Fiona McArthur - Dar vienas blogiukas?

Bonė pritildė balsą ir palinko arčiau Hario.

– Kaip jie čia užsidirba pinigų?

– Daro įvairius dirbinius iš bambuko. – Jis pamojo į milžinišką storų bambukų sąžalyną gatvės gale. – Štai šis vyras, Devis, yra patyręs pynėjas, jo bambukiniais dembliais išklojamos įvairios paskirties pastatų vidinės perdangos. Kai grįši į viešbutį, pažiūrėk ir pamatysi, kad tavo kambario lubos iškaltos tokio pinto bambuko danga, atgabenta iš panašaus kaimo. Devio darbai turi didžiulę paklausą.

Bonė nusišypsojo jaunajam baliečiui, o kai suvokė, kad jo sūnus stengiasi padaryti tokį pat dirbinį kaip tėvas, tik mažesnį, jos šypsena nevalingai paplatėjo. Berniukas kruopščiai pynė susikaupęs, suraukęs smulkutį veidelį.

Tėvas prabilo Balio kalba, Haris nusijuokė ir kažką atsakė, tada atsigręžė į Bonę.

– Jis sako, kad dabar sūnus uoliai darbuojasi, bet netrukus jam įgris ir ims išdykauti.

– Kur jo motina?

Haris parodė į dirbtuves po stogine priešais.

– Ji tolėliau su jo senele ruošia bambukų juosteles. Kiekvienas kaimietis prisideda prie darbo eigos: tarkim, vyras, kuris dabar stovi prie bambukų, juos pjauna, kiti skaldo pusiau, paskui į ketvirčius, tada perduoda kitiems, kurie skaldo vis perpus, kol gauna juosteles, tinkamas Deviui dembliams pinti.

Jie žingsniavo pro atskiras darbo vietas, turistai spragsėjo fotoaparatais, žiūrėjo į dirbančius kaimiečius, Haris visą laiką šnekučiavosi su vietiniais jų gimtąja kalba, šypsojosi, kreipėsi į juos vardu.

Bonė su įdomumu stebėjo, kaip sutikti žmonės sveikinasi su Hariu, tapšnoja per nugarą, šaukė jį, nors jis buvo čia laikinas gyventojas. Ėmė spėlioti, ar jis kada nors mąstė, kada išvažiuos ir kaip toliau gyvens.

Bet kodėl jai tai turėtų rūpėti? Pajuto prabudusią krikščionišką pareigą išgelbėti Hario veikliąją prigimtį, tačiau tuoj užgniaužė savo norus.

Gana. Haris jai nepadėkotų, be to, tai ne jos reikalas. Jis – tik atsitiktinai jos sutiktas vyriškis. Tačiau giliai širdyje ji skausmingai troško pamatyti jo retkarčiais švystelinčią užuojautos ieškančią pasimetusią sielą, kurią mėgino paslėpti. Bonė atsikratė šių minčių ir nukreipė dėmesį į kaimo gyvenimą.

Pasigrožėjo vienos šeimos įsigyta karve, vyriausiojo sūnaus pasididžiavimu, džiaugsmu ir, anot Hario, didele investicija. Karvė ramiai atrajojo ir dėbsojo į juos iš atskirto dengto gardo – patenkintas gyvulys ilgomis blakstienomis, gyvenantis Utopijoje.

Kiaulės kriuksėjo purvinuose aptvaruose, po kojomis bėgiojo vištos, gainiojamos gaidžio raudona skiautere – Haris paaiškino Bonei, kad žmonų pareiga rūpintis kitais gyvuliais, o vyrų rūpestis – karvė.

Atrodė, Haris nuolat kursto jos susidomėjimą, nes vis papildydavo gidą, šiam pasakojant apie kokią nors tradiciją ar užsiminus apie apeigas, už kurias buvo atsakinga kiekviena šeima.

Ir dabar, kai Vajenas nupėdino tolyn, Haris paaiškino smulkiau:

– Kartais šeimai tenka taupyti metų metus laidojimo išlaidoms. Tai gali kainuoti tiek kiek viena karvė. Tačiau šeima džiaugiasi galėdama kremuoti savo artimąjį pagal visas apeigas.

Bonė apsižvalgė po ištuštėjusią gyvenvietę.

– O jeigu žmogui mirus jo šeima neturi pinigų laidotuvėms?

– Tada jis palaidojamas laikinai, metams arba dviem, ir ekshumuojamas, kai šeima gali sau tai leisti. Būna, kad tuo metu miršta kitų šeimų nariai, tada laidotuvės rengiamos drauge, o išlaidas pasidalija kelios šeimos. Bet tai būtina norint pagerbti protėvius.

Haris pamojo kitam jaunam vyrui ir stabtelėjo persimesti keliais žodžiais, o Bonės žvilgsnis užkliuvo už jaunos nėščios moters, tyliai sėdinčios trobelės tarpduryje ir pjaustančios imbierą.

Bonės dėmesį patraukė, kad ji atrodo keistai ištempusi kaklą, ir priėjo pasisveikinti.

Jaunoji moteris greitais užtikrintais judesiais lupo pilkšvą šaknį, tačiau kas keletą minučių jos veidas persimainydavo ir ji pažvelgdavo sau į pilvą. Pakėlusi akis greičiausiai išvydo susirūpinimą Bonės akyse, nes papurtė galvą, tarytum tikindama, kad viskas gerai.

Bonė leido sau pažiūrėti žemyn ir pabandė nustatyti nėštumo laikotarpį. Be jokios abejonės, beveik pati pabaiga, bet kūdikis nedidelis. Haris nuėjo pasišnekučiuoti su portugalėmis, o Bonė pamažu patraukė prie tarpdurio.

– Sveika. Aš – Bonė. Apgailestauju, bet nekalbu balietiškai.

– Aš – Mardė. – Jaunosios moters balsas buvo švelnus, Bonės laimei, ji gana drąsiai prabilo angliškai. – Prieš ištekėdama dirbau restorane ir gerai kalbu angliškai.

– Esi labai gabi. Aš indoneziečių kalbos taip ir neišmokau, moku pasakyti tik labas ir labas rytas. – Bonė nusišypsojo. – Ar kūdikis tau sukelia skausmų?

Švelniai šypsodamasi Mardė žvilgtelėjo sau į pilvą.

– Truputėlį. Bet gims tik kitą mėnesį. Po truputį paskauda kiekvieną dieną visą šią savaitę, viliuosi, kad ir dabar tuoj aprims.

Ketvirtas skyrius

Sprendžiant iš to, kaip pasikeitė Mardės veidas, Bonė suabejojo, kad skausmai liausis.

Bonė laukė, kol jaunoji moteris atsipalaiduos. Visai normalus sąrėmis , – pagalvojo. Jam praėjus, tarė:

– Gal ji arba jis nusprendė gimti šiandien.

Mardė nudelbė akis į rudas dulkes po kojomis.

– Tik ne šiandien. Mano vyras išvykęs į darbą, reikia susitaupyti pinigų. Dar negalime sau leisti samdyti pribuvėjos.

Bonė abejojo, ar tai įmanoma, juk su gamta nepajuokausi.

– O ligoninė?

Mardė ramiai pakratė galvą, į kuodą susukti tankūs juodi jos plaukai sujudėjo.

– Ligoninėje tektų mokėti dar daugiau. – Jos veidas vėl persikreipė ir Bonė suraukė antakius.

– Man panašu į gimdymą, – tyliai suniurnėjo ji. Buvo mačiusi ne vieną gimdančią moterį. – Ar ir anksčiau sąrėmiai buvo tokie dažni ir stiprūs?

Mardė papurtė galvą ir šį kartą nuostabiose rudose jos akyse Bonė išvydo ašaras.

– Aš truputį bijau.

Baimė gimdyvei – nereikalingas dalykas.

– Ar tavo anyta namie?

Mardės kuodas vėl šiek tiek sujudėjo.

– Mirė jį gimdydama. Todėl jis ir nori pasamdyti pribuvėją. Jo senelė namie, bet ji prastai mato. Yra jo brolio žmona, ji vieną sūnų pagimdė ligoninėje.

Bonė troško apkabinti moterį, tačiau nenorėjo trukdyti, jei yra nepageidaujama.

– Aš esu akušerė iš Australijos. Gal galėčiau tau padėti?

Bonė dirstelėjo per petį, vildamasi pagauti Hario žvilgsnį, bet jis toliau pokštavo su merginomis iš Portugalijos.

Ji metė į jį nevilties kupiną žvilgsnį. Haris nutilo ir pažvelgė jos pusėn, tarsi būtų jį palietusi arba ką nors sviedusi. Netaręs nė žodžio perėjo per kelią ir atsistojo šalia jos.

Linktelėjęs Mardei Haris palinko prie Bonės ir tyliai paklausė:

– Viskas gerai?

Bonė akimirką pasijuto priblokšta. Sutapimas? Telepatija? Ji neturėjo nė menkiausio supratimo, kaip tai pavyko. Haris kažką pajuto ir tučtuojau prisiartino. Ją užplūdo nerimas suvokus, kad nebyliai jį prisišaukė. Pernelyg stiprus ryšys.

Ne. Tik sutapimas, nieko daugiau.

Bet ji nuginė šią mintį ir ėmė galvoti, ką daryti, nes Mardė dar kartą šaižiai įkvėpė.

– Privalome surasti Mardės vyrą, jai prasidėjo gimdymas.

Dabar jau Bonei neliko abejonių. Vien pažvelgęs į Mardę bet kas būtų galėjęs pasakyti, kad tai ne paruošiamieji sąrėmiai. Bonė galėjo lažintis iš savo skolinto dviračio, kad kūdikis gims šiandien.

– Jis išėjęs uždarbiauti, kad sutaupytų pinigų pribuvėjai.