Haris Šefas - Cezaris Bordžija

Turinys

I skyrius

II skyrius

III skyrius

IV skyrius

V skyrius

VI skyrius

VII skyrius

VIII skyrius

IX skyrius

X skyrius

XI skyrius

XII skyrius

XIII skyrius

XIV skyrius

XV skyrius

I SKYRIUS

Angelo pilies rūmai, kuriuose gyveno Cezaris Bordžija, buvo anų laikų Romos statybos šedevras. Jie buvo naujoviško stiliaus ir savo išvaizda skyrėsi nuo senų istorinių pastatų.

Rūmai buvo pastatyti pagal Cezario nurodymus ir pageidavimus ir išpuošti geriausių Romos menininkų. Garsiausi dailininkai ir skulptoriai rungėsi, kad suteiktų šiems rūmams visa, ką tik galėjo suteikti jų menas.

Tvarkydamas ir puošdamas rūmų vidų, Cezaris nepaisė išlaidų. Kai pritrūkdavo pinigų, jam visada buvo atvira neišsemiama popiežiaus tėvo kasa, ir jis galėjo tenkinti visas savo užgaidas.

Bet Romos liaudyje apie Cezario rūmus sklido labai bloga šlovė. Eidami pro tuos rūmus, žmonės žegnodavosi ir paspartindavo žingsnius.

Šie rūmai buvo tikras tigro urvas ir, be to dar, ištvirkėlio, kuriam nieko šventa nebuvo, kuris nepaisydavo nei teisės, nei tradicijų, jei ko užsigeisdavo.

Pasakota apie neregėtas orgijas, kurios naktimis vykdavo Cezario rūmuose, apie puotas, kuriose dalyvaudavo gražiausios, bet garbės netekusios Romos moterys, kur vynas liedavosi upeliais, o girtų ištvirkėlių dūkimas peržengdavo visas gašlumo ribas.

Jokia motina savo dukrelei, sukakusiai daugiau kaip aštuonerius metus, neleisdavo vienai prisiartinti prie rūmų.

Gal žmonės ir perdėdavo pasakodami apie neregėtai bjaurius, nedorus Cezario polinkius, bet šiaip ar taip ji kaltino tuo, kad Romos gatvėse be pėdsako dingdavo mažos mergaitės.

Žmonės traukdavosi iš kelio net Cezario tarnus pamatę. Koks buvo ponas, tokie buvo ir tarnai. Visi jo tarnai buvo laikomi banditais, klusniais įrankiais žmogaus, iš kurio galima buvo laukti viso, kas blogiausia ir nedoriausia. Cezario tarnai visada elgdavosi akiplėšiškai, vartodavo smurtą ir dažnai net susipešdavo su palaikančiais tvarką popiežiaus kareiviais, būdavo net suimami.

Cezariui įsakius, jo tarnus tuojau paleisdavo, ir kareiviai, sulaikę kokį jo banditą, turėjo būti patenkinti, patys nepatekę į kalėjimą arba į budelio rankas.

Cezaris grįžo namo pirmą valandą nakties pėsčias pro pilies vartus.

Žiūrėdamas į jį, niekas negalėtu pasakyti, kad tai aukštas bažnyčios šulas. Jo rūbai niekuo nesiskyrė nuo jauno, gražaus, turtingo Romos dykūno, pasirengusio meiliškai naktinei avantiūrai.

Sargyba, stovėjusi prie vartų, pamačiusi Cezarį, tuojau pranešė, kad atvyko rūmų ponas.

Akimirksniu atsidarė durys ir du tarnai atsistojo prie slenksčio su žibintais ant auksinių lazdų.

Brangiu raudonu kilimu užtiestais laiptais skubiai atbėgo sutikti pono kamerdineris. Kamerdinerį Cezaris atsigabeno iš Paryžiaus. Jis ten gana ilgai tarnavo vienam karaliaus giminės kunigaikščiui ir turėjo visas aukšto pono tarno ypatybes. Cezaris tai pastebėjo ir, užtikrinęs jam kunigaikštišką atlyginimą, atsivežė į Romą.

Klaudijus Verneris, — taip vadinosi šis prancūzas, — buvo trisdešimt metų vyras, lieknas, gražus, skuto ūsus ir barzdą. Jo išmintingos akys mokėdavo klusniai žvelgti. Jo manieros rodė, kad jis yra išėjęs aukštos aristokratijos tarnų mokyklą.

Klaudijus, metęs žvilgsnį į savo poną, tuojau suprato, kad Cezaris grįžta iš linksmos draugijos. Moteriškų kvepalų kvapas rodė, kad šis pavyzdingas bažnyčios tarnas grįžta iš meilės pasimatymo, o iš raustelėjusio veido galėjai suprasti, kad ten falerno ar dar stipresnio vyno buvo iki valiai.

Klaudijus nusiautė apsiaustą, nurišo juostą ir pakėlė Cezario į kertę numestą skrybėlę.

— Ar palydėti Jūsų Malonybę į miegamąjį? — paklausė tarnas, imdamas kandeliabrą su trimis degančiomis žvakėmis.

— Nesu pavargęs, — šiurkščiai atsakė Cezaris, — einu į darbo kambarį, pasviesk ir atnešk vyno taurę. Pasirūpink, kad ugnis židiny neužgestų. Naktis lietinga ir šalta. Ar atvežta kokių žinių, laiškų?

— Raitas pasiuntinys laukia jau visą valandą. Jis jojo dieną ir naktį, nenusėsdamas nuo žirgo, kuris krito čia pat, kieme.

— Iš kur atvyko?

— Iš Florencijos.

— Iš Florencijos?! Tuojau atvesk jį, noriu su juo pasikalbėti. Juk visu kuo jį aprūpinai?

— Daviau jam visko, ko tik turėjome.

Cezaris nuėjo paskui kamerdinerį, nešusį žibintą, į savo kambarį. Čia buvo šilta, švietė mažos lemputės palubėje.

— Ar Micheletas grįžo?

— Ne, Eminencija, — atsakė kamerdineris ir išėjo atvesti pasiuntinio iš Florencijos.

Cezaris atsisėdo kėdėn prie stalo ir patogiai ištiesė kojas ant tigro kailio.

— Dar negrįžo, — šnabždėjo paraudusiomis turbūt nuo vyno ar bučinių lūpomis, — negrįžo. Bet grįš ir atneš žinią, kurios laukiu. Ši naktis tarsi ir skirta tam, kad Micheletas įvykdytų mano įsakymą. O juk tai žmogus, kuris nebijo tamsios nakties.

— Po velnių, kodėl visą laiką apie tai ir tegalvoju? Net moterys, tos patvirkusios gražuolės, kurių namuose praleidau kelias valandas, negalėjo išblaškyti mano minčių, o juk jos dėjo visas pastangas. — O! Štai žmogus iš Florencijos.

Ant stalo stovinčiame apskritame veidrodyje, kurį laikė dvi nuogos paauksuotos moterų figūros, Cezaris pamatė prie slenksčio barzdotą, saulės nudegintą vyro veidą.

Jis buvo trumpu odiniu švarku, aukštais raitelio batais, už juostos turėjo pistoletą, o prie kairiojo šono stiletą odinėse makštyse.

— Prieik arčiau, bičiuli, — sušuko Cezaris, — kas tave siunčia?

— Florencijos Sinjorija, — atsakė atvykėlis, atsiklaupęs prieš Cezari, ir išsiėmė laišką iš odinio maišelio, paslėpto ant krūtinės.

Cezaris atsiskleidė laišką ir, dar nespėjus perskaityti, triumfo šypsnys nušvito jo lūpose.

— Savonarola suimtas! — net suriko jis. — San Marko vienuolynas paimtas šturmu, o atskalūną, kuris drįso kelti maištą prieš popiežiaus šventenybę ir bažnyčios dogmas, grandine sukaustytą atvedė į Sinjorijos rūmus. Tokios žinios net auksu neapmokėsi! O žinia, gauta tą pačią naktį, dvigubai malonesnė. Štai tau už vargą, žmogau! — sušuko Cezaris, įteikdamas pasiuntiniui pilną sidabrinių monetų kapšiuką, kurį išsiėmė iš stalčiaus. — Pasiliksi čia iki ryto ir pailsėsi, atlikęs tokią sunkią kelionę. Ryt duosiu tau svarbių laiškų. Savo gyvybe atsakai, kad tie, kam juos siunčiu, laiškus tikrai gaus nepaliestus.

— Jūsų Eminencija galite manimi pasitikėti, — atsakė barzdočius. — Kas norėtų atimti juos, pirmiausia turėtų sukapoti mane į gabalus, o tai nelengva padaryti, nes gerai moku valdyti kardą.

Cezaris linktelėjo galva, paskambino sidabriniu varpeliu, stovėjusiu ant stalo, ir, kai atbėgo kamerdineris, įsakė jam kuo rūpestingiau globoti pasiuntinį, žiūrėti, kad jam nieko netrūktų, o iš ryto pabalnoti gerą, stiprų, ilgos kelionės nebijantį žirgą.

Pasiuntinys pabučiavo jaunajam kardinolui kojas ir, Klaudijaus lydimas, išėjo. Cezaris liko vienas.

— Kai senis ryt sužinos, kas įvyko, — murmėjo piktai juokdamasis Cezaris, — šis laiškas, kurį turiu kišenėje, bus puikus tvarstis jo žaizdai. Po velnių! Bus audra, ir nemaža. Senis riaumos kaip pašautas šernas. Tą savo sūnų mylėjo šimtą kartų daugiau negu mane... Ko tu nori Klaudijau? Ar aprūpinai visu kuo pasiuntinį?

— Viskas atlikta pagal Eminencijos įsakymą... Bet prieškambaryje laukia grovienės Orsini pažas ir, prašo Jūsų Eminenciją jį priimti.