Haris Šefas - Cezaris Bordžija

Cezaris paėmė ją už rankų ir patraukė į šalį.

— Palik mane su vaiku, — vaitojo nelaiminga motina, — jo tau jau nebeatiduosiu. Dėl vaiko visko išsižadėsiu — visko... girdi!

— Išsižadėsi noro kaltinti mane, išsižadėsi viešai vadinti mane žudiku?

Lukrecija su siaubu žiūrėjo į jį. Baisi kova virė jos širdyje. Drebėjo, vos laikėsi ant kojų, ir tylus gailus vaitojimas veržėsi pro jos išblyškusias lūpas.

— Ar supratai mane? Ar tebenori mane skųsti Lukrecija? Ar ir dabar tebenori kankinimais priversti Micheletą pasakyti mano vardą?

— O jei tai padaryčiau? — sušnabždėjo.

— Tada visa Roma sužinos, kas yra tas Dženaras, kieno jis vaikas. Grovienės Orsini pažas staiga sukels visų smalsumą ir tuo pat metu bus visų niekinamas. Išsigandę žmonės bėgs nuo šio vaiko ir šiurpo krečiami šnabždės vienas kitam į ausį jo kilmės paslaptį.

— Baisu... tai baisu!...

— Prisiek, kad laikysi šios nakties paslaptį, kad tau nerūpės, kas įmetė Tibran Gandijos kunigaikštį Žuaną. Prisiek, Lukrecija, Alfonso meile, nes prikelsiu berniuką ir parodysiu jam jo motiną.

Taip kalbėdamas ištiesė savo tigro nagus, tarsi norėdamas griebti miegantį vaiką.

— Šalin! — suvaitojo Lukrecija ir atsistojo tarp jo ir sofos. — Šalin! Viską padarysiu, ko tik nori, tik neliesk vaiko, tegu jis nieko nežino. Neatimk jo sielos ramumo! Prisiekiu tau, Cezari... tylėsiu!

— Tada, gražioji Lukrecija, — ironiškai tarė Cezaris, — darome taiką. Dabar eik! Berniukas pajudėjo, nubudęs neturi tavęs pamatyti.

— Leisk nors pabučiuoti jį, — ašarų smaugiamu balsu tarė Lukrecija. — Leisk šnabžtelti jam į ausį: „Tavo motinėlė šalia tavęs, čia, myli tave Dženarai ir dabar saugos tave“.

— Gaila, kad negaliu to leisti, — atšovė Cezaris. — Nekelk čia sentimentalių scenų, brangioji Lukrecija. Tas berniukas ir toliau turi būti tik grovienės Orsini pažas ir, manau, kad nepadarysi kvailystės, kuri tave sukompromituotų.

Lukrecija atsisveikino su vaiku ilgu, kupinu motiniškos meilės žvilgsniu, apkabinusi rankomis gražų jo kūną. Bet kai lėtai pasuko galvą ir jos žvilgsnis nukrypo į žmogų su geležine žmogžudžio širdimi, akys kitaip sužibo.

Laukinė neapykanta suspindo jose.

Lukrecija tyliai nulenkė galvą ir svyruodama išėjo iš kambario.

Eidama pro Cezario stalą žvilgtelėjo į veidrodį.

Pati savęs nepažino. Kita Lukrecija žvelgė iš veidrodžio. Tai jau buvo ne mylinti moteris, o baisia neapykanta liepsnojanti Bordžijų duktė.

Išsigandusi savo atvaizdo, nubėgo prie durų, tarsi furijų vejama.

Po penkių minučių Cezaris sidabriniu skambučiu pašaukė kamerdinerį. Cezaris sėdėjo kėdėje, o jo pirštai lietė rožančiaus perlus, tarytum meldžiantis.

Klaudijus stovėjo išsitempęs, laukdamas įsakymų.

Pagaliau Cezaris pasakė:

— Pasirūpink Klaudijau, kad šį vaiką lektikoje nuneštų į grovienės Orsini namus. Tegu jį ten gražiai paguldo ant marmurinių laiptų. O aš eisiu miegoti. Šią naktį man nieko nereikia.

Cezaris atsistojo. Klaudijus paėmė nuo židinio kandeliabrą su degančiomis vaško žvakėmis ir palydėjo poną iki miegamojo durų.

— Linkiu Eminencijai malonių sapnų, — pasakė nusilenkęs, atidarydamas puikiai įrengto kambario duris.

— Malonių sapnų! — pakartojo Cezaris, žengdamas per slenkstį. — Dėkui, Klaudijau, šiandien, tikiuosi, ramiai miegosiu.

III SKYRIUS

Praslinko šeši mėnesiai. Per tą laiką buvo daug iškilmių, surengtų Bordžijų šeimai pagerbti.

Rudens ūkanotą dieną visa Roma nukeliavo švento Petro bažnyčion dalyvauti Gandijos kunigaikščio Žuano Bordžijos laidotuvėse. Didelės minios tyliai ėjo šalia katafalko, ant kurio puikiam krištoliniame karste, ant raudono aksomo pagalvių ilsėjosi popiežiaus sūnaus kūnas. Brangus raudonas apdangalas dengė velionį iki krūtinės ir buvo papuoštas „bažnyčios karininko“ aukso ženklu. Tas apdangalas ir puikūs šilkiniai rūbai, kuriais buvo aprengtas miręs Gandijos kunigaikštis, slėpė devynias žaizdas, padarytas stiletais.

Kruvinų žudymo ženklų nebuvo matyti, bet visa Roma žinojo, kad popiežiaus sūnus tragiškai baigė savo dienas, kad buvo niekšiško žudiko auka, o jis, vienintelis iš visų Bordžijų, buvo žmonių mylimas ir dabar gulėjo tylus ir ramus.

Karstas buvo pastatytas milžiniškos katedros koplyčioje. Tarp kolonų buvo pakabintos juodos užuolaidos iš juodo aksomo, nuo lubų nukaro kaip debesys juoda vilnonė medžiaga, uždengusi visus paveikslus, puošusius skliautus. Per užtiestus langus neprasiskverbė joks dienos šviesos spindulėlis, tik švietė daugybė mažų lempelių, pridengtų gedulinga medžiaga. Prie karsto stovėjo popiežiaus alebardininkų sargyba blizgančiais rūbais.

Aleksandras VI pats negalėjo laikyti pamaldų prie mylimo sūnaus karsto. Palūžės kūnu ir siela, jis gulėjo ir sirgo. Popiežius, gavęs žinią apie baisią sūnaus mirtį, iš skausmo ir gailesčio kone neteko proto.

Sėdėjo užsidaręs, nepriėmė nei Valgio, nei gėrimo, verkė ir kartkartėmis šaukė:

— Žinau, kas jį nužudė!

Kardinolas di Kornetas atlaikė pamaldas, palaimino karstą ir giliai susijaudinęs ne kaip kardinolas, o kaip draugas atsisveikino su velioniu.

Jam sakant pamokslą, pasigirdo žmonių raudojimas, o per jo paties veidą ir žilą barzdą taip pat riedėjo ašaros.

O kai kardinolas pasakė, kad nežinomi žudikai atėmė jaunam, gražiam žmogui gyvybę, visų lūpose tarsi pasigirdo vienas vardas, nes ne tik popiežius, bet ir visa Roma žinojo, kas nužudė Žuaną.

Bet kas drįstų garsiai ištarti žudiko vardą? Juk už tai drąsuolis užmokėtų savo gyvybe!

Žmonės, susirinkę atiduoti Žuanui paskutinės pagarbos, visa siela pritarė Adrianui di Kornetui, kai jis, keldamas rankas į dangų, sušuko:

— Tavo taurus kraujas pralietas, Žuanai Bordžija, ir vilties kupina gyvenimo gėlė nuvyto ir nudžiūvo. Tavo žudikas laisvas vaikščioja po žemę ir tyčiojasi iš žemiškojo teisingumo, bet neišvengs jis teisingo Dievo teismo. Dievo teisingumas pasieks jį, jei ne šiandien, tai ryt, po metų, po dešimties metų, gal tada, kai jo plaukai pražils ir veidą išraižys raukšlės. Bet net kruvinos ašaros, kuriomis mūsų Išganytojas verkė ant kryžiaus ir kurios atperka žmogaus kaltes, nenuplaus galvažudžio nuodėmės, kad jis galėtų ramiai stoti prieš Amžinojo Teisėjo veidą. Jis bus pasmerktas prie Aukščiausiojo sosto ir prakeiktas, o jo siela, nerasdama ramybės, amžinai klaidžios apie nužudytojo kapą.

Duslus murmesys pasigirdo minioje. Visų akys nukrypo į kėdę šalia didžiojo altoriaus, ant kurios per gedulingas iškilmes sėdėjo Cezaris Bordžija.

Ir štai Cezaris pakilo ir tvirtais žingsniais priėjo prie karsto. Jo balsas taip tvirtai skardėjo, kad jį galima buvo išgirsti toliausiame katedros kampe:

— Sudieu, mano broli, sudieu paskutinį kartą. Žemėje daugiau jau nebepasimatysime, bet ten, aukštai, prie Viešpaties kojų, susitiks mūsų išvaduotos sielos. Tada sutiksi mane brolišku pabučiavimu. Sudieu! Ilsėkis ramiai, tenuramins maloningas Viešpats tavo sielą, o mus visus tepaguos mūsų skausme ir nelaimėje!

Sic jausmingai pasakyti žodžiai padarė įspūdį. Vieni pradėjo abejoti dėl pasklidusių apie Cezarį gandų teisingumo, o kiti jau patys ėmė priekaištauti sau, kad galėjo jį įtarti.

Bet ložėje, kurioje sėdėjo mirtinai išblyškusi Lukrecija, pasigirdo kažkoks bildesys. Užuolaida tuojau buvo užtraukta. Paskui paaiškėjo, kad krito apalpusi Lukrecija ir buvo nunešta namo be sąmonės.