Fiona McArthur: Dar vienas blogiukas?

– Tuos marškinėlius turistai dažniausiai ir perka. Tikiuosi, nesumokėjai daugiau nei dvidešimt tūkstančių rupijų.

Vadinasi, jis klausosi. Ji privalėjo ir tai įsidėmėti, bet mirtinai troško su kuo nors apie tai pasišnekėti.

Bonė pabarbeno nagu į bokalą.

– Nemoku derėtis. Matau, kad Balio gyventojai tuo mėgaujasi, tačiau man labiau patinka pirkti be erzulio. Sunku apsimesti, kad įsižeidžiau dėl prašomos kainos.

Haris gurkštelėjo alaus, o kai nieko nepasakė, Bonė nusprendė pasekti jo pavyzdžiu. Nedrąsiai siurbtelėjo. Gėrimas buvo lengvas, tačiau vis tiek alaus skonio, o ji nebuvo didelė mėgėja. Vis dėlto šaltas ir gaivus skystis palaimingai nuslydo gerkle žemyn.

Tada Haris prabilo.

– Lepšė, – pareiškė jis ir Bonė vos neužspringo. Tada jis nusišypsojęs tęsė: – Derybos yra žaidimas. Tai Balio kultūros dalis, tarsi proto mankšta. Jei pavyksta gerai derėtis, tai gali smarkiai paveikti šeimos pajamas. Tačiau viskas turi vykti maloniai, ne per daug įkyriai.

– Na, gerai. Esu visiška žioplė. – Bonė atsiduso. – Ką tu darai, kai žmonės atrodo nusiminę, o tu jautiesi kaltas, kad nieko nenupirkai?

– Šypsausi. – Haris išsiviepė parodydamas kaip. Bonei dingtelėjo, kad jeigu jis taip kam nors nusišypsotų, greičiausiai gautų tą daiktą. Už dyka. Jis aiškino toliau: – Tai Balio paslaptis. Reikia šypsotis, bet nuoširdžiai. Jeigu derybos prasideda nuo penkiasdešimt tūkstančių rupijų, siūlai dvidešimt penkis. Pardavėjas atrodo pasibaisėjęs, tu šypsaisi ir jis pasiūlo keturiasdešimt. Tu nusileidi iki trisdešimt, o tada jis sutinka tau parduoti už trisdešimt penkis. Visada apsimoka siūlyti kokiais penkiais tūkstančiais mažiau nei ruošiesi sumokėti, todėl pardavėjui atrodo, kad jis laimi. Ir jam gerai, ir pirkėjas nepermoka.

Tai buvo visai ne tokios derybos, kokiose Bonei teko dalyvauti. Išvydusi pasibaisėjusį pardavėjo veidą ir išgirdusi apsimestinius kaltinimus ji iškart sutrikdavo.

– Nusiderėjusi iki keturiasdešimt devynių tūkstančių galvočiau, kad man puikiai pavyko. Kai pasakojai, viskas atrodė lengva, bet taip nėra.

Žvakė nušvietė Hario veidą. Jis pakratė galvą ir Bonė nusprendė: kuriuo kampu bežiūrėtum, šis vyras neatrodo taip blogai, kad galėtum sutelkti dėmesį.

– Todėl, kad tu viską priimi asmeniškai. Tai nėra asmeniška. Svarbiausia štai kas: jei nori nusipirkti kokį daiktą, galvok, kiek sutiktum už jį sumokėti ramia širdimi. Tada pardavėjo prašomą sumą paversk savo valiuta ir pamatysi, kad vis tiek išloši. Visada prisimink dolerio ir vietos valiutos santykį. Taip viskas daug paprasčiau.

Bonė abejojo, ar jai kada nors patiks derėtis, bet gal pamėgins su didesniu įkarščiu. Galėtų pasidaryti tam tikrų sumų perskaičiavimo lentelę.

– Gerai.

Tikriausiai jos balsas neskambėjo taip įtikinamai kaip tikėjosi, nes Haris pridėjo:

– Arba pasidairyk parduotuvių, kur kainos nustatytos. Visada netoliese tokią rasi, ten tau reikiamą daiktą pasiūlys už priimtiną kainą – nelabai mažą, bet pavyks išvengti erzelio, kuris neišvengiamai kyla, kai kas nors nuoširdžiai įsitraukia į derybas.

Bonė dirstelėjo į savimi pasitikintį jo veidą.

– Lažinuosi, kad tu neįsitrauki.

– Nedažnai. Bent jau su Balio gyventojais.

Hario žodžiuose pasigirdo užuomina, kurios ji nenorėjo aiškintis, laimei, jiems atnešė užsakytus patiekalus.

Dabar buvo dar tamsiau, ir nors Bonės akys priprato, žvakės metamas nedidelis šviesos ratas neaprėpė šalia padėtos lėkštės. Padavėjas atnešė dar dvi žvakutes, bet ji vis tiek neįžiūrėjo, ką valgo.

– Atrodo, čia teks pamiršti, kad turiu akis, ir pasikliauti skonio receptoriais?

Haris nusijuokė žemu, patenkintu juoku ir Bonė pajuto, tarsi vėsus smėlis po kojomis būtų pradėjęs srūti jos nugara ir rankomis. Na, vis dėlto ji paplūdimyje. Taip ir turi būti. Tačiau užplūdo nuojauta, kad tai dar ne pabaiga.

– Nori pamatyti savo vakarienę?

Bonė pažvelgė į jį, o Haris pasimuistė, įkišo ranką į kišenę ir netikėtai ją apakino fotoaparato blykstė.

Ji pasitrynė akis. Haris vėl nusijuokė.

– Atsiprašau. Turėjau perspėti. – Jo šypsena nušvito naktyje ir kai Bonė atgavo regėjimą, jis padavė fotoaparatą. – Atrodo štai taip.

Bonės maistas, įamžintas ateities kartoms, kuo aiškiausiai švytėjo fotoaparato ekrane.

– Tu išties esi iš tų, kurie pirma padaro, o paskui pagalvoja, tiesa?

Šiaip ar taip, ji kuo puikiausiai matė ilgą, ant grotelių keptą žuvį, rudą ir apskrudusią, ir vieną siaubingą akį. Jos geriau būtų nepastebėjusi, bet dabar bent jau netyčia nesukrims tamsoje. Bonė nusipurtė.

– Kuo mažiau mąstai, tuo geriau, – paslaptingai pareiškė Haris ir kiek patylėjęs tęsė: – Tos kriauklelės yra midijos, net jei nesi vėžiagyvių mėgėja, privalau pridurti, kad jų skonis dieviškas. Štai čia karališkosios krevetės, kalmarai ant iešmukų, o pakraštyje – šiek tiek krabų ir omarų. Ir žaliųjų salotų.

Dabar viskas tapo atpažįstama. Iš tikrųjų gudriai sugalvota padaryti nuotrauką , – pripažino pati sau Bonė.

– Atrodo, jau esi vakarieniavęs tamsoje.

Haris įsikišo fotoaparatą į kišenę.

– Vienas tai dariau daugybę kartų. Džiaugiuosi, kad sutikai eiti kartu.

– Ir aš džiaugiuosi. – Tai buvo tiesa. Bonė jautėsi labiau atsipalaidavusi. Nemanė, kad dėl alaus, nors gal jis buvo stipresnis, nei Haris sakė, tačiau restorano aplinka kiekvieną galėjo priversti jaustis gerai. Besišypsantys baliečiai padavėjai, prislopinta bangų mūša vos už kelių pėdų, žvakės aplinkui ir ryškesnės šviesos tolumoje. Kartkartėmis virš vandens praskrisdavo iš Ngura Rai oro uosto pakilę ar į jį besileidžiantys lėktuvai, o užėjus nakčiai žvaigždės ėmė šviesti dar skaisčiau. – Čia visai šaunu. Ačiū, kad mane atsivedei.

– Nėra už ką.

Pasirodė padavėjas su kokosu Bonei, net tamsoje riešutas atrodė milžiniškas.

– Nori, nufotografuosiu, kad galėtum apžiūrėti?

Bonė prisiminė ryškią blykstę ir sugadintą nuotaiką.

– Įsivaizduoju, kaip atrodo. Neverta skaudinti akių. – Ji paėmė kokosą ir skystis suteliūskavo viduje. – Niekaip neįstengsiu tiek išgerti.

– Todėl ir užsakiau tik vieną. Gerk, kiek norėsi, o kitką palik. Aš išgersiu, kad nesijaustum kalta.

Mintis, kad Haris gers per tą patį šiaudelį, kažkodėl Bonei kėlė nerimą, ji pernelyg lengvai tai įsivaizdavo ir gerokai sutriko. Tada pakeitė pokalbio temą.

– Žvaigždės nepakartojamos.

– Čia mažumėlę per šviesu, kad atsiskleistų visas jų grožis.

– Man patinka žvaigždės, gaila, per mažai apie jas žinau.

– Ir aš neką daugiau, – prisipažino Haris, jie abu pakėlė vienas į kitą akis, paskui nuleido ir dėl kažkokios priežasties drauge nusijuokė. Pavojingo ryšio užuomazga. Ūmai abu atsikvošėjo.

Bonė pertraukė tylą.

– Tai kuo užsiimi čia gyvendamas? – Ji patraukė per šiaudelį ir stiprus kokoso skonis įveikė alaus prieskonį burnoje.

Haris kibo į maistą lyg trokšdamas atitolinti atsakymą.

– Niekuo.

Jis stabtelėjo tarsi laukdamas, kad ji pasakys, kaip siaubinga blaškytis nuo vieno darbo prie kito, tačiau Bonė nė nesiruošė.

Kurį laiką kuo puikiausiai pakaks ir to niekuo . O šnekėdama apie praeitį ji iš tolo apeis Džeremį. Jos buvusysis neturėjo nė menkiausio supratimo apie tai, kaip gera nieko neveikti. Sulig kiekviena jų išsiskyrimo diena Bonė jautėsi vis laimingesnė, išskyrus tai, kad sužinojo itin vertingų dalyku apie melagius.