Haris Šefas - Cezaris Bordžija

— Apie tai aš ir norėjau su tavimi pasikalbėti, Lukrecija! — kalbėjo Alfonsas, sėsdamasis ant lovos krašto, — man tai neduoda ramybės. Šiandien buvai tokia keista, visai kitokia negu visada. Mane tai kankina, nes pirmą kartą nuo to laiko, kai esi mano, pasirodei tarsi svetima, kažkokia nesuprantama, lyg mįslė.

Lukrecija nieko neatsakė. Tik jos akyse suspindo dar didesnis susirūpinimas.

— Neabejoju, Lukrecija, kad tu su manimi kalbėsi atvirai. Juk tarp mūsų nėra nieko, ką slėptume vienas nuo kito. Tavo siela buvo man atskleista kaip knyga, o žinai, brangioji Lukrecija, kad tų puslapių, kurių skaityti nenoriu, niekada neatskleisiu. Niekada, mano brangioji!

— Žinau, — tyliai atsakė Lukrecija, — joks vyras negali prilygti tau taurumu.

— Taurumas? — greičiau tai proto balsas. Nekalbėkime apie tai. Kas kada buvo, man nerūpi. Pasakyk, Lukrecija, kam privertei grovienę žaisti tokį bjaurų žaidimą. Kitaip to negaliu pavadinti, nes atidavei neįkainojamą brangenybę už pažą, kuris juk tau visai svetimas. Ar Dženaras nėra jau toks svetimas, kaip aš manau? Ar kur nors matei šį berniuką anksčiau?

Lukrecija pamažu nurimo.

— Ar mačiau šį berniuką? Pirmą kartą pamačiau jį grovienės Orsini namuose, ir jis man patiko, pradėjau pavydėti, kad ji turi tokį gražų, ištikimą pažą.

— Lukrecija, jei būtum panorėjusi, būtum galėjusi rasti šimtus tūkstančius tokių pažų, ir tam būtų nereikėję dovanoti savo puikiosios diademos. Ne, mano brangioji, kita buvo priežastis, kurios negaliu suprasti. Noriu sužinoti, kokia toji priežastis?

Alfonso balsas darėsi vis stipresnis ir griežtesnis. Lukrecija pirmą kartą išgirdo iš jo lūpų žodžius, kuriuose galima buvo justi reikalavimą.

Valandėlę primerkė akis, ir kai jos tamsios blakstienos vėl pakilo, gražiose akyse atsispindėjo kažkas panašaus į šypsnį.

— Ar galėčiau ką nors slėpti nuo tavęs? — atsakė. — Aišku, pati papasakosiu tau apie savo slaptą sumanymą.

— Vadinasi, slaptas sumanymas?

— Taip, brangusis. Pati jaučiu, kad mano poelgis turi tau atrodyti keistas, bet jis logiškas ir paremtas liūdnu faktu.

— Liūdnu faktu?

— Susijusiu su šia diadema, — tęsė Lukrecija tvirtesniu balsu.

Ta valandėlė parodė, kad Lukrecija yra tikra Bordžijų duktė, kuriems diplomatija ir melas, šios dvi seserys, buvo ištikimos tarnaitės.

— Tada pasakysiu viską, bet saugok paslaptį.

Alfonsas pridėjo ranką prie kratinės.

— Žinau, brangusis, dabar priklausai Bordžijų šeimai ir todėl galiu tau pasakyti tai, ką nuo kitų reikia slėpti. Alfonsai, aš norėjau atsikratyti ta diadema. Diademą, kurią užsidėdavau ant savo galvos, spindi brangiausių akmenų ir perlų šviesa, bet šis spindėjimas nenuslopina kraujo lašų žėrėjimo joje. Jie raudonesni už rubinus, jie dega kruvina ugnimi.

— O, jau suprantu. Ši diadema turi savo istoriją. Turbūt tai labai liūdna istorija, susijusi su žmogaus mirtimi. Bet tavo tėvas uždėjo ją tau ant galvos, kai tekėjai už pirmo vyro. Man regis, kad tu jau kažką apie tai minėjai.

— Pasakojau tau visą teisybę. Tėvas padovanojo man tą brangenybę sutuoktuvių su Pezaros grovu dieną. Bet juk žinai, kad už jo tekėjau be meilės, ir kad ta santuoka buvo nelaiminga.

— Sforca buvo vaikas, — atsakė Alfonsas. — Susijungti su tokiu berniuku buvo nusižengimas.

— Buvo nekaltas vaikas, — atsakė Lukrecija. — O vedęs manimi tik karčiai nusivylė. Mano tėvas ir brolis greit suprato savo klaidą ir dėjo visas pastangas išvaduoti mane iš tų pančių. Aš pati padėjau nelaimingajam pabėgti, nes jei ne aš...

Lukrecija nutilo ir giliai atsidususi krito į minkštus pagalvius.

— Ši kruvina diadema buvo kalta, — kalbėjo toliau Lukrecija po trumpos pauzės, — kad Pezaros grovas, būdamas mano vyru, susilaukė tik skausmo ir nevilties. Kadangi nenoriu, kad ir tavęs, mano brangusis, neištiktų toks pat likimas, tai ir ši diadema turėjo išnykti. Juk aš tave myliu labiau už savo gyvenimą.

— Kodėl ją vadini kruvina?

— Tai ir yra Bordžijų šeimos viena paslapčių, — šnabždėjo Lukrecija, prisitraukdama prie savęs Alfonsą taip arti, kad jo veidas prigludo prie jos veido. — Klausyk... sužinosi baisią tos kruvinos diademos istoriją.

Atsimeni laikus, kai Prancūzijos karalius Karolis VIII rengė žygį į Italiją?

— Kaip galėčiau užmiršti tuos bjaurius laikus, — atsiliepė Alfonsas. — Juk šis prancūzų žygis buvo prieš mano tėvynę. Karolis užsigeidė Italijos deimanto, gražiojo Neapolio. Su devyniasdešimt tūkstančių kareivių jis įsiveržė į mano kraštą, nusiaubė jį skersai ir išilgai, užėmė daugelį miestų, uždėjo negirdėtas kontribucijas, o vieną gražią dieną išbadėjusių kareiviapalaikių priešakyje priartėjo prie Romos. Ir Roma drebėjo prieš šį karalių. Atsiminus anuos laikus, kai Neapolio soste tebesėdėjo mano tėvas, man suskausta širdį. Atleisk man, bet čia kaltas tavo tėvas Aleksandras VI.

— Viską žinau, — atsakė Lukreciją rausdama ir nuleisdama akis, — žinau, kad tada mano tėvas suvaidino dviprasmišką vaidmenį. Bet taip dažnai atsitinka politikoje, mano mylimas Alfonsai. Geriausia užmiršti tėvų nusidėjimus, jei dėl to gali nukentėti mūsų meilė.

— Ar dėl to galėčiau tave mažiau mylėti? — sušuko Alfonsas, glausdamas prie savo krūtinės Lukrecijos galvelę, — tu mano mylimoji! Jokia politika niekada mudviejų neišskirs ir nepakenks mūsų meilei. Bet kada nors istorija paskelbs sprendimą dėl mano ir tavo tėvų. Juk Aleksandras VI buvo iškilmingai prisiekęs gynybos sąjungai su Neapolio karaliumi prieš prancūzų užpuolimą! Bet pavojaus valandą jis gėdingai išsižadėjo savo sąjungininko.

— Nekalbėk man daugiau apie lai, Alfonsai. Man skaudu, kai girdžiu mano tėvą taip baisiai kaltinant, o atsakyti nieko negaliu. Norėdama atskleisti kruvinos diademos paslaptį, turiu grįžti į anas dienas.

Kai keliamas pavojus pasiekė aukščiausią laipsnį, Aleksandras VI kreipėsi į Turkijos sultoną prašydamas pagalbos.

— Į sultoną, bedievių turkų valdovą! — nusijuokė Alfonsas. — Krikščionybės galva prašo netikinčiųjų pagalbos!

Lukrecija, tarytum negirdėdama tų žodžių, kalbėjo toliau:

— Sultonas Bajazetas pasižadėjo mano tėvui padėti, o kadangi reikėjo papirkti karaliaus patarėjus, o mano tėvas tuo laiku reikalingų lėšų neturėjo, tai sultonas atsiuntė jam 200 000 dukatų.

Juokiesi? Tavo juokas rodo, kad ir tu girdėjai tuos baisius gandus, neva tie dukatai buvę ne parama popiežiui, o mokestis už jo paslaugą sultonui.

— Toji paslauga taip pat žinoma, — tarė Alfonsas, — Tuo laiku Romoje gyveno turkų kunigaikštis Dženas, pretendentas į sultono karūną, turėjęs savo tėvynėje daug šalininkų, labai pavojingas sultonui Bajazetui. Pasakojama, kad už tuos 200 000 dukatų tavo tėvas apsiėmęs nužudyti nelaimingąjį kunigaikštį.

— Dieve maloningas! Kokia dėmė teršia mūsų vardą! — suvaitojo Lukrecija užsidengusi rankomis veidą.

Bet Alfonsas be gailesčio kalbėjo toliau:

— Nustatyta, kad tavo tėvas ir brolis įviliojo į spąstus kunigaikštį Dženą ir pasodino jį į kalėjimą. Po keturių savaičių nelaimingasis mirė kalėjimo mūruose. Jį nunuodijo.

— Nunuodijo! — suvaitojo Lukrecija. — Taip, nunuodijo. Taip sako žmonės, o aš, nelaimingoji, nešiojau diademą, kurią sultonas padovanojo mano tėvui, sužinojęs, kad jo konkurentas žuvo.

Tyla kelias minutes įsiviešpatavo miegamajame. Staiga Lukrecija pakilo iš lovos, puolė Alfonsui ant krūtinės, prisiglaudė prie jo ir virpančiu balsu suriko: