Haris Šefas - Cezaris Bordžija

Taip buvo palaidotas nelaimingasis Žuanas, Gandijos kunigaikštis.

Pavasarį vėl sugaudė varpai, bet dabar jie jau kvietė į Lukrecijos ir Alfonso sutuoktuvių iškilmes.

Popiežius pats palaimino savo dukterį, nors Lukrecija dar tebebuvo Pezaros grovienė, ir jos ankstesnės jungtuvės buvo neteisėtai anuliuotos.

Jis atlaikė pamaldas už jaunavedžių laimę ir palaimino klūpojusius dievobaimingus žmones.

Duonos ir vaizdų! Popiežius žinojo, kad vieno jo palaiminimo žmonėms maža. Jis pasirūpino, kad septynias dienas Romos gyventojai galėtų linksmintis. Visose aikštėse ir gatvių sankryžose buvo pastatyti stalai su valgiais, o iš fontanų tryško vynas.

Dar ilgai Romos gyventojai pasakojo kits kitam pašnabždomis apie baisias scenas popiežiaus rūmuose, kai ten, Žuanui žuvus, pasirodė Cezaris. Kalbėta, kad popiežius Cezariui tiesiai į veidą metęs kaltinimą, jog jis, o ne kas kitas yra nužudęs Žuaną.

Bet vėliau paaiškėjo, kad tie gandai neturėjo pagrindo, nes netrukus po Lukrecijos sutuoktuvių žmonės pamatė popiežių ir jo sūnų Cezarį kartu važiuojančius aukso karieta Romos gatvėmis ir draugiškai besikalbančius.

Ar po to dar galima buvo laikyti Cezarį žudiku?

Lacaroniai mėtė savo spalvotas kepures į orą ir šauksmais sveikino Bordžijų karietą, miestiečiai ir kilmingieji žemai jiems lenkėsi, o iš balkonų ir langų moterys ir mergaitės mosavo jiems skepetaitėmis.

Nužudytojo Žuano vėlė neslankiojo niūriai Romos gatvėmis, nestovėjo rūstaudama ant Tibro tilto, kur lietus dar nebuvo nuplovęs kraujo dėmių. Linksmi varpų garsai, muzika vestuvių salėje išgąsdino nužudytojo vėlę. Ji pasislėpė Bordžijų mauzoliejaus požemiuose.

Bet tik iš vienos būtybės akių nenorėjo pasitraukti vėlė. Išblyškusi, bet gražesnė kaip visada tyliai sėdėjo Lukrecija šalia spindinčio laime vyro ir, pataikūnams keliant tostus už Bordžijas, ašaros slapčiomis riedėjo į jos vyno taurę.

Praslinkus keturioms dienoms po sutuoktuvių, Lukrecija ir Alfonsas su didele palyda išvyko iš Romos į Neapolį.

Tą kelionę sumanė Lukrecija. Ji nenorėjo laimingiausių savo gyvenimo valandų leisti Romoje ir kvėpuoti tuo pačiu oru, kuriuo kvėpuoja Cezaris; ji tikėjosi, kad jos siela pasveiks po žydru Neapolio dangumi.

Jaunavedžiams buvo nelengva gauti popiežiaus leidimą važiuoti. Jis norėjo, kad duktė būtų šalia jo ir liepė gražiai išpuošti skirtus jai rūmus. Bet Alfonsui pavyko išaiškinti, kad jis turįs pristatyti žmoną savo dėdei, Neapolio karaliui Frederikui ir pabrėžė, jog Neapolio karalius ne tiktai pareiškęs norą susipažinti su Lukrecija, bet ir įsakęs jam nors kelias dienas su ja paviešėti Neapolyje.

Todėl popiežius negalėjo priešintis. Jis nenorėjo pyktis su kaimyninės valstybės karaliumi ir sutiko, kad jaunavedžiai aplankytų Neapolį.

Jie anksti rytą išvažiavo iš Romos, o po dvidešimt keturių valandų išvyko ir jų palydovai.

Lukrecija ir Alfonsas norėjo pabūti vieni. Nusikratę slogučio, taip ilgai slėgusio juos Bordžijų mieste, jie tik dabar laisvai atsiduso, visai atsidavę savo meilei.

Liūdesys, kuris Žuanui mirus kankino Lukreciją, pamažėle išsisklaidė ir užleido vietą sielos ir kūno džiaugsmui ir laimei.

Alfonsas žavėjosi Lukrecijos grožiu, ji atrodė jam gamtos kūrybos tobulybė.

Lukrecijos praeitis jam jau buvo išbraukta, jos nebebuvo. Alfonso sieloje jau nebeatsiliepdavo gėdingų gandų apie Lukrecijos gyvenimą aidas. Jis pajėgė pakilti virš viso to, o jo fantazija net papuošė mylimą moterį tokiomis ypatybėmis, kurių ji visai neturėjo.

Tos fantazijos burtai pirmą meilės naktį pavertė Lukreciją skaisčia mergaite, kurios liepsningų lūpų dar nebučiavo joks vyras.

Jei Alfonsas savo kilnumu anksčiau nebūtų laimėjęs Lukrecijos širdies, tai dabar tikrai būtų ją laimėjęs tokia didele savo meile.

Lukrecija klausėsi jo žodžių kaip apreiškimo, į kiekvieną jo pageidavimą atsakydavo klusniai linktelėdama gražia išdidžia savo galvele.

Bet buvo valandėlių, kai Lukrecija turėjo prisiversti šypsotis, turėjo valdytis, kad nepabėgtų slapčia į Romą.

Jos mintys skrido prie žavingo berniuko, kurį ji nešiojo savo įsčiuje ir pagimdė, bet kurio motina niekada nesivadino.

Tokiomis valandėlėmis motinystės jausmas nugalėdavo moters aistrą.

Lukrecija sukąsdavo dantis, atsiminusi, kad jos sūnus tarnauja grovienei Orsini. Bet ji taip pat gerai žinojo, kad grovienė myli ir lepina gražų vaiką. Tačiau ji negalėjo susitaikyti su mintimi, kad Dženaras yra grovienės Orsini pažas. Jos veidas raudo iš pasipiktinimo.

Čia ji nieko negalėjo pakeisti, nes negalima buvo išsiduoti, kad ji Dženaro motina. Šią paslaptį turėjo saugoti kaip savo akį.

Niekas neturėjo žinoti, kad Dženaras jos sūnus, ypač Alfonsas, kuris galėjo pasipiktinti ir pamesti ją, o jo netekti ji neturėjo drąsos ir jėgų.

Todėl nutarė kiek galėdama sutrumpinti viešnagę Neapolyje, grįžti į Romą ir, radus kokią nors dingstį, pasiimti Dženarą į savo namus.

Iškilmingas priėmimas Frederiko namuose, pasakiškas gyvenimas su Alfonsu prie žydros jūros ramino Lukreciją, ir pamažėle meilė mylimam vyrui vėl paėmė viršų jos širdyje.

Neapolio karaliaus rūmuose Lukrecija turbūt pirmą kartą gyvenime rado nuoširdžią draugę. Dangus apdovanojo ją karaliaus dukters kunigaikštystės Šarlotos draugyste.

Tai buvo žavi būtybė, idealus neapolietės tipas, tamsiais banguotais plaukais, didelėmis juodomis akimis. Ji visa savo aštuoniolikos metų mergaitės širdimi prisirišo prie vyresnės už ją Lukrecijos. Alfonsas pritarė jų bičiulystei. Jis labai mylėjo savo seserėčią ir geresnės draugės žmonai negalėjo norėti.

Lukrecija gėrėjosi Šarlotos nekaltu mergišku būdu. Visada taip esti, kad prityrusios meilėje moterys labai prisiriša, prie skaisčių mergaičių. Lukrecija nesiskirdavo su Šarlota. Nuo ryto iki vakaro kunigaikštytė leido laiką su Lukrecija ir Alfonsu, drauge su jais dalyvavo pramogose ir puotose, o ant Lukrecijos tualetinio stalelio apskritais rėmais, papuoštais brangiais akmenimis, stovėjo Šarlotos atvaizdas, kurį ji padovanojo savo draugei.

Šis atvaizdas Lukrecijos gyvenime suvaidino lemiamą vaidmenį. Lukrecija nė pagalvoti negalėjo, kad šis mažas medalionas netrukus padarys galą jos laimingam gyvenimui su vyru ir bus baisių įvykių dingstis Bordžijų šeimoje.

„Brangus tėve, — rašė Lukrecija tėvui, — pasiuntinys įteiks šį laišką ir mano draugės Šarlotos, Neapolio kunigaikštytės atvaizdą. Brangus mano tėve, esi prityręs žmonių žinovas ir jos nekaltuose bruožuose tikriausiai įžiūrėsi jos skaisčią sielą. Esu laiminga, radusi šią draugišką širdį. Kokia šiandien esu turtinga! Laimėjau Alfonso meilę, tokį turtą, kuriam lygaus nėra pasauly, Šarlotos bičiulystę, kuri, kasdien kloja naujas rožes mano gyvenimo kely ir tave, mano didysis ir galingasis tėve, kuriuo aš didžiuojuosi“.

Raitas pasiuntinys, vežęs tą laišką ir atvaizdą, į Romą atvyko netrukus. Popiežius, apsidžiaugęs, kad gavo žinią iš mylimos dukters, tuojau atplėšė antspauduotą voką, kuriame buvo laiškas.

Nelaimei, pas popiežių tą minutę buvo Cezaris.

Jis jau nebedėvėjo bažnyčios didžiūno rūbų. Broliui Žuanui mirus, išsipildė jo karščiausias troškimas. Popiežius atėmė iš jo kardinolo laipsnį, kuris jam buvo tik sunki našta, o visokiose meiliškose avantiūrose — nemaža kliūtis. Tai įvyko po paslaptingo pasitarimo tėvo su sūnumi, kai buvo nutarta, kad nuo šio laiko Cezaris pasišvęs politikai.

Popiežius ir jo sūnus manė, kad jiems pavyks kur nors Italijoje užgrobti sostą. Kai atvyko Lukrecijos pasiuntinys, jie ruošė ateities planus.