Fiona McArthur - Dar vienas blogiukas?

Bonė pakratė galvą.

– Negali būti. – Kada jie apie tai kalbėjo? Gal Vajenas pasakojo autobuse? Kaip gali būti, kad ta kava pati brangiausia pasaulyje?

– Pupelės nuplaunamos, – ramiai patikino Haris, tačiau jo akyse Bonė matė nuodėmingą linksmumą.

Pakako pažvelgti į Harį ir ji ėmė šypsotis, atgavo savo trapią savigarbą, kurią Džeremis buvo sumalęs į miltus. Tačiau kaip tik dėl to jai vertėjo nešti kudašių.

Bonė susiraukė, o Haris garsiai nusikvatojo.

– Dar vienas iššūkis tau.

Gerti pervirškintų pupelių kavą?

– Nemanau.

– Jungtinėse Valstijose tokios kavos svaras kainuoja gerokai daugiau nei šimtą dolerių. Vargu ar dar turėsi progą paragauti.

Tiesa. O ar norėtų? Bonė nusekė paskui Harį prie kavos staliukų, kur kiti grupės nariai laukė norėdami užsisakyti kavos. Nespėjusi susivokti ji jau sėdėjo greta Hario, o prieš ją garavo puodelis juodo gėrimo.

Visi kiti, rodos, irgi ragavo. Fui .

Bonė vėl apsidairė: portugalės siurbčiodamos kalbino virėjus, visi atrodė patenkinti tuo, ką geria.

Ji vienintelė negėrė. Net Haris laikė delnuose puodelį.

Bonė atsargiai gurkštelėjo.

– Skonis šiek tiek primena moką.

Haris išrietė antakius.

– Nejaugi?

Jis mokėjo erzinti. Bonė pastatė puodelį.

– Na, bent jau paragavau.

Haris numojo ranka ir nebesistengė išlaikyti su šia moterimi atstumo. Bonė buvo sąžininga ir tuo jį žavėjo. Žvelgdama į jį doro žmogaus akimis ji neįstengė nuslėpti nė vienos minties. Štai tau ir sielos veidrodis. Jos akys tarsi žalia neoninė iškaba kuo aiškiausiai atskleidė kiekvieną mintį ir jausmą. Baugu, tačiau nors smulkutė Bonė atrodė irzli ir dygliuota, Haris jautė savo sieloje lyg sėklą bręstantį poreikį apsaugoti ją nuo pasaulio negandų.

Tikėtina, kad ši gležna nerimo piktžolė Bonei išskridus nuvys dėl saulės stygiaus. Tačiau kol kas gali atsiduoti šiems keistiems jausmams, nes ji čia bus tik keletą dienų, o kitų planų jis neturi.

Hario krūtinę ėmė kutenti tylus juokas, kai Bonė ryžtingai nurijo kavos, kurios nenorėjo, gurkšnį. Jis per stalą ištiesė ranką ir suėmė jos delną, o Bonė neištraukė pirštų. Buvo gera jausti ją šalia tokią nuoširdžią ir žinoti, kad šalia jo ji saugi. Jis dėjosi nepastebėjęs, kaip nusivaipė Vajenas, kuris per visą jų pažinties laiką nematė Hario taip atsargiai elgiantis su jauna moterimi.

Bonė neįstengė prisiminti, kada paskutinį kartą laikėsi už rankų su vyru. Jos sužadėtinis tokių švelnybių nemėgo, todėl beveik vertėjo paragauti luvakų kavos, kad patirtum dar nepažįstamą jaudulį.

Tarsi šią minutę ji priklausytų Hariui. Ji beveik užmezgė trumpą atostogų romaną. Po perkūnais. Draugės, gyvenančios Darvine, imtų klykauti iš džiaugsmo.

– Eime, autobusas išvažiuoja, gali palikti paskutinį lašelį. Mums dar reikia išsirinkti dviračius ir prasidės tikrasis smagumas.

Visą kelią iki autobuso jie laikėsi susikibę už rankų – ir tai buvo gera .

Šįkart autobuse Hario šlaunis grįžo į savo vietą ir prigludo prie Bonės šlaunies, o jų keliai draugiškai bumbsėjo vienas į kitą autobusui dardant nuo kalno. Vėl užplūdo toks pat malonus jausmas ir Bonė vogčia nusišypsojo savo atvaizdui lange.

Kaimas, kuriame buvo laikomi dviračiai, atrodė apleistas, bet Haris išrinko jai mažiausiai išklerusį, be jokios abejonės, pasikliaudamas patirtimi, kad patikimiausi ne tie, kurie gražiausiai atrodo, o ir siaurų padangų protektoriai, regis, buvo nauji.

– Truputėlį pavažinėk aplinkui, kol išsirinks kiti, – pasiūlė jis, kai nutaisiusi nervingą miną Bonė atsisėdo ant dviračio.

Ji nevažinėjo daugybę metų, todėl stengdamasi įveikti drebulį keliuose pradėjo minti pedalus. Bent jau lengvai galėjo pasiekti žemę. Portugalė susvirduliavo užsiropštusi ant savo dviračio, atrodė, tuoj nukris, bet Haris sustabdė ją ir dėl saugumo nuleido sėdynę. Bonei patiko, kad jis visais rūpinasi.

Haris, baliečiai gidai ir visi kiti po dešimt minučių jau buvo išsirinkę dviračius, gavo po buteliuką vandens, ir išvykos vadovas leidosi į kelią su ne taip labai pasitikinčiais dviratininkais it ančiukais jam už nugaros. Visi, išskyrus Harį ir lengvojo kultūrizmo instruktorių, mynė pedalus įsitempę. Bonė su Hariu liko užnugaryje tarsi atsiskirdami nuo likusio pasaulio.

Nuokalnė leidosi žemyn iš lėto. Bonė, kaip ir tas kelias, palengvėle atsipalaidavo Hario draugijoje, nors jis kiek sunerimo, kai ji vos neįvažiavo į griovį šalikelėje, netikėtai atsiradusį prieš akis.

– Galėjai nugarmėti griovin. Laikykis kelio vidurio, – paprašė Haris, kai Bonė vėl pasuko prie jo, stengdamasi staigiai išvengti kitos kliūties.

Nuo tada jis visą laiką važiavo iš kitos pusės, kad ji būtų kuo toliau nuo nutekamojo griovio.

– Ak. – Bonė pakėlė nuo vairo ranką ir nusišluostė suprakaitavusį delną į kadaise buvusias baltas kelnes. – Kokia gėda šluostytis prakaitą nenuvažiavus dar nė kilometro.

– Gali būti ir blogiau, – burbtelėjo Haris ir pažvelgė į ją. – Žinai, čia nepasirinksi chirurgo ortopedo.

Bonė nusijuokė.

– Aš neįvažiavau į duobę. Nėra ko nerimauti.

Tiesą sakant, kai liovėsi krivuliuoti į šalis, ji smarkiai atsipalaidavo.

Plieskė saulė, keliu retkarčiais pravažiuodavo kokia nors kaimo transporto priemonė, bet daugiausia dviratininkai riedėjo niekieno netrikdomi ir žvalgėsi į pro šalį skriejančius laukus ir kaimus.

Haris atkreipdavo dėmesį į kaimų šventyklų ypatumus, kelių šeimų namus ir plokštes su gyventojų vardais arkinių vartų viršuje – Bonė jų anksčiau nepastebėjo.

– Tose plokštėse surašyta, kiek šioje valdoje gyvena sūnų su savo šeimomis, kiek yra suaugusiųjų ir vaikų.

Jiems važiuojant pro kitos šeimos valdą Bonė sulėtino dviratį ir šį kartą jai pavyko įžiūrėti mažyčius brūkšnelius, reiškiančius šeimos narius.

– Jėga. Šiuose namuose yra penki vaikai.

– Aha.

Haris atrodė visai patenkintas, kad ji domisi, nors Bonę sudominti nebuvo sunku. Ji džiaugėsi galinti artimiau susipažinti su Balio kultūra. Be to, buvo malonu, kad Haris nori su ja pasidalyti žiniomis.

Jis labai daug kuo žavėjo Bonę.

– Tau rūpi šie žmonės, tiesa? Domiesi jais ne vien iš smalsumo.

Haris linktelėjo.

– Žinoma. Čia praleidau daug laiko, o kiekvienas, pabuvęs ilgiau, pradeda vertinti Balį ir jo žmones.

– Tai kodėl nesusirandi darbo?

– Truputį dirbu. – Jis nesileido į smulkmenas, tik pridūrė: – Mano draugas yra gimęs netoliese esančiame kaime. Kartais vaikai iš ten atlekia pamojuoti važiuojantiems pro šalį. Jie ištiesia rankas, kad suplotume su jais delnais. Neišsigąsk.

Priekyje važiuojantys dviratininkai sustojo. Nuleidę kojas ant žemės visi kaip vienas ėmė svirduliuoti, Bonė buvo ne išimtis. Ji rūsčiai pažvelgė Hariui į veidą, šiam stengiantis paslėpti šypsnį.

– Nė negalvok juoktis.

Bonė nutaisė apsimestinę niaurią miną ir Haris iškėlė rankas tarsi sakydamas: Nė nemanau .

– Dabar važiuosime per kaimą, paskui pati galėsi atpažinti pastatų ir aptvertų plotų, pro kuriuos judėsime, išsidėstymą ir paskirtį.

Bonė nužvelgė atkampų purviną takelį tarp pastatų ir pasijuto kiek nejaukiai, kad įsiveržė į privačią teritoriją. Visur darbavosi žmonės, tačiau nė vienas iš jų nesipiktino pašaliniais.

Gyvenvietė atrodė išsisklaidžiusi ir primityvi. Vieta, nemačiusi prabangos, kuria Bonė nė nesusimąstydama mėgavosi kiekvieną dieną. Laimingi vaikai šūkaliodami iš džiaugsmo lakstė pirmyn atgal, o jaunas tėvas šypsojosi jiems pindamas su mažuoju sūneliu siauras bambukines juosteles.