Haris Šefas - Cezaris Bordžija

Tą valandėlę pasigirdo linksmi trimitų garsai. Cezaris skubiai priėjo prie lango ir sušuko:

— Važiuoja karieta, Lukrecija ir Bizelis grįžta Romon. Štai likimo ženklas!

Blogą valandą grįžo neapolietis. Jis pajus Bordžijų letenas!

— Žinok, Cezari, — dar tebesvyruodamas tarė popiežius. — Lukrecija myli savo vyrą.

— Cha cha! O ar ji nemylėjo Pezaros grovo, kuriam juk padėjo pabėgti tamsią naktį, kai mes jį persekiojome? Pamils ir trečiąjį vyrą. Juk ji moteris! Ką čia daugiau ir bekalbėti!

Popiežius atsiduso, užsikniaubė ant stalo ir parėmė galvą delnais.

— Mūsų priešai turi pagrindo vadinti Bordžijas vilkais, — išsiveržė vaitojimas iš jo lūpų. — Tik vilkai ryja vienas kitą.

— Gal todėl jie ir yra plėšrūs žvėrys, kurių žmonės bijo, — atsakė Cezaris. — Šiame pasaulyje viskas pareina nuo to, kas ko bijo. Nejaugi, tėve, manai, kad tave kenčia popiežiaus soste iš meilės? Tavęs bijo, dreba prieš tave, žino, kad ilgai negalvodamas nušluosi priešus, pastojusius tau kelią. Ir tik todėl tu ir nešioji tiarą ir gali išsilaikyti soste.

Aleksandras VI nieko neatsakė demonui. Jis jau kurį laiką buvo jo įtakoje.

— Juk visa, ką darai, visada aiškini politikos sumetimais, — tęsė Cezaris, — taip žūtbūtinai reikia išvaduoti Lukreciją iš šio neapoliečio prisiplakėlio. Ar tokia sąjunga tinka Bordžijos dukrai? Kokią naudą davė tau tos jungtuvės? O dabar jis mums tiesiog kenkia. Mes turime stoti Prancūzijos pusėn. Kaipgi, po velnių, gali įtikinti karalių Liudviką XII, kad tavo žentas yra jo priešas?

Aleksandras pažvelgė į sūnų. — Gal ir teisybę sakai, — murmtelėjo.

— Pagaliau įsitikinom, kad mums už vis naudingiau bus naujos, gerai suplanuotos Lukrecijos sutuoktuvės. Ji graži, visų trokštama, Švento Tėvo duktė. Pasidairyk žento kokiame nors soste, ir iš Lukrecijos trečios moterystės turėsi daug pelno. Tokia yra mano nuomonė.

— Visiškai sutinku, — atsakė popiežius lėtai keldamasis nuo kėdės. — Tiktai reikėtų išvaduoti Lukreciją iš vyro, kuris nepatinka Prancūzijos karaliui. Reikėtų tik pagalvoti, kaip jiems išsiskirti? Lukrecija turėtų pareikšti, kad vyras ją įžeidinėjęs, negerbiąs, kad ji jo nekenčianti ir kad negalinti su juo gyventi.

Cezaris pašaipiai nusijuokė.

— Nagi pasikviesk ją ir pakalbėk. Iš kalno galiu atspėti jos atsakymą. Jos akys patvins ašaromis, ir ji iškilmingiausiai užtikrins, kad jokia žemės jėga neatimsianti jai Alfonso ir kad geriau ji pati drauge su juo numirsianti. Aš manau, — tęsė Cezaris, — reikia laisvos Lukrecijos, bet mes turim viską padaryti taip, kad ji neiškrėstų kokios kvailystės. Tegu numirs jos vyras, bet vienas, be jos. Tai nuodų lašas arba gerai nutaikytas stileto dūris.

IV SKYRIUS

Grovienės Orsini salone kelioms dienoms praslinkus po Lukrecijos ir Alfonso sugrįžimo į Romą susirinko negausi, bet rinktinė publika. Graži našlė auksiniais geltonais plaukais surengė mažas iškilmes su šūkiu: „Mano brangiai ir gerbiamai draugei Lukrecijai pagerbti“.

Laukdami popiežiaus dukters ir jos vyro svečiai pramogavo puikioje salėje. Ponios sėdėjo šilkinėse kėdėse, ponai pagal ano laiko paprotį sėdėjo prie jų kojų ant mažų suolelių. Šitaip jie galėjo visai iš arti gėrėtis madingais rūbais ir ne per daug paslėptomis moterų kūno formomis.

Graži auksaplaukė Violeta sėdėjo šiek tiek aukštesnėje vietoje, paauksuotoje kėdėje, panašioje į sostą, po raudono šilko baldakimu. Prie jos kojų kaip ištikimas šuniukas klūpojo Dženaras, kuriam ji kartkartėmis mėtė saldainius, kuriuos padavinėjo tarnai ant auksinių padėklų. Kiti tarnai nešiojo vyrams vyną.

Svečiai gyvai kalbėjosi apie dienos įvykius.

Svarbiausioji tema buvo Savonarolos suėmimas.

— Jau tikrai atėjo laikas suimti šį atskalūną vienuolį ir padaryti galą jo pinklėms, — tarė Nikola Fernas, popiežiaus šalininkas.

— Dabar kalėjime nepadės jam joks iškalbingumas. Jojo likimas aiškus.

— Nors reikia kad taip būtų, bet abejoju, ar Šventasis Tėvas pasielgs visu griežtumu, — įsiterpė kardinolas Julijonas Rovera. — Šventasis Tėvas, tegu saugoja jį Dievas krikščionybės labui, puikiai žino, kad Savonarolos šalininkų yra tūkstančiai. Mirties sprendimas Savonarolai sukeltų maištą Florencijoje.

— Bravo, bravisimo, — džiūgaudama pritarė jauna, apie dvidešimt metų moteris, kurios nepaprastas grožis suteikė jai svarbią vietą Romos visuomenėje. — Turėsim mažą linksmą karą. Nors porą mėnesių taip baisiai nenuobodžiausime. Mes, moterys, sužinosime, kas iš mūsų ponų yra karžygys.

— Bijau, sinjora Čigi, — atsakė kardinolas Julijonas de Rovera, — kad be reikalo karo laukiate. Jo nebus. Jo Šventenybė, galiu laiduoti, turi kitų rūpesčių. Mano ponai, bet vis dėlto kažkas kybo ore, didi audra, kuri staiga gali suūžti Italijoje, slenka ne iš Prancūzijos, o iš tolesnės šiaurės.

Visi apsiautė kardinolą, prašydami, kad aiškiau pasakytų, kas toji besiartinanti audra. Juk kardinolų kolegijai turbūt šis tas jau žinoma.

— Ne, ničnieko nežinome, — atsakė kardinolas Rovera apgulusiems jį ponams ir ponioms. — Kardinolų kolegija labai dažnai paskutinė sužino, kas naujo įvyksta politikoje ir kur ji staiga pakrypsta. Juk ne mes, kardinolai, nutariame, o Šventasis Tėvas, ir vienintelis jo patarėjas, kuris turi balsą, yra jo sūnus Cezaris.

— Taip, tas teisybė, — pasakė rašytojas Makiavelis, — iš tikrųjų jau nebėra bažnyčios, o yra tik Bordžijų šeimos politika. Valdo Bordžijų šeima. Tiesa, — pridūrė Makiavelis diplomatiškai šypsodamasis, — visi turime jaustis neblogai su Bordžijų vėliava. Aš meldžiuosi kas vakarą, kad ši garbinga šeima, o ypač jos galva kuo ilgiausiai gyventų.

Makiaveliui kalbant, prie grovienės Orsini priėjo liekna, liesa, visai pražilusi moteris.

Tai buvo dona Adriana, vieno iš Orsinio našlė.

Prieš daugelį metų dona Adriana turėjo įžymią vietą visuomenėje. Dabar jau jai teko užleisti savo vietą kitoms, bet ji palaikydavo labai gerus santykius su aristokratiškais namais. Ji buvo ispanų kilmės Aleksandro VI giminaitė, kuris, jo pirmajai meilužei romietei Vanozai Katanei mirus, laikė ją kaip namų šeimininkę ir savo vaikų auklėtoją. Anuo laiku Rodrigas Lancelas Bordžija dar nebuvo pasiekęs aukščiausio dvasiškio sosto. Jis tebebuvo kardinolas, bet ir kaip kardinolas turėjo būti gražaus ir dorovingo gyvenimo pavyzdys. Bet visi gerai žinojo, kad kardinolas Bordžija turi intymių santykių su savo vaikų auklėtoja. Gražioji ispanė busimojo popiežiaus gyvenime turėjo svarbesnį vaidmenį negu paprasta giminaitė. Ji žinojo visas jo nuodėmes, intrigas bei planus ir liko jam ištikima iki pat jo mirties.

Turėdama tokią praeitį, dona Adriana ir dabar tebebuvo įžymi visuomenėje, bet jos įtaka krikščionybės galvai jau buvo gerokai kritusi.

Pontifeks Maksimus savo senstančią širdį jau seniai buvo nukreipęs į jaunesnes ir karštesnes meilužes, be to, ir Cezaris stengėsi laikyti doną Adrianą toliau nuo popiežiaus. Dona Adriana, buvusi jo auklėtoja, ir dabar tebejautė jam motinišką meilę. Bet Cezaris vadino ją sena boba, intrigante, kurios plepalų klausyti esą neverta.

Dona Adriana pasilenkė prie grovienės Orsini ir šnabžtelėjo:

— Ar girdėjai, sinjora, nevykusią pastabą, su kuria toji Čigi įsikišo į kalbą? Geriau ši moteris tylėtų, pakviesta į tokią garbingą draugiją.

Violeta Orsini juokdamasi atsakė:

— Aš gėriuosi šia naivia moterėle. Tiesa, ji kartais daug plepa ir išplepa; tai, apie ką kiti tik galvoja, bet tai tinka jos naivumui ir dar labiau pabrėžia jos grožį. Be to, turėk galvoje, brangioji sinjora, kad šios jaunos poniutės vyras yra tokia asmenybė, su kuria mes visi turime skaitytis. Jis turtingiausias Romos žmogus ir yra tarsi popiežiaus rūmų bankininkas. Aš žinau, kad Jo Šventenybė kiekvienu klausimu tariasi su Agoistinu Čigiu.