Haris Šefas - Cezaris Bordžija

— Galiu sinjorams šį tą papasakoti apie kelionės priežastį, — tarė Nikolas Fernas. — Sako, Cezaris prašęs Neapolio kunigaikštytės Šarlotos rankos, bet Neapolio karalius nesutikęs išleisti už jo dukters.

— Labai galimas daiktas, — atsakė kardinolas Rovera, — bet kaip Bordžija galėjo taip, be atodairos, nepaisyti, kad Alfonsas yra Lukrecijos vyras?

Tą minutę ceremonimeisteris pranešė:

— Jo aukštybė Aragonos kunigaikštis Bizelis ir jo garbinga žmona!

Politinės kalbos nutrūko. Visų žvilgsniai nukrypo į duris.

Lukrecija sveikinosi su visais nuoširdžiai. Apsirengusi baltais rūbais su rausvomis juostelėmis, papuoštomis perlais, ji buvo panaši į mergaitę. Gražus ir, kaip visada, riteriškas kunigaikštis Alfonsas kiekvienam rado malonų žodelį. Netrukus jis jau gyvai kalbėjosi su Makiaveliu ir Nikola Fernu.

— Nieko nežino apie popiežiaus planus, nieko nepastebi, — šnabždėjo Agoistinas Čigis kardinolui Roverai. — Vatikane nutarta kuo ilgiau slėpti nuo Alfonso jo svainio kelionę, o paskui dėtis, kad ji turėjusi nedidelę reikšmę.

— Brangieji, — sušuko grovienė Orsini, — gal galiu paprašyti jus prie stalo?

Gretimame kambaryje pasigirdo tyli muzika, ir didžioji salė staiga nušvito įvairiaspalvėmis šviesomis.

Svečiai susėdo ir prasidėjo linksma puota.

Puotos metu dona Adriana pasilenkė prie grovienės Orsini.

— Prie žinios, kurią atnešė Čigis, turiu dar šį tą pridurti. — Cezaris šią naktį tikrai vyksta su palydovais į Paryžių. Vežasi popiežiaus bulę, kuri anuliuoja Liudviko XII moterystę ir duoda jam teisę vėl susituokti.

Grovienė Orsini suraukė savo puikius antakius.

— Bet Cezaris Bordžija, — tęsė toliau dona Adriana, — kalbėsis su Prancūzijos karaliumi ne tiktai karo reikalais, jie kalbėsis ir širdies reikalais.

— Širdies reikalais? — dusliai atsiliepė Violeta, gniauždama vyno taurę, kurią tą valandėlę kėlė prie lūpų.

— Taip, brangioji, nutarta, kad Cezaris susižieduos Paryžiuje su Karolina d’Albert, Navaros karaliaus seserimi, o paskui ir ves ją.

Taurė iškrito iš Violetos drebančios rankos ir skambėdama nukrito ant grindų. Dženaras pašoko, pakėlė ją ir norėjo paduoti grovienei, bet ji atstūmė ją ir tyliai riktelėjo:

— Man negera, atleiskite... turiu pailsėti kelias minutes.

Paskui išėjo iš salės ir nuėjo į miegamąjį.

Tarnaitei, kuri norėjo eiti su ja, liepė likti. Užsirakino duris ir raudodama krito sofon.

— Praradau jį! — vaitojo. — Kai grįš iš Paryžiaus, jau turės žmoną. Nesiteikė net atsisveikinti su manimi.

Staiga nutilo ir palenkė galvą, lyg klausydamasi.

Už aukšto, lubas siekiančio veidrodžio išgirdo kažkokį šlamesį. Paskui veidrodis pajudėjo, pasisuko ir atidengė tamsų koridorių, į kurį vedė laiptai iš gatvės ar iš sodo. Į kambarį įėjo Cezaris Bordžija.

Šį kartą Cezaris nebuvo panašus į dvasiškį. Buvo apsirengęs tamsiai mėlyno aksomo kelionės rūbais, kepurę puošė didelės plevenančios plunksnos. Pečius dengė apsiaustas.

— Cezari, atvykai? — džiūgaudama sušuko Violeta, — bet kodėl taip slaptai? Kodėl neatvykai tiesiai į puotą?.

— Ateinu atsisveikinti su tavimi, Violeta, — atsakė Cezaris, apkabindamas grovienę, kuri puolė į jo glėbį, — juk negalėjau to padaryti visiems matant.

Bučiuodamas jos minkštas raudonas lūpas ir glamonėdamas, bandė ją nuraminti.

— O juk tai tiesa! — gailiai tarė grovienė, — tu nori dar šįvakar išvažiuoti?

— Taip, naktį. Negaliu atidėti kelionės. Ji turi didžius tikslus, ir leidžiuosi į ją ne savo noru, bet Šventojo Tėvo valia.

— Važiuoji į Prancūziją, į karalių rūmus. Gerai žinau, kokiais tikslais. Važiuoji žmonos, kurią susiradai Liudviko XII rūmuose!

— O jei ir taip būtų, — atsakė Cezaris, prisitraukdamas grovienę. — Nejaugi manai, kad dėl to tavęs daugiau nebemylėsiu, Violeta? Ar sužadėtinė, kuri manęs laukia Paryžiuje, gali prilygti tau? Nuo to laiko, kai pažinau tavo glamones, apie jokią kitą moterį nė pamanyti nenoriu — išvykęs apie tave ir tegalvosiu.

Bet gražioji moteris abejodama papurtė galvą ir vėl pradėjo raudoti.

— Netiesa, pats save apgaudinėji. Liudviko XII rūmuose greit užmirši mane. Bet išpildyk vieną mano prašymą.

Cezaris klausiamai pažvelgė jai į akis.

— Pasiimk mane su savimi, — šnabždėjo Violeta, — leisk man važiuoti į Prancūziją.

— Negalima! — atsakė Cezaris. — Ką apie mane pamanytų karaliaus rūmuose, kad, atvykęs sužadėtinės, atsivežiau meilužę? Daug ką gali atleisti Liudviko XII rūmuose, bet to niekada man neatleistų.

— Bet niekas neturi suprasti, kad esu tavo meilužė, niekas nežinos, kad esu moteris. Persirengsiu vyriškais rūbais ir būsiu tavo tarnas. Nebijok Cezari, aš tavęs nevaržysiu.

Cezaris nusijuokė.

— Tai nuostabu, — tarė jis jaunajai grovienei. — Kaip tik norėjau tavęs prašyti, kad duotum kelionei mažąjį pažą, o tu pati siūlaisi :į pažus.

— Turėsi du ištikimus tarnus, — atsakė Violeta. — Ir Dženaras gali važiuoti su mumis. Bet kodėl jį nori pasiimti į Prancūziją? Ar turi kokią rimtą priežastį?

— Galbūt, — atsakė susimąstęs Cezaris. — Bet nenorėčiau, kad apie tai manęs klausinėtum.

— O įvykdysi mano prašymą?

— Jei nori su manimi vykti vyro rūbais, nematau čia jokio pavojaus. Važiuok. Na, man bus smagiau, jei būsi šalia manęs...

Džiaugsmo pagauta Violeta puolė jam ant kaklo, apibėrė jo išblyškusį veidą karštais bučiniais, šnabždėdama ugningos aistros diktuojamus žodžius, piešė jam aistros valandas, kurias leis važiuodami į Paryžių.

— Nemanyk, kad pavyduliausiu. Gali ramiai rūpintis dėl kunigaikštytės rankos, tebūnie ji tavo sužadėtinė, žmona. Dabar žinau, kad myli tik mane vieną. Pasakyk, kur šiandien naktį galiu tave rasti, kurią valandą?

— Prieš saulei tekant išvyksime, — atsakė Cezaris. — Ateik apie trečią valandą į mano rūmų kiemą. Pasirūpinsiu, kad tau ir Dženarui būtų parengti geri arkliai. Mano palydovų gana daug, todėl niekas neatkreips dėmesio į tave ir berniuką. O dabar lik sveika, mylimoji mano, šią naktį turiu atlikti dar daug reikalų. Būk punktuali ir nebijok kelionės vargų. Kai tik atvyksime Į Genują, sėsime į puikų laivą, kuris manęs laukia tame uoste. Ten rasi visus patogumus, prie kurių esi pripratusi. Tad lik sveika, sudieu!

Jie dar kartą pasibučiavo ir Cezaris ištrūko iš aistringos moters glėbio ir vėl dingo tamsiame koridoriuje. Veidrodinės durys užsidarė.

Grovienė Orsini liko aistros apkvaišinta. Turėjo nurimti, kad galėtų grįžti pas svečius.

Ji sudrėkino kvepiančiu vandeniu gražias, nuo ašarų paraudusias akis, pasipudravo, šiek tiek pasidažė ir grįžo į svečių salę.

Įėjusi pastebėjo nukreiptas į ją Dženaro akis. Apsidžiaugęs berniukas pribėgo prie jos ir pabučiavo abi rankas. Jis bijojo, kad jo ponia rimtai nesusirgtų.

Grovienė švelniai paglostė tamsias berniuko garbanas ir staiga jos galvoje kilo klausimas:

— Kodėl Cezaris nori šį vaiką pasiimti į Prancūziją? Juk jis, neturėdamas aiškaus tikslo, niekada nieko nedaro. O kokią reikšmę jam turi Dženaras? Bet jis žūtbūt nori, kad aš pasiimčiau ir Dženarą. Jo noras man įsakymas. Dabar, sužinojusi, kad kažkas slapta jungia Cezarį su šiuo vaiku, myliu šį berniuką dar labiau.

Ir gražioji moteris, pasilenkusi prie pažo, prispaudė savo lūpas prie jo lūpų. Tai buvo karštas, aistringas pabučiavimas, nes tą akimirksnį Violetai atrodė, kad bučiuoja patį Cezarį.