Fiona McArthur - Dar vienas blogiukas?

– Ar čia ugnikalnis? – Bonė atsigręžė, o jos akys buvo kaip tie ryžių laukai už lango – jose raibuliavo gyvybė.

Haris persibraukė delnu per veidą, stengdamasis atsikratyti kvailos išraiškos, jei tokia dar būtų užsilikusi.

– Taip, Agungo kalnas. Kintamanyje, Baturo kalno viršūnėje įsikūrusiame restorane išgersime arbatos – jo papėdėje yra daug senos lavos. Tada kaime pasiimsime dviračius ir važiuosime nuokalne, kol pasieksime upę. – Haris užsičiaupė. Sapalioja be jokio ryšio.

– Tai kiek kartų jau važiavai šiuo maršrutu?

Haris truktelėjo pečiais.

– Keletą. – Pernelyg daug. – Kartais, kai pritrūksta prižiūrėtojų, aš talkinu ir visada puikiai praleidžiu dieną. – Jis to ir troško – prastumti laiką nekvaršindamas galvos.

Bonė pakreipė galvą.

– Sakei, kad svečiuojiesi. Ar ilgai esi čia šį kartą?

– Su protarpiais devynis mėnesius.

Ji įdėmiai žvelgė į jį ir Haris pajuto, kaip veidas sustingsta, vėl iškyla ankstesnės, viską slepiančios sienos.

– Visą nėštumo laikotarpį, – tarė Bonė ir jis krūptelėjo.

Puikiai paskaičiuota. Taiklus smūgis į paširdžius, lyg ir taip nebūtų blogai. Ironiška.

Haris nusisuko ir ėmė šnekučiuotis su portugale apie banglenčių sportą, atsiribodamas nuo Bonės, bet vis tiek pajuto, kaip ji užsisklendė savyje ir vėl pradėjo dairytis pro langą. Jis lengviau atsikvėpė. Portugalė vartė prieš jį akutes, tačiau jos domesys Hario netrikdė, o Bonės – trikdė. Vis dėlto keista.

Galiausiai jie pirmą kartą sustojo. Haris anksčiau nepastebėjo, kad kelionė trunka taip ilgai, ir pasijuto it šuo, trokštantis atitrūkti nuo Bonės pavadžio. Visai kvanktelėjo, kad šiandien ją pakvietė. Ne šiaip kvanktelėjo. Pavojingai išsikraustė iš proto.

Nuo restorano Kintamanyje į ugnikalnį atsiveriantis vaizdas Bonei užėmė kvapą ir, laimei, apsuko galvą, taip apsaugodamas nuo minčių apie šalia jos esantį vyrą.

Stovėdama skardžio viršūnėje ant tako ji regėjo milžinišką ežerą ir juodą sustingusią lavą slėnio apačioje. Didžiuliai kūgio formos plyšiai Baturo kalno šone bylojo apie ugnikalnio jėgą.

– Kada buvo paskutinis išsiveržimas? – paklausė Bonė nežiūrėdama į Harį. Nereikėjo atsigręžti, kad pamatytų jį šalia. Ją perspėjo jutimo receptoriai.

– 1994-aisiais. Vienas iš ankstesniųjų išsiveržimų prarijo Kintamanio kaimo šventyklą. Vakariniai šlaitai šiuo metu lankytojams uždaryti. Seismologijos instituto darbuotojai mano, kad gali būti ir daugiau išsiveržimų. Gaila. Saulei tekant smagu pasivaikščioti kalno šlaitu.

Bonė dirstelėjo pro langą į restorane jau patiektus ryžius ir lietinius, itin keistus vietinius užkandžius prie arbatos, ir vėl nužvelgė atsiveriantį vaizdą.

– Kaip lava atrodo iš arti?

– Kieta ir juoda. Kartą motociklu pervažiavau visą lauką. Atrodė, kad riedu rantyta susiraukšlėjusia geležimi. Vietiniai naudoja lavą namų statybai, pamatysi plotų, kur ji skaldoma.

Haris buvo išprusęs vadovas, tačiau neleido susikaupti – su užsidegimu pasakojo salos istoriją, nors jam pačiam nesisekė ilgėliau atsipalaiduoti, o ir Bonei jis šįryt ne itin priminė besidomintį joga.

Nors gal jis nekaltas, nes po pusvalandžio, kai Bonė nusekė paskui kitus ir vėl įlipo į autobusą, ji laukė ne ko kito, o prie jos priglundančios Hario kojos. Tiesą pasakius, įsitaisiusi sėdynėje jautė palengva ją apimantį nekantravimą.

Teko nusivilti, nes šį kartą jie nesilietė. Įdomu ir šiek tiek nemalonu – ji nenumanė, kaip Hariui tai pavyko. Žvalgydamasi pro langą Bonė lyg netyčia keliu užkliudė jo koją ir Haris tikrai pasislinko toliau.

Buvo aišku, kad pasikeitė traukos jėga. Bonė kažkokiu būdu susigadino reputaciją. Galbūt kaltas sąmojis apie nėštumo laikotarpį.

Sprendžiant iš šviežios Bonės patirties, kai Haris taip sureagavo į jos nusišnekėjimą, galima galvoti, kad jis mažų mažiausiai neteko pilno automobilio vaikų. Ji atsiduso, tada gūžtelėjo pečiais. Todėl ir nesusideda su vyrais. Per daug viskas sudėtinga ir painu. Šiandien graži diena, ji mėgausis ja, kad ir kiek tai kainuotų. Bonė nusišypsojo sau. O gal ir jam.

Paskutines penkias kelionės minutes jų vadovas Vajenas pasakojo apie luvakų kavą, kuri buvo pagrindinė eksporto prekė plantacijos, į kurią jie kaip tik važiavo, tačiau Bonė sėdėjo paskendusi mintyse.

Todėl kai autobusas įriedėjo į dulkėtą automobilių stovėjimo aikštelę ir sustojo šalia kitų aptriušusių autobusų, išsirikiavusių nusvirusių medžių ir vynmedžių pavėsyje, Bonė nusistebėjo, kad čia prasidės kelionė dviračiais.

Ji mąstė apie paskutinį savo mylėtą vyrą ir kaip visas tas fiasko apnuodijo jos gyvenimą. Prisiminė, kaip kvailai jie planavo vestuves. Pirmus dvejus metus taupė, susitarė dėl vaikų, ji atidavė savo santaupas, kad jis, dar šiek tiek pridėjęs, sumokėtų įmoką už jų svajonių namą.

Kai grįžo namo, nuo senelės slaugymo buvo taip nusivariusi nuo kojų, kad nelabai tesuvokė, jog porą pastarųjų savaičių neskyrė jam pakankamai dėmesio. Bet kai ėmė jo ieškoti tikėdamasi žadėtos paguodos, tas vyras buvo dingęs... kartu su jos pinigais. Nors tuo metu pinigai jai visai nerūpėjo.

– Tai pati brangiausia kava pasaulyje.

Na, tada ji negali sau leisti jos paragauti. Bonė atsikvošėjo iš apmąstymų ir nusekė paskui Vajeną per miško tankmę, klausydamasi, kaip gidas pasakoja apie kavos gamybos etapus, medžių rūšis ir vaisius. Visą laiką šalia savęs jautė Harį, kuris neištarė nė žodžio.

Galiausiai jie priėjo narvą, kuriame snaudė įkalintas luvakas. Bonė dirstelėjo į Harį ir sušnabždėjo:

– Kas, po galais, yra luvakas?

Haris pamojo Vajeno pusėn ir nusišypsojo – Bonė pamėgino atsigriebti už tai, ką praklausė.

– Vienai dienai uždarome juos narve, – aiškino Vajenas, – paskui vėl paleidžiame į laisvę. Tik taip iš tikrųjų galima pamatyti šį žvėrelį. Azijos palminės civetos – čia jos vadinamos luvakais – paprastai žmonėms atvažiavus į plantaciją išsislapsčiusios miega.

Visi stebeilijosi į tamsų narvą ir bandė įžiūrėti mažutį kailinį žvėrelį, truputį panašų į oposumą katės snukučiu arba nediduką mangustą.

Bonė sukuždėjo Hariui:

– Nieko nesuprantu. Kaip jis gamina kavą?

Haris pakreipė galvą – ji atrodė nuoširdžiai sutrikusi. Lėtas šypsnys suvirpino jo lūpas.

– Tu nesiklausei.

– Gal šį tą ir praleidau. – Ji patraukė pečiais.

Haris palenkė galvą ir Bonė pajuto jo įdėmų žvilgsnį. Jam buvo linksma, o jai iškaito skruostai. Jis juokėsi iš jos, ne su ja – Bonei tai nepatiko.

– Vajenas jau dešimt minučių apie tai pasakoja.

– Tikrai? – Bonė iškėlė rankas suirzusi dėl jo patyčių. – Pakartok.

Haris vyptelėjo.

– Luvakai yra alternatyva įprastam kavos apdorojimo būdui. Jie perdirba kavos pupeles savyje. – Jis vėl nusišypsojo, nes akivaizdžiai nieko nesuprasdama ji gūžtelėjo pečiais. – Nereikia skinti kavos pupelių nuo kavamedžių, o paprasčiausiai sekioti paskui luvakus su semtuvėliu.

– Jie iškakoja kavą? – Bonė sumirksėjo. – Šaipaisi iš manęs?

Haris garsiai nusikvatojo ir ūmai tarp jų vėl visu stiprumu užsimezgė ryšys.

– Nesišaipau. – Jis patapšnojo jai per petį. – Netrukus galėsi paragauti. Luvakai ėda tik pačias geriausias kavos pupeles ir turi puikią virškinimo sistemą, kuri palieka pupeles sveikas, kol jie... – Haris nutilo ir vėl nusišypsojo, – jų atsikrato.