Fiona McArthur - Dar vienas blogiukas?

Moteris užsimerkė ir iškėlė rankas – Hariui pasirodė, kad ji tuoj pasakys be reikalo čia atėjusi.

Tačiau jos akyse blykstelėjo panika ir jis iškeikė save už kvailumą.

Kažkoks tipas gerokai su ja pasidarbavo. Po perkūnais , – dingtelėjo Hariui, bet garsiai nieko neištarė. Jis sugromuliavo naujieną ir patapšnojo per stalą, kad moteris pažvelgtų į jį. Pamėgino dar kartą pasiųsti jai šypseną.

– Atsiprašau.

Ūmai Haris suvokė nežinantis jos vardo. Ir pradėjo malonų, grėsmės nekeliantį pokalbį:

– Aš tikrai nenoriu valgyti vienas. Beje, kaip turėčiau jus vadinti?

Bonė prisivertė nusiraminti. Baimė susilpnino gynybines užkardas, o to ji mažiausiai troško. Kaip ją vadinti? Štai ir dilema. Kilo paikas noras išgalvoti vardą, kokį nors bjaurų, kad jis suprastų, jog netikras, bet nesukeltų nepatogumų, padėtų išlaikyti atstumą, jei prireiktų daugiau erdvės, nei Haris ketino suteikti.

Tačiau smegenyse tvyrojo tuštuma.

– Bonė.

– Tai pasakyk man, Bone... – Haris nutilo, o ji šyptelėjo sau pačiai – suprato, kad jis nepatikėjo, jog tai – tikrasis jos vardas. Nuostabu. – Ar tu Balyje ilgam? – paklausė jis atsilošęs kėdėje, o lūpas iškreipė nežymus šypsnys. Dieve mano, jo lūpos žavingos.

Bonė sumirksėjo.

– Savaitei. Tada pradėsiu naują darbą.

– O koks tavo naujasis darbas? – Jam loštelėjus atgal marškiniai ant krūtinės įsitempė ir Bonei išdžiūvo gerklė.

Ji pamėgino nepastebimai sukaupti burnoje šiek tiek seilių, kad pajėgtų atsakyti.

– Gimdyvių slauga Erso Uoloje. Esu diplomuota slaugė ir akušerė, prireikus vykstu tam tikram laikotarpiui į atokias vietoves.

Keista išraiška taip greitai perbėgo Hario veidu, kad Bonė nespėjo suprasti priežasties. Buvo įdomu, bet jis nesiteikė paaiškinti. Tik linktelėjo.

Žiūrėk tu man! Štai tau ir pavojus , – pagalvojo Haris. Ta pati darbovietė, kurios pasiūlymo jis atsisakė. Ir pernelyg arti miesto, kurį troško pamiršti. Jo žmona buvo akušerė, jie susipažino Katrinoje, kai jis dirbo Karališkojoje skraidančių gydytojų tarnyboje. Panašu, kad likimas užsimanė jam įgelti.

Haris pakeitė pokalbio temą, Bonė, rodos, to nepastebėjo. Ačiū Dievui. Jis minėjo ieškojęs tik draugijos vakarienei, matyt, jai tai tiko.

Gal bus saugiau kalbėti apie jos reikalus.

– Na, tai ką veiki šiame rojuje, ko nedarai namuose?

Bonė mostelėjo ranka į paplūdimį priešais juos.

– Nori pasakyti, be to, kad vakarieniauju su vyru, kurio nepažįstu?

Jis buvo ne toks kvailas, kad įkliūtų į pinkles.

– Hmm.

Bonė truktelėjo pečiais.

– Nieko ypatinga. Plaukioju, bet tai dariau ir Darvine, einu į turgų apsipirkti ir stebiu saulėlydžius virš vandenyno, nors jais grožimės ir Mindilo paplūdimyje Darvine ketvirtadieniais ir sekmadieniais.

Haris matė, kas Bonė užsigalvojo. Jos mintys buvo aiškios, tarsi užrašytos jai ant kaktos. Jį suėmė juokas, kad ji tokia perregima, tai atrodė žavingai nauja.

– Čia viešėdama norėčiau pamatyti kaimą. Terasinius ryžių laukus ir ugnikalnį... ten, iš kur aš kilusi, nieko panašaus nėra.

Haris linktelėjo. Rado pokalbio temą.

– Tau vertėtų išbandyti žygį dviračiais nuo Agungo kalno.

Jis suprato, kad Bonė buvo apie tai girdėjusi, tik dar neišsiruošė.

– O ta?..

Jis mostelėjo apytiksliai Kutos pusėn.

– Į kalnus, pora valandų kelio, tikrai verta dėmesio. Dviračiu tektų minti apie dvidešimt penkis kilometrus.

– Tada greičiausiai atsisakysiu. – Bonė gūžtelėjo pečiais. – Dešimt metų nevažiavau dviračiu. – Apie tai pagalvojusi nusijuokė. – Tai bent vaizdelis būtų. Paskui neįstengčiau nulipti ant žemės.

Bonė stengėsi nepasiduoti jo kerams, tačiau Hario šypsenai atsispirti buvo sunku. Ji blykstelėdavo it spindulys tamsoje virš bangų, kai mažiausiai tikėdavosi išvysti, ir nejučia ji vėl pagalvodavo apie švyturį. Haris truputėlį išsitiesino, tada palinko prie jos norėdamas sudominti.

– Visą žygį riedi nuokalnėn. Pro kaimus, ryžių laukus, per upę. Tau patiktų.

Bonei buvo likusios tik kelios dienos. Abejojo, kad viena išsiruoš.

– Nemanau, kad žygiui dviračiais atsiras vietos mano planuose.

Ji matė, kaip Haris suraukė antakius.

– Turėtų atsirasti. Jei apsispręsi, pranešk. Turiu naudingų pažinčių.

Pasivažinėti dviračiu Bonei tikriausiai patiktų, bet jo pagalbos nereikės. Nei draugijos. Pradžiai užteks vieno vakaro kartu pabūti ir paflirtuoti, nes šis vyrukas per stipriai veikia jos sudaužytą širdį.

– Pažiūrėsiu, ką pasakys merginos. – O jos turbūt paklaus, kiek vyrų važiuos drauge. Bet Hariui neatskleis tiesos, kad nėra kam už ją užsistoti.

Laimei, atrodo, jis nesitiki, kad ji susisaistys pažadais.

– O ką dar norėtum nuveikti gražiajame Balyje?

Na, pirmiausia tai Bonė nenorėjo kalbėti apie save. Niekada nemėgo.

– Gal geriau tu papasakok, ką ketini čia veikti. Ar ilgam atvažiavai?

Haris išrietė tamsius antakius ir nusišypsojo.

– Mėgsti nurodinėti, – tarė jis.

Deja, tuo Bonė nepasižymėjo.

Tada, lyg truputį stebėdamasis savimi, Haris atsakė:

– Aš čia neribotam laikui. Turiu namą Ubude. Kasmet po kelis mėnesius mano motina jame gyvendavo. Kartkartėmis ir aš užsukdavau.

Akivaizdu, kad laikrodis tikras.

– Oho. Spėju, turi tarnų ir visa kita. – Bonė net pati savo balse išgirdo jai visai nebūdingas snobiškas gaideles. Iš kur tai?

Haris pakreipė galvą ir Bonė suprato, kad jis taip pat jas girdėjo.

– Taip, tuos pastatus prižiūri viena šeima. Jau penkiasdešimt metų. Ketutas su žmona rūpinosi mano mama, o ji rūpinosi jais. Tačiau kaip giminaičiais, o ne tarnais. Tau tai nepatinka?

Žinoma, ne. Pati mintis turėti daugiau artimų žmonių atrodė miela. Ji džiaugtųsi turėdama bent kokią tolimą tetą, nebūtinai ja besirūpinančią Balio gyventojų šeimą. Nebuvo jokios priežasties, kodėl jai tai turėtų nepatikti, stebino tik vienas dalykas: kodėl Haris taip nori švaistyti laiką su ja.

– Ne. Atsiprašau. Nesuprantu kodėl, bet vis pasakau ką nors ne taip. Man tai nebūdinga.

– Gal todėl, kad vis išmušu tave iš vėžių. – Haris šyptelėjo. – Tačiau taip nemandagu elgtis platoniškai nusiteikusiam draugui, todėl aš taip pat atsiprašau. – Jis peržvelgė valgiaraštį. – Geriau užsisakykime, nes sutems ir nematysi, ką valgai.

Dabar atrodė, kad Bonės alkis susigėrė į smėlį po kojomis, ir ji troško sekti jam iš paskos. Kažin, kuris iš jų atpratęs palaikyti neįpareigojančią draugiją per vakarienę?

– Ką valgysi?

Haris padėjo valgiaraštį ant stalo.

– Paimsiu jūrų gėrybių rinkinį ir salotų.

Bonė jau nebeįžiūrėjo tamsoje, kas parašyta valgiaraštyje.

– Tikriausiai bus gardu.

Haris atsilošė ir apsižvalgė.

– Kartu atneš ir gėrimo. Ragavai vietinio alaus? Jis labai lengvas.

Bonė prisiminė daug kur mačiusi jo reklamą.

– Ne, bet nusipirkau marškinėlius.

Jis nusišypsojo ir davė ženklą padavėjui, kuris atsirado it burtų lazdele mostelėjus.

– Mes norėtume dviejų porcijų Džimbarano, po bokalą alaus ir kokoso.

Regis, ji akivaizdžiai išreiškė susidomėjimą kokosais. Tačiau buvo malonu, kad Haris tai pastebėjo. Ar tikrai? Reikėtų pasisaugoti šio vyro. Jis turi iš pirmo žvilgsnio nepastebimo žavesio.

Padavėjas paėmė porą bokalų alaus iš pro šalį einančio bendradarbio, pastatė priešais juos ir pasišalino plačiai šypsodamasis, rodydamas baltutėlaičius dantis. Haris vieną bokalą padavė Bonei. Tada tęsė pokalbį, lyg niekas nebūtų jų pertraukęs.