Haris Šefas - Cezaris Bordžija

— Blogiausios rūšies sukčius! — griežtai tarė dona Adriana. — Pažinau jį, kai dar keisdavo pinigus mažoje būdelėje forume.

— O... tai turbūt seniai buvo! — šiek tiek ironiškai pridūrė grovienė Orsini. — Tiesa, nuo to laiko praslinko ne mažiau kaip 30 metų, o gal ir daugiau.

— O ne, tikrai ne taip dar seniai, — atsakė ispanė, slopindama pyktį dėl užuominos apie jos amžių. — Pagaliau niekas iš mūsų, brangioji, nejaunėja. Kiekvienam ateina laikas, kai jis nenoromis žvelgia į veidrodį. Bet, man regis, grovienė užmiršo, kas buvo Marieta Čigi prieš ištekėdama už turčiaus Agoistino Čigio.

Ir dona Adriana dar labiau pasilenkė prie grovienės Orsini ir beveik priglaudė lūpas prie jos ausies, įžūliai šnabždėdama:

— Pasakoja, ji buvusi paprasta Venecijos gatvės mergina. Kai jai sukako penkiolika metų, motina atidavė ją į ištvirkavimo namus. Šešiolikos metų ji pagimdė berniuką, kurio tėvas buvęs paprastas girtuoklis jūrininkas.

— Gana, dona Adriana, — nekantriu gestu nutraukė paskalas grovienė Orsini. — Neužmirškite, sinjora, kad ji mano namų viešnia. Mano pareiga yra ginti ją. O jei teisybė, kad netikusi motina metė ją ištvirkėliams kaip grobį ir kad ji, turėdama šešiolika metų, padaugino Venecijos respublikos gyventojų skaičių, tai žinokite, mano brangioji, kad čia, Romoje, tokios pat istorijos pasakojamos apie labai aukštas sinjoras. O juk joms kiekvienas lenkiasi ir yra laimingas, jei jos apdovanoja jį žvilgsniu arba bent žodeliu.

Ispanė išvertė akis ir visiškai neteko ramumo. Ji suprato, ką grovienė Orsini mano. Grovienė Orsini pasakė tai, ką daug metų žmonės slaptai šnabždėjo vienas kitam į ausį. Aišku, tų paskalų patvirtinti niekas negalėjo, bet vis dėlto pasakota, kad Lukrecija Bordžija, dar nesulaukusi pilnų šešiolikos metų, kažkokiame tyliame užkampyje netoli Romos pagimdžiusi kūdikį. Nežinia iš kur kilo toks gandas, bet jis atkakliai laikėsi: Lukrecijos nelaimė tada buvo svarbiausia visų kalbų tema. Dar šiandien nenutyla tas šnabždesys — tai skatino Bordžijų priešai.

Pasakota, kad toje istorijoje donos Adrianos vaidmuo buvęs nelabai gražus. Ji, kaip Lukrecijos auklėtoja, pro pirštus žiūrėjusi į penkiolikos metų mergaitės meilės pasimatymus su nežinomu meilužiu. Jos kaltę rodė ir tai, jog ji staiga buvusi atleista iš popiežiaus vaikų auklėtojos pareigų ir turėjo palikti Vatikaną. Nuo to laiko, nors ir labai stengėsi, jau nebegalėjo įžengti į Angelo pilį.

Bet vis vien ispanė buvo prisirišusi prie Lukrecijos tiesiog beždžioniška meile. Jai atrodė, kad jos auklėtinė apdovanota viskuo, kas puošia moterį. Kas įžeisdavo Lukreciją, kas neatsargiai paliesdavo jos asmenį, kas buvo Lukrecijos priešas, tas turėjo būti labai atsargus su dona Adriana. Ji buvo ispanė ir, jei reikėjo, mokėjo keršyti.

Grovienės Orsino žodžiai donai Adrianai buvo smūgis į veidą.

— Sinjorai toji Čigi gali atrodyti pagarbos verta moteris, bet, regis, negali būti abejonių, kad šis neaptašytas Agostinas Čigis buvo tikras idiotas, atsiveždamas venecijietę į Romą. Dabar ji gali dėtis didele dama, pilnomis rieškučiomis žarstyti auksą iš vyro piniginės, o auksas juk yra viskas. Bet ko dar norėjau paklausti? Ar sinjora nekvietei į puotą Cezario Bordžijos?

Violeta Orsini pabalo, o donos Adrianos akys gręžė ją įžūliu žvilgsniu.

— Žinoma, Cezaris Bordžija gavo pakvietimą, — atsakė ji kiek galėdama ramiau, — bet iki šiol neatėjo ir manau, kad jis šiandien visai nebeateis.

— Labai išmintingai pasielgtų, — lėtai atsakė ispanė, pabrėždama kiekvieną žodį. — Turbūt jam nėra malonu sutikti tiek žmonių šiuose namuose, kuriuos jis taip noriai lanko vienas ir kur jį visada taip mielai priima.

— Kaip sinjora tai suprantate, ką norite tuo pasakyti?

Grovienė Orsini ištarė šiuos žodžius aiškiai ir trumpai, bet kažkaip atsargiai. Auksaplaukė graži moteris sujudėjo kėdėje, tarytum norėjo pakilti, bet vėl krito į šilkinį pagalvį, stengdamasi susivaldyti.

— Dieve mano brangus, — atsakė dona Adriana nekalčiausiu tonu. — Kalbu apie tai, apie ką visi Romos žvirbliai čirškia. Ar ponia grovienė nežinote, kad esate dama, kuriai labiausiai pavydi Romoje?

— Man? Kaip gali pavydėti moteriai, kuri liko našlė tokiame jauname amžiuje?

— Nes ji sučiupo vyrą, — šnabždėjo ispanė, — kurį norėjo įvilioti į savo tinklus visos Romos moterys ir mergaitės, sugavo šerną, kuris nesidavė nė vienai sugaunamas ir, žinoma, nė vienai neskyrė daugiau kaip porą dienų arba teisingiau sakant daugiau kaip porą naktų!

— Kalba? — dusliai atsiliepė Violeta.

— Taip, mano brangioji... kalba. Juk esu grovienei artima ir turiu kalbėti atvirai. Rimtai kalba, kad Cezaris Bordžija — jūsų meilužis.

— O, tai begėdiška!

— Begėdiška, bet tiesa! — atsakė ispanė, — nes vienas mano patikimų šnipų įtikino mane, kad Cezaris per paskutines keturiolika dienų devynis kartus lankė sinjoros namus ir tokiu laiku, kai paprastai vizitai nedaromi. Jis ateidavo apie vidurnaktį ir išeidavo apie šeštą valandą ryto. Nieko blogo pamanyti nenoriu. Jokiu būdu, brangioji groviene! Juk puikiai pažįstu sinjorą, žinau jūsų dorovingumą, jūsų beveik vienuoliškas pažiūras į vyrus. Nėra abejonės, kad ponia su ekskardinolu skaitote Homerą.

Ir, trumpai pašaipiai nusijuokusi, nusisuko nuo grovienės Orsini.

Tą minutę prie durų kilo sąjūdis. Triukšmingai įėjo naujas svečias. Tai buvo Agoistinas Čigis, įžymus turčius, popiežiaus bankininkas.

Palyginti su savo žavinga žmona, jis buvo tiesiog juokingas: mažo ūgio, storas, pilvotas, o visada paraudęs jo platokas veidas rodė plebėjišką kilmę.

Jo galva buvo beveik plika, o puikūs elegantiški rūbai, kuriais jis norėjo pridengti savo defektus, tik dar labiau juos pabrėžė.

Silkine skepetaite jis šluostė stambius prakaito lašus, stengdamasis prasistumti pro svečius prie namų šeimininkės. Pagaliau priėjo ir žemai nusilenkęs pabučiavo jai ranką.

— Prašau atleisti, groviene, kad pavėlavau, — bet laiku atsisėsiu už stalo, — kalbėjo jis, pažvelgęs pro atviras duris į valgomąjį kambarį, kur jau buvo paruošti stalai. — Atnešu, sinjorai, naujienų iš Vatikano. Sinjorai ir sinjoros pirmieji jas išgirs.

— O, sinjoras iš Vatikano, nuo Šventojo Tėvo? Pasakokite, sinjore, pasakokite, — pasigirdo balsai iš įvairių pusių.

— Gal bus karas, mano brangusis vyre? — sušuko Marieta, prieidama prie jo. — Laukiu nesulaukiu karo, mielu noru pati persirengusi vyru jame dalyvaučiau.

— Karas? — atsakė Agoistinas Čigis, riebia ranka paglostęs savo gražiosios žmonos veidus. — Ne, mano meile, taip toli dar nenuėjome. Bet ruošiamasi. Štai, gerbiamieji, pranešu naujieną: Cezaris Bordžija, Šventojo Tėvo numylėtas sūnus, paskirtas bažnyčios karininku.

— O, tai svarbi naujiena, — atsiliepė kažkas iš grupės, apspitusios Čigį. — Žuanui mirus, tai turėjo įvykti.

— Svarbu, kad paskyrimas įvyko šiandien, — tęsė Čigis, — nes šiuo laipsniu pagerbtas ir stambiomis lėšomis aprūpintas garbingasis Cezaris Bordžija dar šiąnakt iškeliauja į Paryžių, į karaliaus Liudviko XII rūmus.

Ši žinia sukėlė sensaciją. Įvairių balsų ūžesy paskendo tylus grovienės Orsini riktelėjimas. Mirtinai išblyškusi ji stovėjo prie savo kėdės, prispaudusi rankas prie banguojančios krūtinės.

— Tikrai, tai nepaprasta žinia, — prabilo Makiavelis, kai viskas kiek aprimo. — Cezario Bordžijos kelionės tikslas, matyt, siekti sąjungos su Prancūzija, o dabar aišku, prieš ką bus sudaryta sąjunga!