Fiona McArthur - Dar vienas blogiukas?

– Nevargink manęs akušerių tauškalais. – Jis užvertė akis.

Bonės veidas surimtėjo, linksmumo sukeltas švelnumas išblėso ir Harį apėmė nuojauta, kad ji išrėš kažką, kas jam nepatiks.

– Taip ir padarysiu. Nebevarginsiu tavęs savo draugija. Rytoj iš ryto išskrendu atgal į Australiją.

– Rytoj? – Ši žinia sudavė skaudesnį smūgį, nei jis tikėjosi. – Maniau, dar turi keletą dienų?

Bonė truktelėjo pečiais ir dviratis susimėtė. Haris pagalvojo, kad ji geriau taip nedarytų.

– Vakar vakare sulaukiau skambučio, esu kviečiama anksčiau pradėti dirbti. – Bonė dirstelėjo į jį. – Pavaduojantis sanitarijos inspektorius atsisakė, todėl išskrendu rytoj, reikia padėti.

Per greitai. Gerokai per greitai. Kaip ironiška. Ji išvyksta į Uluru anksčiau, o dėl to kaltas jis.

– Tai ne tavo rūpestis, kol nepradėjai dirbti.

Bonė metė į jį rūškaną žvilgsnį ir vėl nukreipė akis į kelią.

Ji išvažiuoja. Kaip tik tada, kai jis išdrįso surizikuoti ir atsiverti. Matai , – tarė sau Haris, – tau puikiai sekasi atstumti žmones.

– Ar visada toks buvai? – paklausė Bonė.

– Koks?

– Savanaudis, savimyla.

Šie žodžiai krito į Harį kaip gniūžtės purvo, per kurį ką tik pervažiavo. Atsitrenkė ir prilipo. Ar tikrai jis toks? O gal tik išsigandęs?

Jie riedėjo per kaimą ir du berniukai išlėkė iš kiemo ištiesę rankas. Bonė suktelėjo į šalį, nes buvo išsiblaškiusi, ir vos nesusidūrė su Hariu, kuris lengviau nei ji įstengė išsisukti.

– Ei, atsargiau, – perspėjo jis, bet vis tiek sugebėjo suploti delnais su abiem berniukais.

Džiaugsmingi šūksniai nulydėjo juos keliu ir Haris pajuto, kaip šypsnys suvirpina lūpas. Jam patiko kaimo vaikai.

Bonė nužvelgė priekyje nusidriekusius ryžių laukus ir atsiduso.

– Turbūt sunku čia dirbti.

Štai taip. Bonė jį atstūmė. Pats prisiprašė, bet dabar jau abejojo, ar norėtų vėl patirti tai, ką ji taip lengvai išreiškė žodžiais. Velniškai gerai, kad rytoj ji iškeliauja.

– Sek paskui mane. – Haris pasuko į siauresnį takelį. – Jis veda tarp ryžių laukų.

Jie bumbsėjo akmenuotu šlaitu, bet netrukus kelias vėl pasidarė lygus, kai pasiekė betoninį takelį, iškilusį tarp laukų ir skiriantį vieną ryžių plotą nuo kito. Jų dviračių ratai buvo sulig juosmeniu laukuose triūsiantiems darbininkams, vienas kitas šūktelėjo Hariui, jiems važiuojant pro šalį.

Bonė būtų mielai atidžiau apsižvalgiusi, tačiau buvo pernelyg susikausčiusi, kad nenuriedėtų nuo tako tiesiai į apačioje telkšantį vandenį arba želiančius nendrynus. Bet tai nukreipė jos mintis nuo Hario ir ji tuo džiaugėsi. Ne jos pareiga gelbėti pasaulį. Bonė prisilipdė šypseną pasiryžusi mėgautis saule, veidą gairinančiu vėju ir nekreipti dėmesio į vyrą greta.

Gerai. Ji vėl atrodė laiminga. Haris gėrėjosi, kaip neįnoringai, tarsi skonėdamasi kažkuo nauju Bonė žavisi kraštovaizdžiu ir žvalgosi į dirbančius žmones. Haris it saldainį burnoje vartaliojo jos spontanišką permainą. Pernelyg ilgai nejuto šių dalykų, jie sugėrė niaurius jo jausmus.

Tačiau niekaip negalėjo paneigti, kad po šiandienos įvykių suvokė, jog nesveika užsisklęsti nuo jausmų taip kaip jis, todėl pastebėjo Bonės pasitenkinimą, mokėsi iš jos ir net pradėjo abejoti savo atsiskyrėlišku gyvenimu.

Nors tai buvo ne vien pabėgimas. Svarbiausia, kad Balis gydė jo sielą. Jis mielai parodytų Bonei savo motinos namą. Leistų pajusti ten tvyrančią ramybę. Haris spėliojo, ką ji pasakytų ir kaip priimtų kitokią Ubudo miesto atmosferą.

Jis įniko greičiau minti pedalus stengdamasis pasivyti Bonę, o atsidūręs šalia sutiko jos žvilgsnį.

– Ar šįvakar pavakarieniausi su manimi? – Keista, ką tik jis sugalvodavo Bonei, tučtuojau įgyvendindavo. Pradėdavo veikti dar nespėjęs savęs sustabdyti. Ar reikės daugiau atsiskleisti, jeigu ji sutiks? – Paskui parvešiu tave į Kutą, jei norėsi, netgi rytoj palydėsiu į oro uostą. – Žodžiai biro savaime. Ji sutiks. Pasiūlymas be jokių įsipareigojimų.

Bonė troško pasakyti taip . Žinojo, kad nereikėtų, nes kiekviena minutė, praleista su šiuo sudėtingo charakterio nepaprastai įdomiu vyriškiu reiškė, kad kylant lėktuvui bus tik sunkiau jį pamiršti.

Ji pagalvojo apie Džimbaraną, paplūdimį ir visus tuos žmones, o vidinis balsas pakuždėjo kuo greičiau pasiūlyti atokesnę vietą, labiau tinkamą intymumui, kurio geisti turėjo mažiausiai. Tai kvaila. Geriau pasilikti viešumoje.

– Taip, šįvakar norėčiau. Bet į oro uostą rytoj lydėti nereikia. Pati nuvažiuosiu.

– Kaip nori, – sutiko Haris ir Bonė apsidžiaugė.

Ji tarsi nusibrėžė sau ribas. Šiokias tokias, tačiau ne tokias jau nepajudinamas. Taip, tame buvo paslėptos prasmės, bet apie tai ji nenorėjo galvoti.

– Ką pasakytum, jei pasiūlyčiau persėsti į mano automobilį, kai po žygio autobusas parveš atgal? – Haris dirstelėjo į Bonę tarytum abejodamas, ar sutiks. – Norėtum pamatyti Ubudą? Iki jo valanda kelio.

Bonė dvejojo. Jei priimtų pasiūlymą, sutiktų pradingti su Hariu kažkokiame Balio užkampyje. Su vyru, kurio beveik nepažinojo. Bet jei manė galėsianti atsisakyti progos prieš išvažiuodama praleisti su juo daugiau laiko, apgaudinėjo pati save.

Be to, atrodė svarbu pamėginti jį suprasti, kol dar ji čia. Gal net jam padėti.

– Tolimas kelias važiuoti vakarieniauti.

– Pamaniau, parodysiu tau savo motinos namą. Galėtume nueiti pažiūrėti tradicinių Balio gyventojų šokių arba tiesiog ramiai pavakarieniauti gėrėdamiesi ryžių laukais. Norėčiau, kad pamatytum, kur gyvenu, ir suprastum, kodėl man ten patinka.

Bonė susigriebė sutinkanti. Gal ir kvaila, bet mintis, kad galės artimiau pažinti Harį, buvo tokia intriguojanti, jog nepajėgė atsispirti. O ir nenorėjo, kad diena baigtųsi. Ir taip ne kažkiek laiko liko, ir tai gerai, jei ketina nepasiduoti šio dažniausiai tylaus vyro traukai, vis dėlto ji troško išsiaiškinti, kodėl Haris slapstosi Balyje.

Penktas skyrius

Tą pačią dieną, kiek vėliau po pietų, Bonė žvalgėsi pro langą, o Haris vairavo.

Aplink zujo motociklai, apkrauti beprotiškais nešuliais, jie įvažiuodavo į transporto srautą ir nerdavo iš jo, mandagiai pypsėdavo prašydami praleisti. Ir, rodės, niekas dėl to nepyko.

Vaizdas buvo visai kitoks nei vakarietiškuose miestuose, kuriuose jai teko lankytis. Bonė žvilgtelėjo į Harį, kuris prilėtino praleisdamas jauną motociklininką. Haris atrodė atsipalaidavęs, tačiau budrus ir visai nesijaudino dėl sąmyšio. Kodėl jis ją traukia? Haris – jos buvusio sužadėtinio, karjeros laiptais kopiančio Džeremio, priešingybė, o tai turbūt gerai.

Hario tarytum niekas netrikdė, jis atrodė laisvas, nevaržomas pareigų, išskyrus žmonos šmėklą. Na, bent jau Bonė taip spėjo. Ji nepaklausė, ar jis turi merginą, pati tuo abejojo. Atrodė patenkintas, kad gali lengvai žingsniuoti per gyvenimą. Jis nebuvo panašus nė į vieną jos pažįstamą arba artimesnį bičiulį. Ko gero, tai tiesiog fizinis potraukis.

Būtų saugiausia, jei Haris neatrodytų jai toks tinkamas. Kalbant atvirai, jis smarkiai traukė Bonę, nors vidinis balsas ją perspėjo ir priminė, kad Haris – vyras, o vyrais nevalia pasitikėti.

– Tau patinka čia vairuoti?

Haris nusišypsojo. Dabar jis priminė nekalčiausią mokinuką, neturintį jokių rūpesčių. Turbūt gera, kai gali taip ūmai pasikeisti – tai įjungi, tai išjungi mygtuką.

– Tai tas pats kas derėtis turguje. Tiesiog šypsokis – ir viskas bus gerai. Kai dėl nieko nesinervini, viskas klojasi sklandžiai.