Fiona McArthur - Dar vienas blogiukas?

– Tavęs neapima nuobodulys? – Ji įsidėjo į burną kąsnelį ir laukdama kramtė. Žuvis tirpte tirpo burnoje, o žaliosios citrinos skonis privertė palaimingai atsidusti.

Haris padėjo šakutę.

– Dar ne. Retkarčiais nardau Lovinoje, plaukioju su banglente.

Bonė vėl paėmė kokosą. Ši vakarienė buvo įvairių skonių simfonija, ji džiaugėsi, kad nedėjo į krūmus. Banglentės, nardymas, valgymas paplūdimiuose. Skambėjo idiliškai. Bent dabar.

– Užsiimi kokia nors naudinga veikla? Kokia tavo profesija? Ką dirbi, kai neplaukioji banglente?

Naudinga veikla? Haris kilstelėjo antakius, pro ausis nepraleidęs pastabos, kuri liko nebyliai kyboti tarp jų, vis dėlto klausimas išsprūdo ir Bonė mintyse susigūžė. Na, ji iš tikrųjų norėjo tai žinoti, nes plaukiojimas banglente ir nardymas su akvalangu nėra gyvenimo būdas, ypač jei sugebi daryti ką nors naudinga ir esi kada nors dirbęs.

Bonę sugniuždė nenusisekusi meilė, bet ji nepabėgo į tolimą kraštą viską metusi. Ne. Atvirai kalbant, ji slapstėsi pasinėrusi į darbą. Priešingai negu jis, spėjo Bonė.

Haris porą sekundėlių tylėjo.

– Kartais kai ką statau, dirbu laukuose tai šen, tai ten. Ir gilinuosi į jogą.

Kalbant apie Harį, joga būtų paskutinis dalykas, šovęs jai į galvą, nors kartais nuo jo atsklisdavo ramybės virpesių.

– Neįsivaizduoju, kad tave galėtų dominti joga. – Bonė dar kurį laiką mąstė. – Tai ketini tapti jogos mokytoju? Atrodo, mudu abu susiję su sveikatos apsauga.

– Ne. Aš gilinuosi į jogą savo malonumui.

Bonė nusijuokė. Haris pralinksmino ją, tikrai pralinksmino.

– Iš savanaudiškų paskatų? Kas pasirūpins tavimi, jeigu ne pats?

– Teisingai. – Jis atsilošė ir nusišypsojo. O jai kažkodėl pasirodė, kad Hariui palengvėjo jai taip prajukus.

Bonė neįsivaizdavo, kaip nedirbdama galėtų atsikratyti sunkių minčių.

– O kaip tavo tėvai? Ką jie galvoja apie tavo nusiteikimą iki senatvės nugyventi saloje?

– Jie abu mirę.

Oi.

– Aš irgi našlaitė. Tai nelengva. – Bonė visai nenorėjo apie tai kalbėtis ir nesuprato, kodėl tai daro, bet kažkodėl jautėsi atsakinga už šį pokalbį. – Mano mama mirė, kai buvau dvylikos. Tėvo niekada nepažinojau, mane užaugino senelė. Ji mirė prieš tris mėnesius. Slaugiau ją namuose. – O mano netikėlis sužadėtinis permiegojo su savo buvusiąja ir pavogė visus mano pinigus, kol aš buvau užsiėmusi. Tačiau ji išsikapstys iš šito mėšlo. Tikrai.

– Taip, gyvenimas nelengvas, bet ypatingas. Vadinasi, tu dirbi akušere?

– Taip. Mokiausi Darvine, kurį laiką sukiojausi intensyviosios terapijos skyriuje, tačiau daugiausia dirbu akušere. Man patinka vykti į atokias vietoves vykdyti trumpų užduočių, nors taip netenku galimybės priimti daugybės gimdymų. – Bonė pasmeigė dar vieną sultingą žuvies gabaliuką. – O tu kuo užsiėmei prieš čia atvažiuodamas?

– Daug kuo. Tik iš to nebuvo jokios naudos.

Trinkt! Bonė išgirdo, kaip užsitrenkė durys. Dabar jau gailėjosi prasižiojusi. Sėdėjo susičiaupusi, kad kartais neišsprūstų dar kas nors, ko reikėtų gailėtis, ir kramtė žuvį, palikusi Harį visiškoje tyloje. Pats kaltas.

Haris gerai suprato, kokios mintys sukasi Bonės galvoje. O ką jis galėjo pasakyti? Tiesos ji neišpeš. Ak, dirbau gydytoju, įsimylėjau, netekau žmonos ir vaiko, nes buvau kvailas, dabar slepiuosi nuo pasaulio.

Jai baigus valgyti žuvį Haris suprato, kad Bonė pasisotino. Nevalgi , – susivokė. Tiesą pasakius, atrodė kiek liesoka.

Kai pasirodęs padavėjas ištiesė valgiaraščius, jis pakratė galvą.

– Spėju, kad saldumynų nenorėsi.

– Ne, dėkoju.

– Gal šiek tiek pasivaikščiokime paplūdimiu prieš grįždami?

Bonė jau žiojosi prieštarauti, bet Haris tauškė toliau ir sėkmingai suardė jos planus. Dar vienas taškas jo naudai.

– Kad geriau virškintų. Tik iki staliukų pabaigos, visų akivaizdoje.

Haris matė, kad Bonei nepatinka mintis vėl jam nusileisti. Siekis išlikti nepriklausomai jį pralinksmino ir dar labiau pakurstė ryžtą įveikti jos santūrumą. Jis troško laimėti! O kada paskutinį kartą taip jautėsi?

Bonė nenutuokė, kada prasidėjo šios varžybos, bet gal vertėjo į tai atkreipti dėmesį kaip į perspėjimą. Ji pati sau šeimininkė. Tada pravėrė lūpas:

– Gal tik kelioms minutėms, o tada aš turėsiu grįžti pas drauges.

– Žinoma. – Haris atsistojo ir nepaisydamas jų ankstesnio pokalbio padėjo atstumti kėdę. – Kebloka, kai kėdė šiek tiek susminga į smėlį.

Bonė jautė jį šalia savęs. Plaukeliai ant rankų vėl pasišiaušė, šį kartą virpulys nusirito iki pat kojų pirštų galų. Trokšdama išsklaidyti keistą nuotaiką ji leptelėjo tai, kas šovė galvon:

– Sakai, esu tokia sunki, kad įklampinau kėdę?

Haris nužvelgė jos figūrą ir blykstelėjo dantimis.

– Ne.

Jis linktelėjo padavėjui, kad sugrįš, ir prisiartinę prie vandens jie ėmė žingsniuoti oro uosto kryptimi. Nesišnekėjo – keista, bet nebuvo taip nejauku, kaip iš pradžių Bonė galvojo.

Vanduo santūriai vilnijo į krantą, jokių didžiulių atsitiktinių bangų kaip namuose. Tik švelnus tekšėjimas, nekeliantis grėsmės jos lengviems žingsniams ir netrikdantis pastangų išlaikyti saugų atstumą.

Smėlis garsiai gurgždėjo po kojomis, o žvaigždės danguje maloniai mirkčiojo. Bonė jautė, kaip susierzinimas, kad Haris atsisakė kalbėti apie savo gyvenimą, atslūgsta lyg vanduo šalimais ir liovėsi apie tai galvojusi.

Tai nesvarbu. Tikrai nesvarbu. Ji nepažįsta šio vyriškio. Greičiausiai daugiau nesutiks, o vakarienė buvo tikrai maloni.

Tada Haris viską sugadino.

– Ar galiu turėti viltį, kad rytoj susitiksime?

Bonė nuslopino troškimą išlaisvinus jausmus visa gerkle išrėkti Taip! – ir nustebino save pačią gana nerūpestingai ištarusi:

– Ne.

– Poryt?

Ji norėjo paflirtuoti, o ne užmegzti romaną. Jau ir taip pernelyg aiškiai jautė menkiausią Hario veido išraiškos pasikeitimą, kiekvieną jo kerinčių pečių gūžtelėjimą ir stiprių šalia jos žingsniuojančių kojų jėgą. Jutiminė perkrova. Bonė dirstelėjo į jį.

– Ačiū už vakarienę. Gal jau grįžkime?

Haris pajuto, kaip Bonė atsitraukė, nors kūnas net nesujudėjo. Tai buvo subtilus sąstingis ir troškimas padidinti tarp jų atstumą. Neabejotinai. Na, jis pražiopsojo progą. Ne prie to buvo pripratęs, tiesiog neturėjo patirties. Juokinga, kaip gali būti malonus su kuo nors, į ką jam visai nusispjaut, o kai kam nors tikrai nori padaryti įspūdį, tampa vapaliojančiu mulkiu.

O kodėl jis stengiasi Bonei padaryti įspūdį? Spėliodamas kodėl Haris dirstelėjo į ryžtingai iškeltą jos smakrą jiedviem grįžtant prie staliuko. Jam patiko, kad ji aukštesnė už daugumą moterų, nors truputį per smulki. Nesunkiai įsivaizdavo, kaip delnais apima jos liemenį. Tikriausiai reikėtų atkakliau pasiūlyti jai deserto ir šiek tiek atpenėti.

Jam Bonė atrodė pernelyg gležna. Gal iš tikrųjų ją taip paveikė senelės slauga. Haris jautė, kaip užuojautos šiai moteriai antplūdis ima griauti tvirtas sienas, kurias jis pasistatė per pastaruosius porą metų, nelyginant įsiutęs amatininkas ardo skiedinį ir tvirtus plytų sluoksnius. Ir kaip jis leido sau šitaip atsiverti?

Sveikas protas liepė Hariui susiimti, jis mintyse pradėjo drėbti cemento skiedinį ant plyšių ir įtrūkimų, sutvirtindamas širdį. Tada pasidarė lengva ištarti:

– Apmokėsiu sąskaitą ir parvešiu tave namo.