Fiona McArthur - Dar vienas blogiukas?

Bonės nuostabai, Haris išbalo, bet tuoj pamėgino susiimti. Jis prisimerkė ir ji beveik regėjo, kaip mintyse svarsto galimybes. Kaip nerūpestingas banglentininkas, labai greitai susigaudė.

– Nuvešiu tave į ligoninę. Atsarginis dviratininkų automobilis stovi lauke.

Vieniša ašara nuriedėjo Mardės skruostu.

– Aš nenoriu važiuoti į ligoninę be savo vyro. Palauksiu jo.

– Ligoninė brangiai kainuoja, – tyliai tarė Bonė lyg visiškai suprantamą dalyką, Haris pažiūrėjo į ją ir linktelėjo galvą, bet atrodė nusiminęs.

Jis pasitrynė kaklą.

– O ar tas kūdikis palauks, kol tavo vyras grįš? – paklausė Haris to, apie ką ir Bonė galvojo.

Mardė užgniaužė dejonę, o Haris dirstelėjo į Bonę.

Visiškai netikėtai jo akyse ji pamatė tai, kas buvo panašu į siaubą. Tačiau Bonė žinojo, kad paprasti žmonės dažnai sutrinka susidūrę su kūdikio gimimu, kuris apipintas mitais ir klaidingomis nuostatomis.

– Gimdymas – įprastas procesas, – nesusilaikė nepasakiusi. – Gal galėtum pakviesti Mardės svainę? Ir gydytoją, jei tokį rasi. – Ji paėmė Mardę už rankos. – Geriau eikime į tavo namus ir sukraukime tai, ką reikės pasiimti, kai pasirodys tavo vyras.

Iš tikrųjų Bonė norėjo pamatyti, kur bus galima priimti kūdikį, jeigu procesas bus greitesnis, nei jie tikisi.

– Tai galime padaryti, – sušnabždėjo Mardė ir atsargiai atsistojo praėjus naujam sąrėmiui.

Bonė panaršė mintyse, kokius daiktus turi su savimi ir kas galėtų praversti, bet turėjo tik ant liemens užsisegamą krepšelį, kuriame nedaug kas tilpo.

Ji mintyse save papurtė. Haris ką nors sugalvos, jeigu paprašys. Svarbiausia patogiai paguldyti Mardę ir bent šiek tiek parengti ją netikėtai skubotam kūdikio pasirodymui.

Ankstyvas kūdikio gimimas nebuvo retas reiškinys atokiose Australijos vietovėse, todėl Bonė nelabai sutriko. Nors būtų neblogai, jei aplinkui sukiotųsi gydytojas, su kuriuo galėtų pasidalyti našta kilus sunkumams. Ji abejojo, kad turi teisę dirbti akušere svetimoje šalyje.

Haris nuėjo ieškoti Mardės svainės ir piktinosi žiauriu likimu.

Kodėl dabar, kodėl čia, kodėl jam esant? Aišku, gerai, kad susidūrusi su gimdymu Bonė išliko rami – tai būdinga akušerėms, bet jai neteko patirti to, ką išgyveno jis. Haris mažiausiai troško, kad trečiojo pasaulio kaime medicina pasirodytų esanti bejėgė. Jis gydytojas, neturės teisės nusišalinti, bet turbūt vis tiek nepajėgs pakeisti baigties.

Nevertėjo jam čia su Bone važiuoti. Tai jo paties kvaila klaida. Žinojo, kad moterys – gyva bėda, kurios reikia vengti.

Pamatęs ieškomą asmenį, Mardės svainę, Haris paspartino žingsnį. Jei skubiai surastų Mardės vyrą, gal dar pavyktų laiku nugabenti ją į ligoninę. Nors jeigu teisingai perprato Bonės veido išraišką, ji tuo abejojo. Jis taip pat.

Bonė su Marde paliko kaimelio dirbtuves ir nužingsniavo siaura gatvele šeimos namų link. Bonė suskaičiavo keturis pastatus mažesnėse valdose. Vienas namas buvo aukštesnis už kitus, su stačiais laiptais, vedančiais į ankštą verandą.

Mardė pagavo Bonės žvilgsnį.

– Mano vyro senelių namas. Jų namas aukštesnis už kitų, tai pagarbos ženklas. Kaip pridera.

Mardė dūrė į apvalų spindintį akmenį iš upės, gulintį stačių laiptų kairėje prie namo.

– Ten užkasta mano vyro sūnėno placenta. Mano vyro užduotis – paimti ir užkasti mūsų kūdikio placentą po šiais laiptais.

– Vadinasi, vienas akmuo – vienas anūkas?

– Teisingai. O jeigu gims mergaitė, jos placenta bus užkasta dešinėje laiptų pusėje.

Bonė šyptelėjo. Jai tai patiko. Įstabus penas akušerės sielai. Vertinga informacija, įdomu, ar Haris apie tai žino.

Kitame pastate, pro kurį praėjo, viena šalia kitos buvo įrengtos dvi skurdžios virtuvėlės ir Mardė dirstelėjo vidun. Nors ir sunerimusi ji nusišypsojo.

– Ši virtuvė mano, o kita priklauso vyro brolio žmonai Niomenai. Sakoma, kad nebus ramybės, jei dvi moterys turės tilpti vienoje virtuvėje.

– Išmintingi žodžiai. – Bonė irgi jai nusišypsojo. – Kaip suprantu, čia visi gyvena arti vienas kito.

– Šeima Balyje labai svarbu. – Jos abi nusiavė batus ir Mardė pamojo Bonei kopti laiptais į kambarį, kuris veranda buvo sujungtas su kita patalpa. – Čia mano namai. Visi viską žino apie vienas kitą. Mes dalijamės džiaugsmais ir vargais. Niekaip to neišvengsi, kai gyveni taip ankštai.

– O kas tas pastatas, panašus į dengtą pakylą?

– Ten atliekame apeigas. Ten bus palaimintas ir mano kūdikis, kai jam sukaks trys mėnesiai ir jis pirmą kartą galės paliesti žemę.

Bonė nesusivaldė ir užsikabino už šios minties.

– Turi praeiti trys mėnesiai, kol kūdikis gali paliesti žemę?

Mardė linktelėjo.

– Jei padarys tai anksčiau, jį gali apspisti piktosios dvasios.

Bonė būtų galėjusi lažintis, kad jos gimtinėje kai kurie tėvai su tuo nesutiktų, tačiau įžvelgė tokio papročio reikšmę, kai vaikas jaučia, jog pora rankų visada šalia. Nieko keista, kad Balio gyventojai tiek daug šypsosi: jie žino, kiek šilumos ir rūpesčio jiems skiriama nuo pat gimimo.

Mardė sustojo ir atsirėmė į durų staktą. Bonė ramiai laukė greta ir leido mintims nuklysti į tolimą erdvę, kurion leisdavosi laukdama drauge su moterimi. Mąstydama apie kitus dalykus neužsisvajodavo. Tai greičiau buvo būdas neeikvojant jėgų ir neblaškant moters ištverti tą akimirką. Tiesiog taip būdavo , kol ji laukdavo.

Skausmas aprimo. Mardė įėjo į namą kaip tik tuo metu, kai pasirodė Haris su jos svaine Niomena, kuri tuoj pat užbėgo laiptais padėti.

Moterys apsikabino. Bonė nuėjo į verandos kraštą, o Niomena pastvėrė keletą sarongų ir butelį vandens.

Būsimoji motina stabtelėjo ir vėl atsišliejo į savo svainę, o Bonė palinko prie Hario.

– Ar jos vyras atvažiuos?

Haris linktelėjo, atrodė įsitempęs it styga.

– Turėtų netrukus pasirodyti.

Gerai. Tačiau Bonė abejojo, kad kūdikis palauks.

– Na, Hari, ar kada nors tau teko dalyvauti gimdyme?

Jo veidas apsiniaukė ir Bonė suraukė kaktą. Prasti reikalai. Todėl išgirdusi, kaip jis atsakė ne , ji kone

nustebo.

– Mat kaip. – Bonė neparodė nustebimo. – Tada aišku, kodėl nerviniesi. Viskas bus gerai.

– Ne, ačiū. Geriau vežam ją iš čia.

Hario veidas atrodė sustingęs, tarsi akmeninis, kaip tą dieną prie baseino, kai ji pirmą kartą jį išvydo. Dėjosi dalykai, kurių ji iki galo neperprato, deja, buvo netinkamas metas klausti.

Bonė uždėjo delną Hariui ant rankos ir pažvelgė į jį.

– Mes susitvarkysime. – Bonei iš tikrųjų jo pagailo. – Ji nevažiuos į ligoninę be vyro. Bijau, kad jau vis tiek per vėlu.

Bonei atrodė, kad Haris ją girdėjo, bet jis po kurio laiko papurtė galvą lyg atsipeikėjęs iš transo.

– Ne per vėlu. Aš nesu kvailas. Čiumpam ją ir važiuojam.

Bonė vėl palytėjo jam ranką.

– Hari, paklausyk manęs, – ji kalbėjo labai tyliai, kad netrukdytų sąrėmius kenčiančiai moteriai. – Ką tu siūlai? Priimti kūdikį tame aptriušusiame autobuse?

Bonė matė, kad tą akimirką Haris iš tikrųjų ją suprato, suvokė jos žodžius, susitaikė su tikrove ir artėjančiu gimdymu. Jis pirštais persibraukė plaukus, palengva jo veidas sušvelnėjo, nors buvo galima neabejoti, kad tikrai netroško susidurti su tuo, kas neišvengiama. Paskui Bonė išvydo blykstelėjusį skausmą, kurį Haris žaibiškai paslėpė.

– Tu teisi. Atsiprašau. Akimirką sutrikau.