Haris Šefas - Cezaris Bordžija

— Iš manęs nelauk nei malonės nei pasigailėjimo. Buvau Žuano sesuo, jis buvo mano mylimas brolis. Jo nužudymas šaukiasi dangaus keršto. Atsitiktinai tapau nusikaltimo liudininke ir todėl atliksiu savo pareigą iki galo. Iš tavo namų skubu į tėvo rūmus ir pranešiu, kas yra bjaurus piktadarys, nužudęs jo sūnų.

— Gerai, — tarė Cezaris. — Nieko čia prikišti negalima. Gerai... pasiklausysime tavo įrodymų. Plaukei gondola naktį, buvai netoli didžiojo Tibro tilto, paskui...

— Staiga išgirdau šaukiantis pagalbos. Pažvelgiau į viršų ir pamačiau, kaip keli vyrai, banditai su kaukėmis, puolė vieną, kuris bandė gintis. Prispaudė jį prie tilto turėklų, pakėlė ir įmetė upėn.

— Ir tai buvo mūsų brolis Žuanas?

— Nevadink jo broliu. Nors netrikdyk ramybės, kuri jo laukia karste, nes neturės jos, jei tavo lūpomis ištartas žodis „brolis“ pasieks jį. Taip! Tai buvo Žuanas, tėvo numylėtinis, Žuanas, kurį ir aš mylėjau visa savo širdimi. Kai jo kūną iškėlė bangos, aš savo rankomis įtraukiau jį į valtį. Kone netekau proto pažinusi, ką laikau savo rankose.

— Juk tu, gražioji sesute, pati netiki, kad tavo papasakotoje, nors ir labai įdomioje istorijoje galima rasti kad ir menkiausią mano kaltės įrodymą. Žuanas nužudytas — deja, tai yra faktas. To užginčyti negaliu, bet kad aš jį nužudžiau, kad liepiau jį nužudyti...

— Tai tavo darbas... Nėra jokių abejonių, — pertraukė Lukrecija. — Liepiau gondoljerui priplaukti prie kranto, sušaukiau žmones, ėjusius paupiu, ir liepiau nunešti kūną į mano rūmus. Pati gi nubėgau prie tilto. Jaučiau, kad nors niekšiški, bailūs žudikai pabėgo, vis dėlto rasiu kokių nors pėdsakų, kurie padėtų juos susekti. Ir tikrai taip buvo... Atsitiktinai...

— Ką gi radai ant tilto, sesute?

— Šį žiedą, — sušuko Lukrecija ir aukštai pakėlė platų auksinį žiedą, papuoštą rubinu. Ji jau anksčiau buvo išsiėmusi žiedą iš maišiuko ir laikė saujoje.

Dabar ji stovėjo prieš Cezarį ir švietė žiedu jam į akis. Bet Cezaris, traukydamas pečiais, ramiai atsakė:

— Žiedas — dar ne įrodymas... Juk nemanai, kad pamečiau jį ant tilto? Lengvai galiu įrodyti, kad šią naktį praleidau linksmoje draugijoje ir tik apie pirmą valandą išėjau iš tų linksmų namų.

— Žinau, kad pats savo rankomis nežudei. Per daug esi bailus, kad pats būtum žudęs nelaimingąjį brolį. Bet tu turi kreatūrų, tarnų, banditų, klusnių įrankių, ir vienam jų nuslydo nuo piršto žiedas, kai Žuanas kovojo su užpuolikais.

— Ir tai tu vadini įrodymu? Gražioji Lukrecija, liepk žiedui prabilti, ir jis pasakys kam jis priklauso.

— Šis žiedas jau aiškiai pasakė man. Ant jo yra įrašas: „Kardinolas Cezaris Bordžija dovanoja šį žiedą savo ištikimam Micheletui“.

Cezaris krūptelėjo, veidas surimtėjo. Paskui šaltai ir ramiai pasakė:

— Galbūt tas nenaudėlis Micheletas dalyvavo Žuano nužudyme. Nežinau, ar tikrai taip buvo, bet galimas daiktas... Bet vis dėlto tu neturi tikro įrodymo prieš mane. Kaip gali tvirtinti, kad aš prikalbėjau Micheletą padaryti šią piktadarybę? Toks valkata kasdien naujam ponui tarnauja. Kas geriau sumoka, tas ir gali naudotis jo paslaugomis. Matyt, kažkoks slaptas Žuano priešas pasisamdė Micheletą.

— Sužinosime tai iš paties Micheleto.

— Nori jo pasiklausti?

— O ne! Aš dar nepuoliau taip žemai, kad norėčiau nors vieną žodį pratarti tam Micheletui. Apklausinės jį kas kitas, kuriam jis tikrai prisipažins.

— Kas toks?

— Budelis, kuris jį kankins baisiausiais kankinimais. Jis atris liežuvį tavo tarnui. Būk tikras, Cezari.

Cezaris atsigręžė, lėtai priėjo prie stalo, atsirėmė į jį, žvelgdamas į seserį stiklinėmis akimis.

Lukrecija apsigaubė apsiaustu ir pasuko link durų.

— Labanakt, Cezari, — sušuko broliui. — Manau, kad dabar įtikinau tave. Šį kartą nenuslėpsi teisybės. Dar šią naktį jo Šventenybė paskirs griežčiausią tardymą. Ir žinok, tavo Micheletas bus surastas, nors slypėtų tamsiame urve, nors ir kažin kur pabėgtų. O kai jį turėsime savo rankose, jis riaumodamas ir raitydamasis iš skausmo pasakys tavo vardą... tavo, Cezario Bordžijos, pasikėsinimo prieš Žuaną sumanytojo vardą.

— Neišeik, — sušuko Cezaris, kai Lukrecija jau lietė ranką duris, — neišeik, sese!

— Nevadink manęs seserimi. Jau nesu tavo sesuo. Tai buvo mudviejų paskutinis pasikalbėjimas!

— Turiu pranešti svarbią žinią!

— Tu man? Kalbėk, bet trumpai!

— Nereikia kankinti Micheleto, kad išduotų mane!

— Manai, kad jis ir nekankinamas prisipažins? Abejoju, nes jis yra išėjęs pragarišką tavo mokyklą.

— Micheletui nereikės pranešti mano vardo. Aš jį atleisiu nuo tos pareigos. Prieik arčiau, Lukrecija, pažvelk man į akis ir išklausyk:

— Taip, aš Cezaris Bordžija, liepiau nužudyti savo brolį Gandijos kunigaikštį!

Lukrecija išblyško, paskutinis kraujo lašas dingo iš jos veido. Įsitvėrusi kėdės atlošo, ji iš visų jėgų stengėsi išsilaikyti ant kojų.

— Taigi... aš nužudžiau jį, — kalbėjo toliau Cezaris, šiek tiek susijaudinęs, — jei jis turėtų ir dešimt teisių gyventi, aš visas dešimt jam atimčiau!

— Slibine, šėtone, išsigimęs niekše, žudike! Prisipažįsti?

— Tau, Lukrecija, prisipažįstu. — Tu pirmoji turi teisę sužinoti visą teisybę.

— Aš? Dieve gailestingas, kodėl gi aš?

Cezaris nužvelgė gražiąją seserį kažkokiu keistu, visai ne brolišku žvilgsniu.

— Klausi, kodėl tu pirmoji turi teisę išgirsti iš mano lūpų visą teisybę, kodėl nužudžiau Žuaną? Ar nemylėjai Žuano ir ar aš neturiu teisės nužudyti kiekvieną, kurį tu myli?

Baisingas riksmas išsiveržė iš Lukrecijos lūpų. Ji šoko prie durų, norėdama pabėgti, bijodama dar bent valandėlę pasilikti su tuo žvėrimi žmogaus pavidalu.

Cezaris vienu šuoliu atsidūrė prie jos, viena ranka atitraukė ją nuo slenksčio, o kita užrakino duris.

— Ką? Mane nori įkalinti? — sušuko Lukrecija, — gal ir mane nori nužudyti? Tada turėsi kovoti su manimi žūtbūtinai. Pasisaugok, Cezari, tavo kraujas teka ir mano gyslose, o šio stileto ašmenys užnuodyti!

— Paslėpk savo žaislelį, — atsakė Cezaris. — Mano galvoje nė mintis nekiltų tave nuskriausti. — Ar aš galėčiau padaryti tau ką bloga? Tau, Lukrecija, kuri esi vienintelė moteris pasaulyje visada mano trokštama ir mylima, tau, kuri esi mano nemigo naktų ilgesys ir svajonė!

— Maloningasis dangaus tėve, kodėl neatimi jam liežuvio, kodėl apdovanojai jį žmogaus kalba; kad galėtų tyčiotis iš tavo švenčiausių įstatymų!

— Taip! Maloningasis tėvas dažnai esti truputį neatsargus, — su neregėtu cinizmu kalbėjo Cezaris, — jei jis geriau būtų numatęs, būtų nepaleidęs pasaulin tokio savo kūrinio, kuriam davė Cezario Bordžijos vardą. O šiandien šis žmogus vaikšto tarp kitų žmonių ir dar nesirengia greit nulipti nuo scenos.

Dabar, Lukrecija, — tęsė krikščionių bažnyčios didžiūnas staiga pasikeitusiu balsu, — dabar išklausyk ir ką aš pasakysiu!

— Nieko daugiau nenoriu klausytis, — raudodama atsiliepė Lukrecija. — Nieko man nesakyk. Kiekvienas tavo žodis yra pasityčiojimas iš visų žmogaus jausmų. Tylėk. Nekenčiu tavęs!

— Ne visados manęs nekentei, gražioji sesute, — švelniu balsu tarė Cezaris. — Buvo laikas, kai tu ne tiktai neniekinai manęs, bet aš buvau tavo dievaitis, širdies bičiulis, meilužis...

Lukrecija suriko tarsi mirtinai sužeista stirna.

— Drįsti, — sušuko ji, — priminti man paslaptį, kuri stūkso kaip juodas debesis virš mano galvos ir kas valandėlę grūmoja perkūnais. Drįsti, nenaudėli, šauktis baisios šmėklos, tvyrančios tarp mūsų, kurią tik mudu tegalime matyti ir kuri pasirodo kiekvieną kartą, kai man turi pražydėti skaisti laimė! Vargas tau, Cezari! Priminei man tas dienas, kai sulaužėme gamtos įstatymą, kai tu, šėtone, įtraukei mane į tamsų pragarą! Gyveni, dar tebedrįsti gyventi! Nenaudėli tu, dar juokdamasis gali bristi nusižengimų pelkėmis. Netiesk man rankos, kad pervestum per liūną, nes žemė po mano kojomis prasmegtų, ir aš nugrimsčiau toje šėtoniškoje bedugnėje...