Haris Šefas - Cezaris Bordžija

— Klausau, — atsiliepė Alfonsas, — bet iš anksto žinau, kad tokių įrodymų nepateiksi.

Manfredas paglostė savo barzdelę ir, pažvelgęs į mažą, gražią mergaitę, kuri vis dar nejudėdama stovėjo kertėje, pridūrė:

— Prieš valandą atjojau į Romą. Kad patekčiau į Angelo pilį praeivių nepastebėtas, pasirinkau tuščiausias gatveles ir skersgatvius. Jodamas viena tokia gatvele, išgirdau šaukiantis pagalbos. Sustabdžiau arklį ir pamačiau kažkokią figūrą, persikorusią per palangę, neaukštai, tiesiog virš mano galvos. Tai buvo vienmarškinė moteris. Už jos, lange pasirodė vyras gašlumo iškreiptu, tiesiog žvėrišku veidu, apaugusiu ruda barzda.

Rudabarzdis griebęs mergaitę savo didelėmis ir šlykščiomis letenomis, stengdamasis įtraukti ją atgal į kambarį. Bet ji ištrūko ir iššoko pro langą į gatvę. Dievas žino, kas jai būtų nutikę, bet aš ištiesiau rankas, pagavau ją ir tuojau pasisodinau ant žirgo.

Rudabarzdis suriaumojo kaip sužeistas dramblys, bet veltui. Jo auka paspruko, nes kol jis nulipo laiptais ir išbėgo į gatvę, aš paspaudžiau arklį pentinais ir drauge su beveik apalpusia mergaite dingau nakties tamsoje.

Niekas to nepastebėjo, o tik paskui kai kurie praeiviai ėmė šaipytis iš mano moters kostiumo. Bet niekam nerūpėjo, kur aš ją gabenu.

Medžiais apaugusioje aikštėje — nežinau net kaip ji vadinasi — sulaikiau arklį. Pirmiausia pagalvojau, kad reikia išgelbėtąją geriau aprengti. Paprašiau atsisėsti ant marmurinio suolo, kuris stovėjo šalia šulinio — pats atsisėdau greta jos ir paleidau arklį skurdžios žolės pa graibyti.

Paklausiau, kodėl ji, gelbėdamasi nuo rudabarzdžio, šoko pro langą, rizikuodama susižaloti. Iš karto man to nepaaiškino, o tik tarė maldaujančiu balsu: — Sinjore, išgelbėjote mano gyvybę, bet dabar Dievo vardu prašau, leiskite eiti, nes turiu išgelbėti nuo mirties žmogų, kuris yra mano ponas, iš to krašto, iš kurio ir aš esu kilusi.

— Ar tu ne romietė? — paklausiau, nors jos tarmė priminė man Neapolį.

— Esu neapolietė, — atsakė, — mano vardas Florentina, — tėvų vardo nesakysiu, nes juk matote, kad pabėgau iš paleistuvystės namų.

— Vargše mergaite! — atsakiau, — dabar tavo likimas dar labiau mane sudomino. Abudu esame kilę iš vieno kašto. Ir aš esu neapolietis. Atjojau į Romą pas sinjorą, kuriam tarnauju, o jis yra Alfonsas iš Aragonos, kunigaikštis Bizelis.

Mergaitė suriko, paskui pasitraukė nuo manęs lyg nenorėdama manęs įžeisti savo artumu.

— Dėkui Dievui! — sušuko. — Tik Dievas atsiuntė jus tokią svarbią minutę. Jei tikrai tarnaujate Aragonos kunigaikščiui, dėl Dievo, maldauju, veskite mane pas jį. Turiu jam pranešti baisią žinią, kad jo po kelių dienų nebebus gyvo, jei nepaklausys mano įspėjimo ir kuo greičiausiai nepasislėps.

— Gali įsivaizduoti, kaip išsigandau išgirdęs tuos žodžius. Mergaitė tik patvirtino mano niūrią nuojautą, kuri kankino per visą kelionę į Romą. Paprašiau, kad ji papasakotų, ką žino. Ji pati jums pakartos, ką man pranešė.

— Eikš čion, — kreipėsi Manfredas į drebančią kertėje mergaitę, — nebijok, viską, ką žinai, pasakyk ir prisiek, kad kiekvienas tavo žodis yra teisybė.

Bet mergaitė nėjo iš kertės, drebėjo kaip epušės lapas ir vos laikėsi ant kojų.

— Eikš čia, vaike, — tarė Alfonsas švelniu draugišku balsu, — pakartok, ką pasakojai mano draugui Manfredui, pasakok drąsiai.

— Sinjore, man nevalia prisiartinti, nes nuo manęs dvelkia baisiais namais, iš kurių atėjau.

— Niekai! Prieik arčiau!

Mergaitė svyruodama priėjo. Per penkis žingsnius nuo kunigaikščio atsiklaupė.

— Koks tavo vardas?

— Florentina. Atleiskite, kad nesakau tėvų pavardės, nes ją esu sutepusi. Esu piktas ir lengvabūdiškas sutvėrimas ir nesu vertas kalbėtis su jumis.

— Kas nusidėjęs atgailauja, — sušuko susijaudinęs Alfonsas, — tas stoja į teisingą kelią. Esi neapolietė?

— Neapolyje gyvena mano tėvai. Mane gerai išauklėjo, buvau vienintelė turtingų ir garbingų tėvų duktė.

— Kaipgi patekai į tokią liūdną istoriją?

— Pasitikėjau nenaudėlio meilės priesaika, — atsakė Florentina. — Tai buvo kapitonas, reguliariai plaukiojęs tarp Romos ir Neapolio. Mylėjau jį, ir jis tūkstantį kartų užtikrino mane mylįs ir pasižadėjo vesti. Bet kai atėjo prašyti mano rankos, tėvas priėmė ji piktai. Jis žinojo, kad tai nedoras žmogus, jau ne vieną mergaitę suviliojęs ir padaręs nelaimingą. Bet mane meilė visai apakino. Neklausydama tėvų prašymų nutraukti ryšius su kapitonu, aš vieną gražią dieną slapčiomis pabėgau iš namų į uostą, kuriame kapitonas laukė manęs savo laive. Su juo atsidūriau Romoje. Bet čia jam nė į galvą neatėjo laikytis savo pažadų. Nenaudėlis ir be jų buvo pasiekęs to, ko norėjo, ir išvarė mane. Aš badavau, klaidžiojau svetimame mieste, neturėdama pastogės, kol pagaliau badas mane įveikė, ir sąvadautoja, į kurios rankas patekau, nuvedė mane į tuos gėdingus namus.

— Vargšė Florentina, — atsiduso Alfonsas, — tai sena, amžinai besikartojanti istorija apie apgautą ir suviliotą mergaitę.

— Paskubėk, Florentina, — tarė Manfredas, — laikas nelaukia, kiekviena valanda brangi. Papasakok mūsų kunigaikščiui, kas atsitiko šią naktį.

— Šiąnakt, — tyliu balsu kalbėjo mergaitė, — buvau mažame kambarėlyje, langais į gatvę. Staiga sąvadautoja atidarė duris ir įleido vyrą, į kurį pažvelgus tuojau pajutau baimę ir pasišlykštėjimą. Jis atrodė kaip gauruotas žvėris krauju pasruvusiomis akimis, o jo balsas skardėjo kaip lokio riaumojimas. Buvo visai girtas, nes svyravo ir žvelgė stiklinėmis akimis.

— Štai mano balandininko gražiausioji balandėlė, — tarė sąvadautoja. — Šiandien, taurusis pone, būsi manimi patenkintas. Na, gražioji Florentina, būk meili su šiuo ponu, padaryk visa, ką tik gali, nes mes jį gerai pažįstame.

Paskui uždarė duris, ir aš likau viena su tuo baisiuoju žmogumi. Jis griebė mane ir norėjo mesti lovon, bet aš pasibjaurėjusi ištrūkau iš jo rankų.

— Ei, ką tai reiškia? — gal nori daugiau? Po šimts velnių, gerai užmokėsiu, štai aukso monetos, imk. Kokio velnio? Ar nenori mano pinigų?

— Išeikite, pone, — maldavau, — palikite mane ramybėje, negaliu jums patarnauti, šiandien negaliu, maliarija laužo man kaulus.

— Išgydysiu tave nuo tos ligos, — suriko šlykščiai, juokdamasis, — turiu gerų priemonių. Tu pragariškai graži, mažoji undine, bet nepanaši į romietę. Iš kur tave vėjai atpūtė?

— Esu iš Neapolio, — atsakiau traukdamasi nuo jo.

— Iš Neapolio? Cha cha! Iš Neapolio! Žiūrėk, mažoji peliuke, kad tau čia nenusuktų sprando. Piktas viesulas siaučia mūsų miesto gatvėse, ims ir nušluos visa, kas iš Neapolio. Galėčiau tau daug ką papasakoti, ir tu išsprogintum akis. Cha cha... jei žinotum, kas esu, jei žinotum...

— Sinjore, neaiškiai kalbate, — sušukau. — Kas galėtų man atsitikti tik dėl to, kad esu iš Neapolio?

Jis paglostė savo rudą barzdą ir išsišiepęs parodė geltonus dantis. Buvo panašus į plėšrų žvėrį, kuris nori pulti savo grobį..

— Niekam nesakyk, kad esi kilusi iš Neapolio, — tarė kimiu balsu. — Papasakosiu, jei būsi meilesnė ir prieisi arčiau prie manęs, o nestovėsi kertėje kaip akmeninė Diana Aventino kalno papėdėje. Ei, mažyte, eikš, sėskis šalia manęs. Mėgstu tokias lėliukes, bet bijau sudaužyti.

— Prieisiu pone ir pasilinksminsiu, — atsakiau. — Bet pasakykite, koks pavojus gresia neapoliečiams? Nejaugi pavojus toks didelis ir baisus?