulėje įdegusį turistą, kurį ji buvo mačiusi viešbutyje, bet Bonės akys buvo įsmeigtos į jaunesnįjį.

Štai – malonusis švyturys visas nušvito, nes vyras greta privertė jį nusišypsoti, paskui dar kartelį, kai ištiesė stiprią ranką ir paspaudė jam delną. Vadinasi, jis gali būti ir švelnus – pagaliau Bonė suprato, kodėl merginoms taip rūpėjo jį aptarinėti.

Dabar vyras atrodė nerūpestingas ir neįsitempęs, atsainiai, nesivaržydamas mūvėjo nukirptus padėvėtus mėlynus džinsus, ilgos įdegusios kojos liudijo apie pomėgį sportuoti, o tai padėjo išlikti tvirtam. Rodės, jam nepaprastai svarbu būti nesuvaržytam ir tai rodyti, daug geriau nei trypti kitų jausmus siekiant karjeros aukštumų, kaip darė kai kurie Bonės pažįstami.

Ji matė, kad bet kaip susagstytiems sportiniams marškiniams beviltiškai nesisekė paslėpti plačių pečių, o pro trumpas rankoves vis išlįsdavo liauni tvirti bicepsai. Paprastai ji nesižavėdavo liesais raumeningais vyrais, bet dabar tos gyslotos rankos viliojo ištverme ir tramdoma jėga. Bonė žvilgtelėjo į staiga pašiurpusią savo odą, tada kilstelėjo veidą ieškodama kaltininko vėjelio.

Vylėsi, kad jį pajus...

Pasislinko gilyn po skėčiu, jei kartais dėl viso to būtų kaltas pernelyg ilgas sėdėjimas saulėkaitoje. Apsižvalgiusi pamatė, kad ji ne vienintelė moteris, slapčia dirsčiojanti į jį. Laimei, ne vien ji išsikraustė iš proto, atrodė, šis vyras sujaudino kiekvieną būtybę, turinčią dvi X chromosomas.

Be abejonės, kai tarsi magnetas trauki moteris, tai turi būti tikrai sunkus išbandymas, bet Bonė nesiruošė prisidėti prie nelaimėlių draugijos.

Tokia mintis ją nuramino. Gerai. Bent jau atgavo sveiką protą, nors turėjo pripažinti, kad šio vyro asmenybė dvelkė kažkokia paslaptimi, intrigavo ir kėlė susidomėjimą jo praeitimi. Na, jos praeitis taip pat nestokojo įdomybių, ji buvo sukaupusi solidų neapdairių poelgių bagažą, todėl jis galėjo pasilaikyti savo naštą sau, jai pakako ir savosios.

Bonė nukreipė akis į raudonus ir auksinius Balio saulėlydžio atspindžius, slystančius bangomis. Kai Saša vėl kumštelėjo ją alkūne ragindama pasigrožėti vyriškiu, Bonė papurtė galvą ir sušnabždėjo:

– Manęs nedomina saldainiukai. Čia atėjau gėrėtis saulėlydžiu, o ne aptarinėti vyrų.

Saša užvertė akis.

– Kaip sau nori. Žiūrėk į tą gražų kamuolį danguje, o aš šiuo klausimu turiu savo nuomonę. – Ji pamerkė akį, o Bonė pakratė galvą ir tvirtai sučiaupė lūpas. Nieko kito neliko. Išdykusios jaunos akušerės jai kėlė juoką nuo tada, kai netikėtai sutiko jas per atostogas.

Draugai iš Darvino įkalbėjo ją pasiimti trumpų atostogų ir ši pertrauka turėjo tapti nauja pradžia, prieš imantis darbo Erso Uoloje, arba Uluru, Bonė priminė sau senovinį aborigenų šventos vietos pavadinimą. Tiesą sakant, nors lūpos dar buvo truputį sustingusios, ji sulig kiekviena diena vis dažniau šypsodavosi.

Paskutinė išsilydžiusių gaisų gija pradingo jūroje palydėta garsaus atodūsio, nors, tiksliau sakant, kolektyvinį dėkingumo kupiną ūžesį sukėlė žiūrovai, kurie apsigręžė ir aplenkdami gultus patraukė į savo kambarius, prieš atslenkant atogrąžų nakčiai.

– Na, kur trauksime vakarienės?

Merginos troško ką nors veikti ir Bonė panaršė savyje norėdama atrasti bent mažumėlę entuziazmo. Ne. Nė lašo.

Praėjusį vakarą ji tyliai nuplaukė į gilųjį baseino galą, stengdamasi nuo jų pasislėpti, nes pirmąsias tris dienas praleido prisilipdžiusi dirbtinę šypseną. O dabar troško tiesiog pasinerti į Balio įspūdžių sukeltą ramybę, kuri, turėjo pripažinti, staiga prasiskverbė į jos sielą.

– Aš turbūt susirangysiu kuriame nors iš fotelių ir stebėsiu blėstančias spalvas. Paskui gal pavakarieniausiu savo kambaryje.

– Gerai. – Merginos stryktelėjo. Gamta savo spektaklį baigė, jaunimui reikėjo pramogų. – Gal vėliau susitiksime klube. – Jos nusišypsojo, pamojavo ir išskuodė lyg bijodamos pražiopsoti svarbiausią gyvenimo progą.

Haris Sent Kleras matė, kaip išplasnojo dvi menkai apsirengusios nimfos, bet jo žvilgsnį patraukė fotelyje ramiai besiilsinti moteris. Pastebėjo ją dar šnekučiuodamasis su Bobu. Leido sau prasiblaškyti, kol Bobas stengėsi jį perkalbėti, nors šią moterį nebuvo sunku pastebėti. Ir štai – jis toliau stoviniuoja, nors seniai galėjo išeiti.

Haris delsė, pats nemėgo būti trukdomas, kai užsigeisdavo pabūti vienas, todėl labai gerai matė ženklus, perspėjančius: palik mane ramybėje , jie sklandė virš tos moters tarsi Balio aitvarai, kuriuos, palaimingai gaudančius vėją, galėjai išvysti bet kurią popietę.