Haris Šefas - Cezaris Bordžija

Politiniai santykiai, kuriais popiežius norėjo pasinaudoti, anuo metu buvo gana painūs.

Aleksandras VI stengėsi palaikyti su Frederiku draugiškus santykius, nes galingas karalius galėjo būti ir pavojingas.

Antra vertus, popiežius žinojo, kad Liudvikas XII, neseniai užėmęs Prancūzijos sostą, ruošia žygį, norėdamas užkariauti Lombardiją ir Neapolį.

Aleksandras VI, laiku stojęs Prancūzijos karaliaus pusėn, galėjo tikėtis, kad, karui pasibaigus, ir jam teks grobio dalis. Tarp Neapolio ir Lombardijos buvo kelios provincijos. Ar negalėtų Cezaris čia įkurti naujos valstybės?

Tiesa, didesnė tos teritorijos dalis buvo popiežiaus sosto žemė, bet tėvas už viską labiau norėjo, kad sūnus taptų karalium.

Ir todėl Bordžija dar galutinai nenusprendė kokią jie turi užimti poziciją kilus karui, dar nenusprendė, kurion pusėn stoję, jie daugiau pelnys.

Jie buvo linkę remti ir Neapolio karalių, nes, Lukrecijai ištekėjus už Alfonso, juos su karaliumi jungė glaudūs ryšiai. Kadangi popiežius tikrai mylėjo Lukreciją, tai jam nebuvo patraukli mintis stoti jos giminių priešų pusėn.

Bet intrigų valdomoje politikoje atsitiktinumai dažnai turi nepaprastai svarbų, lemiamą vaidmenį. Jie pasirodo kaip žaibas, ir staiga viskas pasirodo kitoje šviesoje.

Toks žaibas buvo ir Lukrecijoj laiškas su Šarlotos atvaizdu.

Popiežius pusbalsiu skaitė laišką Cezariui. Jis pakartodavo tas laiško vietas, kurios labiausiai atitiko jo sumanymus, o Cezaris tuo tarpu beveik gulom sėdėjo kėdėje priešais tėvą ir apžiūrinėjo savo išpuoselėtus nagus.

Atrodė, kad sesers laiškas visai jam neįdomus. Jis kartkartėmis nusijuokdavo, lyg norėdamas pasakyti: moteris visada yra moteris. Tai ta pati Lukrecija, kuri stovėjo prieš mane degdama liepsningu pasipiktinimu, kuri mane keikė, ta pati Lukrecija, kuri alpo, pamačiusi savo vaiką. Matyt, ji puikiai pramogauja Neapolio rūmuose. Moteriai, gimusiai aktore, kiekviena nauja gyvenimo situacija yra tik naujas vaidmuo. Savo vaidmenį ji puikiai vaidina. Jai dabar patiko sentimentalios moters vaidmuo — ir štai ji, lipšni, atsidavusi žmona ir svajotoja.

— Sūnau, — tarė popiežius, padėjęs laišką ant stalo, — būk geras, atplėšk voką, kuriame Lukrecija siunčia Šarlotos atvaizdą. Man įdomu, kaip atrodo mergaitė, kuri sugebėjo palenkti savo pusėn mano dukters širdį, o juk Lukrecija nelabai linkusi draugauti.

Cezaris ištraukė iš makšties peilį, nupjovė šniūrelį, atplėšė voką ir, išėmęs atvaizdą, nustebęs suriko:

— Bet tai grožis, mano tėve, — sušuko, o jo akyse sužibo niekada nepasotinamas gašlumas. — Kaip išdidžios romietės džiutų iš pavydo, pamačiusios šį atvaizdą, nes nei viena jų negali prilygti šitai. Kokios akys, kokia skaistybė spindi jose, o kokios lūpos, jos tik bučiniams sukurtos!

Tėvas, nepratęs matyti sūnaus taip entuziastingai kalbančio apie moterį, tiriamai į jį pažvelgė.

— Po velnių, man ir minties negalėjo kilti, kad Neapolio rūmuose gali atsirasti tokia brangenybė, — tęsė Cezaris. — Pažvelk į atvaizdą ir pamatysi, kad sakau teisybę. Mano motina, kuriai paaukojai savo skaistybės apžadus, tikrai buvo nepaprastai graži, kaip matyti iš jos atvaizdų, bet ši kunigaikštytė gražiausia iš visų moterų.

Popiežius sujudėjo kėdėje, paminėjus skaistybės apžadus. Paskui pakilo, paėmė iš Cezario rankų medalioną ir ilgai į jį žiūrėjo.

— Nebjauri, tiesa, visai nebjauri! O jei tu, sūnau mano, užsigeistum pagauti šią žavingą plaštakę, kurios sparnai nubarstyti karališkų gėlių dulkelėmis ir kuri supasi Neapolio karūnos taurėje?

Cezaris pažvelgė į tėvą:

— Ar Jūsų Šventenybė juokauja?

— Niekada nejuokauju politikos reikaluose, — atsakė Aleksandras VI. — Nors šią valandėlę prie šios merginos tave traukia tik jos grožis, bet ji gali būti mums labai reikalinga, jei panorėtum.

Matai, sūnau mano, iš karto nušautume du zuikius, kaip žmonės sako. Tu gautum gražią žmoną, kuri pagaliau galbūt pavergtų ir tavo širdį, o kartu su ja ir Neapolio karūną. Esi sumanus, energingas, aš tave remsiu, tai kodėl gi nepasidaryti karalium, pietinių sričių karalium! Gal sulauktum dienos, kada tave pavadintų ir Jungtinės Italijos karaliumi. Ei, Cezari, ką pasakysi dėl šio tėvo plano, kuris, nors ir senyvo amžiaus, stengiasi jūsų labui, mano brangūs vaikai!

Cezaris griebė popiežiaus ranką ir prispaudė ją prie lūpų:

— Niekada neužmiršiu, kaip Jūsų Šventenybė rūpinasi manimi. Ši mintis paties Dievo įkvėpta. Visiškai sutinku su pasiūlymu.

— Dangus palaimins tave, mano sūnau, už tai, — iškilmingai sušuko popiežius Aleksandras VI.

Krikščionybės vadas ir Kristaus įpėdinis žemėje nesvyruodamas padėjo savo rankas ant antrojo jo sūnaus žudiko galvos, kad jį palaimintų, nors žinojo, jog laimina brolžudį, nes, gavęs žinią apie Žuano nužudymą, metė prakeikimą Cezariui į veidą.

Bet vėliau pagalvojęs priėjo išvadą, kad Cezaris visais atžvilgiais yra jam naudingas įrankis ir kad savo valdžią gali paremti jo jaunuoliška jėga ir nepaprastai drąsiu akiplėšiškumu.

Bordžija priklausė prie tų žmonių, kurie, ką nors nutarę, žūtbūt stengėsi įvykdyti.

Dar tą pačią dieną popiežiaus nuncijui Neapolyje buvo pasiųstas laiškas, kuriuo jam buvo pavedama prašyti karalių Frederiką kunigaikštytės Šarlotos rankos Cezariui.

Tėvas ir sūnus neabejojo, kad karalius Frederikas mielu noru sutiks išleisti kunigaikštytę Šarlotą už Cezario. Juk jis riteris, gražuolis, vyras iš stuomens ir iš liemens... Kas geriau tiktų Šarlotai?..

Bet Aleksandras VI ir jo sūnus greit sužinojo, kad apsiriko.

Popiežiaus nuncijaus akivaizdoje nemokąs susivaldyti karalius Frederikas net leido prasiveržti pykčiui ir iškoneveikė popiežių ir visą Bordžijų šeimą.

Jis pareiškė, kad popiežiaus pasiūlymas sukėlęs tik jo pasipiktinimą ir pasibjaurėjimą. Jis laikąs didžiausiu įžeidimu net mintį, kad jis savo mylimą dukrą galįs leisti už ilgaskvernio sūnaus.

Nuncijus virto stulpu išgirdęs tokią Bordžijų atestaciją. Jis nuėjo namo ir paraidžiui užrašė viską, ką girdėjo iš karaliaus lūpų.

Laišką popiežiui nuvežė raitas pasiuntinys.

Aleksandras VI tiesiog siuto iš pykčio. Cezaris baisiausiai keikė karalių ir visus jo dvariškius ir prisiekė atkeršyti už sunkų įžeidimą.

Popiežius ir Cezaris ėmė nekęsti ne tik karaliaus Frederiko, bet ir visų, kas turėjo nors šiek tiek bendro su Neapoliu.

Cezaris niekada nebuvo kunigaikščio Bizelio, Lukrecijos vyro, nuoširdus draugas. Jis jo nekentė, nes jį mylėjo sesuo, nekentė jo kaip piktas, žemai puolęs niekšas nekenčia tauraus, nepalyginti už jį kilnesnio žmogaus.

Ir štai dabar atėjo valanda, kai galėjo atkeršyti savo svainiui.

— Niekada tas nenaudėlis, kuris sėdi Neapolio soste, — sušuko Cezaris, — pats nesumanytų taip akiplėšiškai atmesti mano pasipiršimo. Bet aš suprantu, kas paruošė tokias pinkles, žinau, kas pakenkė mums Neapolyje. Tai tas niekšas, kuriam svetingai atvėrėme savo namų duris, kuriam tu, tėve, metei į glėbį Lukreciją. Alfonsas iš Aragono yra tas šmeižikas.

Aleksandras VI susimąstė ir pasakė abejojąs, kad taip galėtų būti. Bet Cezaris taip gynė savo nuomonę, kad pagaliau ir popiežius ėmė įtarinėti Alfonsą.

— Gerai įsivaizduoju, kaip viskas buvo Neapolio rūmuose, — tęsė Cezaris, matydamas, kad popiežius ima pritarti jo nuomonei. — Vos nuncijus perdavė karaliui mūsų pageidavimą, Frederikas liepė pakviesti Alfonsą. Jis tikėjosi iš jo sužinosiąs apie vyrą, už kurio turi išleisti dukterį. Ir, žinoma, tada Alfonsas nupiešė mano atvaizdą juodžiausiomis spalvomis, parodė mane blogiausioje šviesoje, taip apšmeižė, kad po to ir paskutinis karčiamininkas nesutiktu leisti už manęs savo dukters. Bet iškilmingai pasižadu jam atkeršyti. Šis išdavikas gyvas neišvyks iš Romos, jei čion grįš!