Haris Šefas - Cezaris Bordžija

— Juk tiesa, mano brangusis, kad ir po visa to mane ne mažiau mylėsi? Juk tavo Lukrecija nedalyvavo šioje piktadarystėje, ji nekalta, ir dabar supranti, kodėl nenoriu nešioti šios diademos.

— Nurimk, mano brangioji, — jautriai šnabždėjo Alfonsas, — į mano meilė tau negali sumažėti. Bet nors ir užjaučiu tave, nors ir suprantu, kad norėjai atsikratyti kruvinos brangenybės, bet vis dėlto nesuprantu, kodėl už diademą panorai gauti grovienės Orsini pažą?

— Bet tai tik kaprizas, mano brangusis... tik kaprizas.

— Prisieki?

— Prisiekiu... taip, prisiekiu!

Bordžijų mokykla! Lukrecija buvo ją išėjusi ir nesvyruodama prisekė, nes tai jai buvo naudinga.

Alfonsas priklausė prie tų dorų žmonių, kurie neabejoja duota priesaika. Jis lengviau atsiduso, prispaudė lūpas prie karštų Lukrecijos lūpų ir paguldė ją ant pagalvių.

— Miegok ramiai, brangioji mano, — kuždėjo jis, glostydamas šilkines garbanas. — Tegu miego dievas išgins iš skaisčios tavo sielos visas niūrias mintis ir bjaurius vaizdus, kuriuos mes, kvaili žmonės, sukeliame. Rytoj rytą pažadins tave mano bučiniai.

Lukrecija apkabino jį baltomis rankomis ir priglaudė prie banguojančios krūtinės.

— Labanakt, mylimasis, labanakt, brangusis, vienintelis ir viskas, ką aš turiu šiame pasaulyje. O, kaip mes galėtume būti laimingi, jei nebūčiau gimusi tiaros spindėjime, o tu — karaliaus soste. Bijau, Alfonsai“ kad atslenka tamsūs debesys, kurie sugriaus mūsų meilę.

— Nors sudrebėtų visa žemė, — atsakė Alfonsas tvirtu balsu, — nors lytų siera, pelenais ir derva, kaip anomis dienomis, kai Herkulanumas ir Pompėja paskendo žemės įsčiuje, mudviejų, brangioji Lukrecija, jau niekas nebeišskirs. Labanakt, miegok saldžiai!

Dar kartą pabučiavo ją į akis, paskui greit išėjo iš kambario ir tyliai uždarė duris.

Tarsi numetęs sunkią naštą, Alfonsas nuėjo per kambarius į savo miegamąjį. Tikėjo Lukrecija, neabejojo jos žodžių teisingumu, o jos karštas noras atimti grovienės Orsini pažą dabar nebejaudino. Tai tikrai buvo tik moters užgaida.

Ramiai atidarė savo miegamojo kambario duris ir... sustojo ant slenksčio lyg įbestas.

Kambaryje išvydo du žmones. Vieną pažinojo. Tai buvo Manfredas, jaunystės bičiulis, ištikimas draugas. Alfonsas manė, kad jis esąs Neapolyje. Kita asmenybė buvo tarsi išsigandusi, stovėjo tamsioje kambario kertėje. Tai buvo moteris ar mergaite trumpais garbiniuotais plaukais, gražaus veido, bet išvargusi ir išblyškusi, drebanti nuo šalčio, o gal ir iš gėdos, apsigaubusi ilgu pilku apsiaustu, matyt, Manfredo. Iš po apsiausto buvo matyti dvi mažos basos kojos.

Alfonsas tuojau suprato, kad jo draugas Manfredas tik ką atvykęs į Romą, nes jo odinius rūbus ir ilgus tamsiai geltonus batus dengė storas dulkių sluoksnis. Už juostos turėjo pistoletus, prie šono platų kovos kardą.

— Manfredai, — suriko Alfonsas ir, ištiesęs, rankas, pribėgo prie draugo.

— Dėl Dievo, kokia staigmena! Maniau, kad dar tebesi mano dėdės rūmuose ir labiau laukiau žemės drebėjimo negu tavęs. O kas čia su tavimi? Kam ją čia atsivedei?

Manfredas griebė abi Alfonso rankas ir karštai jas paspaudė.

— Visų pirma pasakysiu tau, — dusliu balsu tarė Manfredas, — esu laimingas, matydamas tave gyvą ir sveiką. Prisiekiu Dievu, kad jaučiau didelį nerimą keliaudamas. Nuolat maniau, kad neberasiu tavęs Romoje, galbūt jau neberasiu ir gyvo.

Alfonsas susimąstęs pakratė galvą.

— Nuostabius dalykus pasakoji, drauge. Gal Neapolyje pasklido gandai, kad susirgau? Manfredai, niekada taip gerai nesijaučiau kaip dabar. O koks esu laimingas! Laimingiausias vyras šalia laimingiausios žmonos.

— Ar taip? — dvejodamas tarė Manfredas. — Esi laimingas, drauge, bet dažnai ilsėdamiesi ant rožių, nepastebime, kad po gėlėmis yra gyvačių gūžta. Dabar prašau uždaryti duris ir pasirūpinti, kad bent pusvalandį niekas čia mums nekliudytų. Turiu tau šį tą pranešti, o tai privers mus priimti tokius nutarimus, kurie nulems mūsų gyvenimo ar mirties klausimą.

— Nesuprantu tavęs, — atsakė Alfonsas, — bet nemanau, kad mano draugas Manfredas nei iš šio nei iš to būtų išvydęs vampyrus ir pavojus. Kas ši mergaitė?

— Tuojau viską sužinosi, — pertraukė Manfredas, — bet leisk man atsisėsti šioje patogioje kėdėje, nes šešias dienas ir šešias naktis beveik nenulipau nuo balno.

— Tai tokia svarbi naujiena, kurią siunčia karalius Frederikas, nes, matyt, turi galvoje tai, ką jis pavedė tau pranešti?

— Pranešti... — atsakė Manfredas, sėsdamas. — Žinia, kurią turėjau tau atvežti, pradžioje buvo svarbi, bet ne taip jau skubi. Vis dėlto prieš valandą įsitikinau, kad gerai padariau, kad nedelsiau nė minutės.

Kunigaikštis Bizelis taip pat atsisėdo ir nekantriai sušuko:

— Prašau nekalbėti su manimi mįslėmis, trumpai ir aiškiai viską pasakyk.

— Tad klausyk! Slaptas kurjeris atvežė žinią į Neapolį, kad Bordžija veda derybas su Prancūzijos karaliumi Liudviku XII ir kad tavo tas svainelis — atleisk, apie tą žmogų kitaip kalbėti negaliu, — nuvyko į Paryžių baigti derybų.

— Deja, tai šventa tiesa, — tarė Alfonsas. — Rūstūs debesys slenka iš Prancūzijos į Neapolį, o Bordžija yra vėjas, kuris varo tuos debesis. Aš, mano drauge, kol kas nutariau laikytis nuošalyje. Gali suprasti, kokia skaudi man uošvio ir svainio politika, bet esu per silpnas, mažai turiu įtakos, kad ją pakeisčiau arba nors šiek tiek paveikčiau. Man nieko kito nelieka, tik užsiskleisti savo laimės tyloje ir drauge su Lukrecija laukti, kol audra praūš. Bet nesmerk manęs. Mano širdis Neapolyje, mano tėvynėje. O jei karalius Frederikas nori pavesti man vadovauti kariuomenei, nė minutės nedvejosiu, grįšiu tėvynėn ir ją ginsiu. Todėl ne veltui vargai kelionėje.

Manfredas papurtė galvą.

— Taip toli įvykiai dar nenužengė. Bordžijos visada veda dviveidišką politiką. Pastaruoju metu jie buvo Neapolį užtikrinę, kad yra pasiryžę su juo gyventi taikoje ir draugystėje. Bordžija stengėsi palenkti karalių Frederiką sudaryti su jais sąjungą prieš Prancūziją.

— Tai tiesiog negirdėtas dalykas! O šią naktį Cezaris vyksta į Prancūziją!

— Nejaugi manai, kad karalius, tavo dėdė, leis, kad jam gudrūs žalčiai, tie Bordžijos, apdumtų akis? Žinom tą žalčių veislę. Juk nesunku prisiminti, kokią poziciją užėmė popiežius Aleksandras, kai Prancūzijos karalius Karolis puolė Italiją. Vos prancūzai pasirodė prie Romos, garbingasis krikščionybės galva užmiršo visas ištikimybės priesaikas, duotas Neapolio karaliui, ir susijungė su užpuoliku prieš tavo tėvą. Bet gana! Žinau, kad tau nesmagu ir liūdna klausytis atsiminimų. Bet karalius Frederikas yra tau daug prielankesnis, negu tikėjais. Kai jis sužinojo apie Bordžijų suktybes, tuojau atsiminė tave. Mano, kad tau gresia pavojus, nepasitiki Bordžijais, bijodamas, kad jie sukurstys Romos tamsuomenę prieš visus neapoliečius. Tada ir tu nesijaustum čia gerai ir tau grėstų pavojus, nes Bordžijos nesvyruodami paaukotų tave, kad įrodytų prancūzams savo ištikimybę.

Alfonsas rankos mostu užginčijo tai.

— Ačiū mano dėdei už rūpinimąsi manimi, bet visa tai be reikalo. Mano gyvybei niekas negresia ir negrės, kol mane myli mano žmona Lukrecija, o ji mane visada mylės. Nors Bordžijos nenuoširdūs, veidmainiški ir klastingi, bet jie neišdrįs manęs, Lukrecijos vyro, atiduoti sudraskyti tamsuomenei. To nedrįs padaryti net popiežius Aleksandras VI.

— Matau, drauge, kad tu dar mažai pažįsti Bordžijas, nes tave apakino meilė gražiajai Lukrecijai. — Laimei, galiu su tavimi ginčytis ne tik žodžiais. Prieš pusvalandį gavau įrodymų, kuriuos tuojau išdėstysiu ir kurie tave įtikins, jog negali toliau likti Romoje ir kad kiekviena čia praleista valanda pavojinga tavo gyvybei. Klausyk!