Fiona McArthur - Dar vienas blogiukas?

Trečias skyrius

Buvo jau po vidurnakčio, Haris gulėjo ant šono ir žvelgė į paplūdimį. Stebėjo žvaigždes, pamažu judančias dangumi. Mėgino atsukti joms nugarą, bet vis tiek žinojo, kad jos niekur nedingo. Šaipėsi iš jo. Jis nepajėgė prisiminti, kada paskutinį kartą dėl moters vartėsi lovoje negalėdamas užmigti. Na, būtų pajėgęs, bet nenorėjo prisiminti tos nesėkmės.

Tačiau Bonė buvo kitokia, švelnesnė, tarsi ramus uostas, į kurį įplaukęs mėgautumeisi aplinka ir vaizdais, kai esi pamiršęs, kaip reikia grožėtis. O tas liūdesio šešėlis aplink ją tarsi migla, kurią jis troško išvaikyti. Visa bėda, kad vidinis balsas ir vėl pakišo koją. Haris dar kartą supureno pagalvę ir paslėpė ausį supakuotų plunksnų švelnume. Tas švelnumas kėlė skausmą.

Kitą rytą Haris susigriebė stovintis prie Bonės pusryčių staliuko. Dėl visa ko, jeigu ji netyčia būtų persigalvojusi.

– Labas rytas, Bone.

Ji papurtė galvą. Akivaizdu, kad Haris nesupranta, ką reiškia ne . Mažumėlę keista, nes atrodo protingas vyras.

Bonė atsargiai gurkštelėjo arbatos – Balis garsėjo gardžia juodąja arbata, ir gardžiuodamasi medumi stengėsi nekreipti dėmesio į raudonį, kuris ją išpylė tikrai ne nuo šio gėrimo.

– Labas rytas, Hari.

– Jūs greičiausiai Bonės draugės. – Jis nužvelgė merginas tarsi laukdamas, kaip jos elgsis išgirdusios šį išgalvotą vardą.

Bonė plačiai nusišypsojo. Štai kur tikrasis grožis.

– Gal galėčiau prisidėti?

Prasegioti Hario marškiniai apnuogino tvirtą rusvą kaklą, o kai pasilenkė virš stalo, sagos vos neišlakstė į šalis. Jos vargšės jaunosios draugės kone nurijo šaukštus. Per daug testosterono tokį ankstyvą rytą.

– Ži-žinoma, – sumikčiojo Saša. Rausvais it cukraus vata skruostais ji vos nepasiūlė Hariui savo kėdės, tada atsuko nustebusias akis į Bonę. – Sakei, tai buvo vienintelis kartas.

Jie sėdėjo prie šešiaviečio staliuko. Bonė pagalvojo, kad reikia nepamiršti kitą kartą pareikalauti triviečio.

– Panašu, kad jis lėtai susivokia.

Saša pamojo į bambukinę kėdę ir Haris atsisėdo.

– Spėliojau, ar galėčiau jus, damos, sudominti dviračių žygiu nuo Agungo kalno. Turiu draugą, rengiantį tokias išvykas, šįryt liko kelios laisvos vietos.

– Dvi ar trys? – meiliai paklausė Bonė. Jau geriau tegul jis išdrįsta kalbėti aiškiai.

Haris maloniai nusišypsojo.

– Trys arba keturios.

– Net ir tau yra vieta? – Bonė atsiduso.

Jam dar nespėjus atsakyti Džasinta nuleido pečius, o paskui ją ir Saša.

– Mes negalime. Šiandien esame užsirašiusios į maisto ruošos pamokas.

Haris stengėsi atrodyti nusivylęs.

– O tu?

– Žinai, mano vardas tikrai Bonė. – Ji meiliai nusišypsojo. Ar ji nori visą dieną praleisti su šiuo vyriškiu? O gal verčiau praleisti ją vienai ir gailėtis, kad nevažiavo su juo?

Po vakarykščio telefono skambučio, šiandien ji dar turėjo visą laisvą dieną, jau paskutinę, ir žygis dviračiais jai puikiai tiko. Galiausiai pasižvalgytų po kaimo vietoves, be to, reikėjo išsivaduoti iš apatijos miglos, kurioje slapstėsi pastaruosius kelis mėnesius. Haris čia tikrai praverstų.

Nepanašu, kad mėgintų ją suvedžioti dviratininkų grūstyje. Be to, ji taip pat turėjo ką pasakyti.

– Kelintą valandą ši išvyka ir kaip žinoti, kad ji tikrai rengiama?

– Esi bjauriai įtari. – Haris išsitraukė brošiūrą ir mobilųjį telefoną. – Bet aš to tikėjausi. Gali paskambinti Vajenui ir paklausti.

Bonė paėmė blizgų lankstinuką ir pavartė delnuose. Telefono numeris buvo užrašytas stambiais skaitmenimis, jai labai magėjo paskambinti. Dabar jau Haris metė iššūkį, o Bonė niekaip negalėjo nuspręsti, ar jis tikras, ar apsimestinis. Šiam vyrui puikiai sektųsi žaisti pokerį.

Jis atrodė įtartinai pasiruošęs sėsti ant dviračio vilkėdamas prasagstytais marškiniais, masinančiais Bonę slapčia dirsčioti į stiprų kaklą, tačiau ji nesirengė to daryti.

Haris šįkart mūvėjo kitus mėlynus džinsus ir avėjo nutrintus sportbačius, už kuriuos kadaise gal ir brangiai buvo sumokėta, segėjo tą patį laikrodį, kurį nesuabejojusi nusprendė esant netikrą. Kaip ir jis pats.

Ir Bonė apsisprendė. Jei laikrodis – klastotė, Haris taip pat apsimetėlis. Ji mielai nusipirktų moterišką laikrodėlį, šis vyras tikriausiai pažįsta reikiamą gatvės prekeivį.

– Kur pirkai laikrodį?

– Ženevoje.

Bonė suraukė nosį. Atsakymas buvo be jokios apgaulės. Ji suklydo. Ir vėl.

– Kelintą valandą žygio pradžia?

– Po pusvalandžio.

Haris ją skubino. Jam patiko taip elgtis, bet ji pralaimėjo lažybas su savimi, todėl privalėjo važiuoti. Vidinis ginčas buvo perdėm neįtikinantis. Tačiau buvo velniškai sunku pasakyti ne tam, kas vertė ją šypsotis. Bent jau viduje.

Autobusas buvo matęs ir geresnių dienų, bet žygio vadovų šypsenos švytėjo it naujos. Kaip tikri Balio patriotai, jie grupelei turistų dalijo šilumą, gerą nuotaiką, pasitenkinimą ir džiaugėsi turėdami progą pasipuikuoti savo šalimi ir jos kultūra. Dauguma kraštų galėtų iš jų to pasimokyti, mintijo Bonė laipinama į autobusą.

Kai autobusas pajudėjo, tapo aišku, kad drauge važiuoja keturios poros: dvi jaunos mokytojos iš Portugalijos, pora virėjų iš Prancūzijos, lengvojo kultūrizmo instruktorius su žmona iš Jungtinių Valstijų ir Haris su Bone iš Australijos.

Bonė sėdėjo prispausta prie lango, o tai buvo gerai, ir ne tik dėl vaizdo. Panašiai kaip lėktuve prie lango. Panorėjęs gali susikurti asmeninę erdvę. Tačiau ji jautė džinsuotos Hario kojos šilumą šalia savosios, to nebuvo galima išvengti, nebent išmuštų beskeveldrį stiklą.

Haris kvatojo ir juokavo su kitais apie kalbos akcentus ir kelionės nesėkmes – buvo visai nepanašus į vyriškį, su kuriuo ji susipažino vakar prie baseino. Abejingumą ir cinizmą, regis, šiandien buvo palikęs namuose. Tai kodėl vakar jis atrodė toks grėsmingas? Įdomu.

Bonė atsipalaidavusi atsilošė. Mažasis autobusas pūškavo įkalnėn ir jos lūpas iškreipė nežymi savininkiška šypsenėlė, tvirtinanti, kad ji čia drauge su juo. Galiausiai susigriebė nusidėjusi ir šypsnys dingo nuo veido.

Tada susiraukė. Kvailystė. Tai – atostogos, trumpalaikės, jos greitai praeis. Net greičiau nei ji tikėjosi. Tad reikia mėgautis akimirka, mėgautis draugija, o užvis labiausiai mėgautis Hariu. Dėl Dievo meilės, juk ji atostogauja, netrukus pradės naują darbą, tada gailėsis, kad taip nesielgė. Tai nepavojinga.

Haris pastebėjo, kad Bonė apsiprato su grupe, ir ūmai diena pragiedrėjo. Ji nusišypsojo jam ir tą akimirką liūdesys, šmėkščiojęs jos akyse, pradingo. Haris pajuto, kaip oras užstrigo kažkur galugerklyje, o krūtinė išsipūtė. Tai – jo nuopelnas. Jis padėjo Bonei pasijusti geriau. Ir pačiam buvo gera.

O tada priminė sau būti atsargesniam.

Haris nukreipė akis nuo jos profilio, nuo masinančios pagundos patyrinėti veido sandarą, ir įbedė žvilgsnį į seną ugnikalnį už lango. Ryžių laukų terasos juosė kalnus tarsi įstabaus žalio vestuvinio torto sluoksniai ir nuo šios minties Harį nukrėtė šiurpas.

Jam tai buvo nebūdinga. Draugystė su moterimi toli gražu neįėjo į jo planus. Jis tai jau patyrė, tačiau skausmas buvo toks stiprus, kad daugiau neketino ropštis į ugnikalnį, nes vėl galėjo nukristi. Jis išplėšė save iš pažįstamos aplinkos, apsigyveno Balyje – vienintelėje vietoje, kur galėjo vegetuoti ir niekam neatrodė, kad tai kas nors neįprasta. Šioje vietoje jis galėjo nuslopinti balsą galvoje, kuris tvirtino, kad jis nenori tokio tuščio gyvenimo, tačiau nesiryžo rizikuoti ir patirti dar daugiau skausmo.