Haris Šefas - Cezaris Bordžija

— Sinjora kalbate apie mano pageidavimą, o tuo tarpu tai tik prašymas. Žinoma, jei sinjora nesutiktumėte, man būtų skaudu.

— Nenoriu skaudinti sinjoros, žaiskime. Sinjore Makiaveli, pašykite kortas!

— Dėl Dievo meilės, pasaulyje nėra nieko keistesnio kaip moters užgaidos, — pamanė Makiavelis, pašydamas kortas. — Po velnių! Nė vieno deimanto iš diademos neatiduočiau už tą vaikėzą, nors berniukas labai gražus. O tos moterys moterys!

Ir šypsodamasis rengėsi dalyti kortas abiems ponioms.

Lukrecija jau norėjo kelti kortas, bet grovienė Orsini padėjo ranką ant kortų kaladės ir tarė:

— Matai, sinjora, patenkinu jūsų norą, bet turiu vieną prašymą. Jei pralaimėsiu, palikite, sinjora, man Dženarą dar trims dienoms, nes turiu susirasti kitą pažą.

— Tris dienas, — atsakė Lukrecija, — Dženaras gali likti sinjoros namuose. Dabar gi loškime. Žiūrėkime, kam laimė nusišypsos.

Spalvotos kortos krito ant stalo viena po kitos. Štai „trapoli“: devynakė, aštuonakė, septynakė, šešiaakė ir du penketai.

Lukrecija krūptelėjo. Manė, kad jau pralošta. Drebančiomis rankomis atidengė savo kortas. Kardinolas Roveras ir Makiavelis pašoko iš vietų ir sušuko:

— Stebuklas įvyko!

Lukrecija triumfuodama sušuko: — Karalius, dama, tūzas, dešimtakė, penketas ir du dvejetai. Laimėjau! Dženaras mano!

Ir tarytum norėdama parodyti savo teises į berniuką, nutvėrė jį, apkabino ir pabučiavo.

— Esi mano, mielas mažasis Dženarai, — tarė Lukrecija atgavusi kvapą ir tvardydamasi, kad nepravirktų. — Taip, dabar esi mano, laimėjau tave, dabar man priklausai!

— Jei ne ši naktis... — sumurmėjo grovienė Orsini, paraudusi iš susijaudinimo.

— Vaikas gali tris dienas likti pas jus, brangioji groviene, — tęsė Lukrecija. — Paskui būkite maloni atsiųsti jį arba pati atvesti. Dabar dovanoju sinjorai savo diademą, su kuria taip puikiai atrodote.

Bet Violetai jau pritrūko jėgų suvaldyti savo pykčiui, kuris aptemdė jai protą.

Griežtu judesiu ji atstūmė diademą. Diadema iškrito iš Lukrecijos rankas ir nusirito grindimis.

— O, tai nemandagu, — suriko pabalusi Lukrecija. — Gaila, kad mane įžeidė tuose namuose kurių svetingumo tikėjausi.

Gražios Lukrecijos akys mokėjo ir pykčio žaibus svaidyti. Ji nužvelgė grovienę su neapykanta, paskui, nekreipdama dėmesio į gulinčią ant grindų diademą, greitai priėjo prie vyro, kuris, kaip ir visi svečiai, nustebęs pakilo išgirdęs triukšmą, paėmė jį po ranka ir garsiai tarė: — Prašau tavęs, mano brangusis, išvesk mane iš čia. Pakliuvom į namus, kuriuose, matyt, mūsų visai nepažįsta.

Alfonsas šaltai nusilenkė grovienei ir kitiems svečiams ir su žmona išėjo iš salės.

Kelias minutes salėje vyravo slegianti tyla. Pagaliau dona Adriana jau atvirai tyčiodamasi sušuko grovienei.

— Taip, matyt, ir pasibaigė visos staigmenos, kurias brangioji grovienė šiandien parengė savo svečiams. Iškilmės, matyt, pasibaigė. Labanakt, groviene Orsini.

Ir, nepadavusi rankos beveik apalpusiai grovienei, išėjo iš kambario čiužėdama sijonu. Paskui ją ėmė skirstytis ir kiti svečiai, įvairiai aiškindami reikalą kuo greičiau vykti namo.

Paskutinis išėjo kardinolas Rovera. Jis padavė ranką grovienei ir stovėdamas ant slenksčio tyliai tarė:

— Pasibrauk raudonai, sinjora, savo kalendoriuje šią dieną ir gerai atsimink, ką ji reiškia. Sinjora, įžeidėte gražiausią kačiuką iš Bordžijų tigrų gūžtos. Nuo šios dienos pakeiskite visą savo gyvenimo tvarką. Prie namų vartų reikia pastatyti dvigubą sargybą, o jei norite būti dar saugesnė, valgykite tik tą valgį, kurio rengimą pati stebėsite, nes jei kas įžeidė kurį nors iš Bordžijų šeimos, susilauks baisaus likimo. Labanakt, groviene! Jei norite raudoną ženklą kalendoriuje tinkamai suprasti, patarčiau kuo greičiau išvykti iš Romos.

V SKYRIUS

Naktį po taip staiga pasibaigusių iškilmių grovienės Orsini namuose Alfonsas neramiai žingsniavo savo kambaryje, nors varpai Angelo pilyje jau seniai išmušė vidurnaktį.

Lukrecija jau ilsėjosi, skundėsi galvos skausmu. Ir nors sakydama vyrui labanakt meiliai su juo atsisveikino, bet vis dėlto Alfonsas pastebėjo, kad ją slegia kažkokia paslaptis.

Paslaptis? Nejaugi Lukrecija slepia nuo jo kažką, kas ją kankina ir todėl taip keistai elgėsi grovienės Orsini namuose.

Labai nuliūdęs, pirmą kartą pajutęs kažkokias abejones, Alfonsas stengėsi įminti tą mįslę.

Dar kartą prisiminė visas įvykio grovienės Orsini salėje smulkmenas. Sėdėdamas prie savo stalelio, už kelių žingsnių nuo Lukrecijos stalelio, jis girdėjo kiekvieną žodį ir žinojo dėl ko kilo visas ginčas su gražiąja groviene. Matyt, keistas kaprizas! Taip tik galėjo Alfonsas išsiaiškinti savo žmonos norą atimti iš grovienės pažą. Juk ar ne keista, kad ji atidavė už pažą gražiausią ir vertingiausią brangenybę diademą, kurią visada taip vertino.

Tai reikėjo išsiaiškinti. Tai buvo akmuo, kurį reikėjo pašalinti, kad jo taip karšta ir nuoširdi meilė nenukentėtų.

Įvairūs spėliojimai visą valandą kankino Alfonsą. Pagaliau jis suprato, kad jie nepadės jam surasti teisybės. Todėl pasirinko tiesiausią kelią, kuris, jo nuomone, buvo geriausias.

Alfonsas ir Lukrecija, grįždami namo, nė vienu žodžiu neužsiminė apie įvykį grovienės namuose. Lukrecija sėdėjo karietoje užsimerkusi ir į Alfonso klausimus atsakinėjo trumpai ir nenoriai arba visai neatsakinėjo. Alfonsas taip pat nutilo.

Jis palydėjo ją iki miegamojo kambario, pabučiavo į kaktą ir pasakė:

— Užmik, užmik, laime mano, mano Lukrecija. Ko šiandien nenori sakyti, ryt turbūt mielai pasakysi.

Lukrecija atsiduso, paskui aistringai jį apkabino, priglaudė savo lūpas prie jo lūpų ir greit įėjo į miegamąjį.

Bet Alfonsas suprato, kad negalės sulaukti rytojaus.

Staiga griebė sidabrinį žibintą su degančiomis vaško žvakėmis, perėjo kelis puikiai įrengtus kambarius ir priėjo duris, už kurių miegojo Lukrecija.

Durys buvo užrakintos, bet Alfonsas žinojo paslaptį, atidarančią jo rojų. Paspaudė slaptą spyruoklę, ir durys atsidarė.

Lukrecija gulėjo ant šilkinių pagalvių graži ir žavinga. Kaip visada, galvą, kurią puošė juodos garbanos, laikė padėjusi ant abiejų rankų. Šilkinis apklotas buvo nuslydęs iki liemens. Alfonsas drebančia ranka pastatė žibintą ant stalo, jo šviesa krito ant šilkinių Lukrecijos blakstienų.

Lukrecijai dar nesuspėjus nubusti, Alfonsas pasilenkė ir bučiniu prižadino ją iš miego.

Kažkoks nerimas šmėstelėjo Lukrecijos akyse, kai ji pamatė vyrą. Visada, kai Alfonsas rasdavo ją miegančią, ji švelniai nusišypsodavo, visada karštai apkabindavo jį baltomis rankomis ir priglausdavo jo galvą prie savo krūtinės, visada jausdavo svaiginančią laimę, kurią teikė jai lengvi vyro žingsniai.

Dabar ji žiūrėjo į vyrą sumišusi.

Alfonsą nustebino nerimas Lukrecijos veide.

Nerimas! Ko ji bijo čia, miegamajame kambaryje? Juk ne jo, vienintelio žmogaus, kuris kiekvieną valandėlę galėjo įeiti į šį kambarį, kuriam ji šį ramų kambarį pavertė žemiškos laimės šventove?

— Lukrecija, tai aš! — tarė, — tai aš, tavo Alfonsas. Tavo rankos dega, prakaitas vilgo kaktą. Tu sergi? Gal pašaukti gydytoją?

Gražioji moteris sunkiai atsiduso.

— Tai tu, mylimasis! — atsiliepė Lukrecija tyliu balsu. — Gerai, kad atėjai. Atleisk, kad taip šaltai tave priimu. Bet aš tikrai nesijaučiu sveika. Nenurimstu dar po to skaudaus įvykio grovienės Orsini namuose.