Fiona McArthur - Dar vienas blogiukas?

– Turėjai išties skaudžių išgyvenimų, – tyliai prabilo ji. Čia glūdėjo didesnė paslaptis, nei ji tikėjosi. – Hari, kuo galėčiau tau padėti?

– Niekuo. – Jis pažvelgė į ją, bet tuoj nusuko akis. Visi apsauginiai barjerai, saugantys nuo Bonės užuojautos, buvo savo vietoje. – Tai ko tau reikės?

Jis teisus. Ko gero, ji klaidingai suprato. Tokio atsakymo ir buvo galima laukti iš Hario. Ačiū Dievui. Bonė apsičiupinėjo krepšelį prie juosmens ir atitraukė užtrauktuką.

– Nemanau, jog reikės daug ką daryti. Tiesiog noriu čia būti, kad Mardei ir jos kūdikiui nieko nenutiktų. Turbūt praverstų turėti verdančio vandens sterilizuoti siūlams ir peiliui virkštelei nupjauti. – Bonė patapšnojo mažutį buteliuką su rankų dezinfekavimo skysčiu, jį visada nešiojosi rankinėje. – Nors peilį galiu nuvalyti ir su šiuo. – Ji apsižvalgė. – Gali prireikti dubens su šiltu vandeniu nuprausti Mardę po gimdymo.

– O kaip vaistai, juk nieko neturi?

Keista, kad Haris apie tai užsiminė, bet ji tik gūžtelėjo pečiais.

– Mardė sveika, tad vaistų neprireiks. Maitins krūtimi. Tam moterys būna pasirengusios. Mardės kūnas pats susitvarkys. Kodėl jai turėtų nepavykti?

Haris iškėlė rankas.

– Gerai. Tik pamaniau, kad verta užsiminti.

– Nors yra vienas dalykas. Gal pasakytum Mardei ir Niomenai, kad aš esu akušerė ir norėčiau pasilikti, kol gims vaikelis, jeigu jos vyras nepasirodytų laiku? Svarbiausia, kad ji neišsigąstų.

Haris atsiduso.

– Tiek galiu padaryti, – pažadėjo ir tyliau, kad ji viena girdėtų, pridūrė: – Tik tam dar esu tinkamas.

Kai Haris baigė kalbėti, abi moterys sutikdamos linktelėjo, o jų veiduose nušvito palengvėjimas, privertęs jį susiraukti, kai jis vėl atsigręžė į Bonę.

– Einu, paieškosiu siūlų ir vandens.

Mardė tyliai suvaitojo ir Niomena pamojo Bonei užeiti vidun. Moterys ant grindų pataisė siaurą guolį, po apačia tvarkingai suklojo senus sarongus.

Bonė antiseptiku nusiplovė rankas ir pasiūlė kitoms. Tada atsisėdusi šiek tiek atsilošė ir susidėjo rankas. Ji niekaip negalėjo padėti. Matė, kaip po atlaisvintu motinos sarongu juda kūdikis. Tai buvo geras ženklas. Reikėjo laukti.

Kai pasirodė Haris, jos jau buvo spėjusios iš kito sarongo padaryti nedidelę širmą. Senelė taip pat sukiojosi kambaryje.

Haris troško būti bet kur, tik ne čia. Grįžti atgal į gatvę. Eiti pas turistus. Jo nervai tvinkčiojo iš nerimo. Nenormali niekam tikusio gydytojo reakcija, priminė sau, tačiau būtent taip viskas ir pakrypsta negera linkme. Buvo prisiekęs daugiau niekada neatsidurti tokioje padėtyje. Sakė sau, kad neatsidurs, manė lengvai galintis to išvengti.

Haris niekaip nesuprato, kaip Bonei pavyko sulaikyti jį nuo sumanymo čiupti Mardę ir kuo skubiau nugabenti į ligoninę. Nors jeigu Bonė teisi ir Mardė netrukus gimdys, tai mintis, kad kūdikis gims autobuse jiems leidžiantis nuo kalno, buvo neką geresnė.

Ūmai su niekuo nesupainiojamas kūdikio klyksmas atsklido iš kambario Hariui virš galvos, jis pakėlė akis išgirdęs prislopintus laimingų moterų balsus, netgi senelės juoką. Hario pečiai nusviro, jis pasirėmė delnais galvą.

Palengvėjimas plūstelėjo kūnu. Emocijų bangos, kurių nenorėjo jausti. Jautėsi sukrėstas ir kankinosi, kiek nedaug trūko, kad būtų netinkamai pasielgęs. Gal jau pats laikas suvokti, jog privalo atsimerkti ir atviromis akimis pažvelgti į savo nelaimę.

Haris kone apgailestavo sutikęs šią įkyrią akušerę, vis dėlto neįstengė savęs įtikinti, jog tikrai taip galvoja.

Dvasinis palengvėjimas netikėtai virto pasididžiavimu sumaniąja Marde, ramiąja Bone ir tuo, kad ja užtektinai pasitikėjo. Visiškai pasitikėjo.

Bėgančių žingsnių garsas pranešė apie priblokšto Mardės sutuoktinio pasirodymą. Vargšas vyras nusispyrė batus ir užskuodė laiptais aukštyn pasveikinti žmonos ir naujagimės dukters. Haris nusišypsojo išgirdęs Bonei beriamas begalines padėkas. Jis leido garsams srūti kūnu. Išvers, kai juodu liks vieni.

Pagaliau pasirodė Bonė su plačia šypsena veide, jos akys spindėjo iš džiaugsmo, kurį kėlė akimirkos didybė, ir Haris suprato, kaip ji mėgaujasi savo profesija. Jai pasisekė. Tačiau jam nepavyko užgniaužti niauresnio tikrovės blyksnio, įskelto jos sėkmės.

Kai kuriems žmonėms sėkmė taip smagiai šypsosi.

Bonė paliko gyvenvietę pakilios nuotaikos, dar kartą apstulbinta vaiko gimimo grožio ir paprastumo, tyro džiaugsmo, kurį visiems padovanojo naujagimis, ir kad pasisekė pamatyti šį stebuklą.

Tada suvokė, kad dviratininkai nuvažiavo be jų.

– Pasivysime iki pietų. – Haris nusišypsojo, tačiau įtampa neapleido jo bruožų, jis toli gražu neatrodė laimingas ir atsipalaidavęs. – Pamaniau, ne pro šalį pasivažinėti nuokalne gėrintis rytu, užuot stabdžius pakeleivingą automobilį, kad padėtų pasivyti kitus.

– Puiku. – Haris teisus. Jos veide vis dar švietė šypsena, kaip ir po gimdymo, o riedant tolyn viskas nusidažė ryškesnėmis spalvomis, atrodė brangu.

– Spėju, kad gimdymas praėjo sklandžiai?

Bonė girdėjo klausimą, bet prireikė kelių sekundžių, kad atsikvošėtų iš euforijos.

– Kūdikio petukai šiek tiek įsitempę, tačiau tai praeis jį vartant.

Džiaugsmas burbuliavo ir gaudė Bonės viduje, nė už ką pasaulyje ji nepamirš šios dienos.

Pamačiusi, kaip Hario dviratis, kliudęs nediduką kupstą kelyje, atsiplėšia nuo žemės, ji garsiai nusikvatojo.

Gimdymas buvo nepaprastas, Mardė – tikra šaunuolė, o vaikelis toks gražutis ir didžiaakis, kad ašaros vėl užplūdo akis tai prisiminus.

Haris jautėsi kaip tikras šunsnukis. Paniurėlis ir šunsnukis. Troško dalytis Bonės džiaugsmu, bet jo mintys vis grįždavo prie to, kas galėjo nenusisekti. Kas nepavyko praeityje. Buvo taip pripratęs užsisklęsti nuo žmonių, kad nebemokėjo atsiverti. O Bonė turėjo kažką tokio, kas po ilgo laiko vertė atskleisti jai bent menką dalelę savęs.

Tame kaime ji neįtikėtinai su viskuo susidorojo. Haris sudrebėjo pagalvojęs, kad galėjo būti vienas ir jam būtų tekę priimti gimdymą.

Nors pažvelgęs į Bonę pamatė, kad ji šypsosi, akyse pastebėjo blizgančias ašaras, ir tas vaizdas vos nenuvertė jo nuo dviračio. Jis nuvylė ją. Haris privažiavo arčiau.

– Gerai jautiesi?

– Taip. – Jam mestas šypsnys žeidė net labiau nei ašaros. – Tiesiog be galo jaudinanti akimirka.

Gimdymas sugraudino Bonę, ne dėl jo ji ašaroja. Haris pamiršo, kad moterų mąstymas visiškai kitoks negu vyrų.

Jis mažiausiai troško vėl išgyventi nerimą, kuris apima priimant gimdymą.

– Na, man to nereikia, – burbtelėjo Haris ir ji vėl nusišypsojo tarsi suprasdama. Tačiau kaip galėtų suprasti? Bonė nieko nežino.

– Ačiū, kad buvai šalia, Hari.

Jis jautė, kaip tos nelemtos sienos ima byrėti.

– Daugiau nenorėčiau.

– Tai kas gi dabar lepšis? – paerzino Bonė.

Kažkas tarp jų pasikeitė. Po šio įvykio jie jau niekada nebebus svetimi, abu tai suprato.

Ar tikrai jis – lepšis? Be jokios abejonės. Haris nepratarė nė žodžio ir Bonė vėl nusišypsojo.

– Tai šaunu. Ačiū, kad sutikai važiuoti toliau. Būtų graudu lipti į autobusą, kad nugabentų atgal į viešbutį.

– Hmm. – Tada Haris dirstelėjo į ją ir neįstengė nesutikti. Žodžiai išsprūdo dar nė pačiam nesuvokiant, ką ketina pasakyti. – Žinai, tu išties nuostabi.

Bonė pakratė galvą ir į arklio uodegą surišti jos plaukai suvizgėjo.

– Ne aš. Gimdančios moterys nuostabios.