Haris Šefas - Cezaris Bordžija

— Esi ir būsi svajotoja, Lukrecija! — atsakė Cezaris, kurį skausmingi sesers žodžiai išvedė iš pusiausvyros. — Tiesa, matau, kad gražių, neužmirštamų valandų atsiminimai, kuriais visada džiaugsis mano siela, drumsčia tau ramybę. Nebūk kvaila! Mudviejų nuodėmė, apie kurią niekas pasaulyje nežino, nėra nuodėmė.

Buvome jauni — buvome įsimylėję vaikai. Tu gražiausia mergaitė, kokia kada nors pasirodydavo Romos forume, aš — kupinas bundančio vyriškumo ugnies, pirmos jaunuolio aistros! Todėl ir puolėme vienas kitam į glėbį, nes vienas kitame matėme išsvajotojo grožio įsikūnijimą. Visai nedera tavo atgaila ar net skausmo jausmas. Tavo keturiolika metų visiškai tave išteisina, kaip kad mano šešiolika išteisina mane.

— Tylėk! Tylėk! — suriko Lukrecija ir užsidengė drebančiomis rankomis akis. — Kiekvienas tavo žodis krinta kaip nuodai į mano sielą ir aitrina gyjančias žaizdas. Per ilgai gyvenau su tavimi po vienu stogu ir kvėpavau tuo pačiu oru, dvigubas žudike!

— O, dabar aš tau dvigubas žudikas!

— Esi, nes nužudei Žuano kūną ir mano sielą. Ji negali nubusti skaisčiai laimei, nors dabar ir džiaugiuosi radusi žmogų, kuris galėtų mane padaryti visų laimingiausia. Bet kad ir pulčiau visa, atsiduodama į Alfonso glėbį, vis vien žinočiau, kad palaimintos aistros valandoje, kaip baisi šlykščiai besityčiojanti šmėkla, vėl kiltų nuodėmės atsiminimai, ir mano jausmai apmirtų kaip vasario gėlės, aptrauktos šerkšno.

— Puiku! — sušuko Cezaris. — Atsiminei savo sužadėtinį Alfonsą. Lauki laimės su juo. Juo geriau.

Lukrecijos žvilgsnis neramiai nukrypo į Cezarį.

— Ką nori pasakyti? Ką vėl sugalvojai? Niekše, tavo žodžiuose slypi pragaras. Jaučiu jį.

— Jei jauti pragarą, tai tik nuo tavęs priklausys, ar išvengsi jo. Dar šią naktį nori pranešti Jo Šventenybei, kad banditai užpuolė Žuaną ant didžiojo Tibro tilto ir įmetė jį į upę... kad paskęstų geltonose Tibro bangose. Negaliu ir nenoriu tau kliudyti. Bet jei sumanytum pranešti, kad iš kai kurių aplinkybių sprendi ir net gali įrodyti, kad aš dalyvavau pasikėsinime, tai, mano gražioji Lukrecija...

Cezaris patenkintas pažvelgė į virpančią jauną moterį, stovinčią prieš jį banguojančia krūtine ir karštligiškai degančiomis akimis.

— Kas toliau... kas toliau? — šnabždėjo Lukrecija.

— Ar dar turiu tau aiškinti, gražioji sesute? Manau, kad po visa to, ką mudu vienas kitam pasakėme, rodos, tapo aišku, kad, jei man duoda į žandą, neatsakysiu bučiniu. Trumpai ir drūtai: jeigu seniui bumptelėsi, kad aš paruošiau jo mylimajam sūnui šaltą maudyklėlę Tibre, po valandos garbingas kunigaikštis Bizeli sužinos, kad jo nekalta sužadėtinė prieš kokius dvylika metų užuot žaidusi kauliniais rutuliukais, žaidė gamtos teisėmis...

— Nenaudėli! Šėtoniškas nenaudėli!

— Atsimindamas meilius vardus, kuriais mane tada vadinai, atleidžiu tau įžeidimus, kuriais mane šiandien vaišini, — atsakė juokdamasis Cezaris. — Jau žinai kas tavęs laukia ir neužmiršk to, gražioji Lukrecija! Po tokio aiškaus nuomonėmis pasikeitimo, kuris kaip gaivinanti audra išgrynino orą aplink mus, leisiu sau atidaryti duris ir palinkėti tau geros nakties.

Lukrecija stovėjo nejudėdama ir nesirengė išeiti.

— Kas yra? Svyruoji, sesute?

Neatsakė. Nuo šilkinių blakstienų per išblyškusius skruostus riedėjo didelės ašaros.

— Tada sudieu, sudieu, mano išsapnuota laime, — ištrūko iš jos drebančių lūpų. — Sudieu, mylimasis Alfonsai, tu mano širdis, tu karštai numylėtas, vienintelis, kuris mano krūtinėje uždegei tikros meilės jausmą. Niekada nebūsiu tavo žmona, niekada negalėsiu tau priklausyti. Man neleista. Pragaras atsivėrė tarp mudviejų, o visų pikčiausias šėtonas rūpinasi, kad tas pragaras mus išskirtų.

— Klysti! — atsakė Cezaris. — Šis visų pikčiausias šėtonas pasiryžęs tylėti, kaip kad tylėjo iki šiol ir pasižada, kad bus linksmiausias svečias tavo sutuoktuvėse su Alfonsu. Tik su viena sąlyga: kad tai, ką šią naktį matei, paslėptum savo sielos gelmėse. Aš irgi paslėpsiu gražiosios Lukrecijos paslaptį.

Lukrecija taip griežtai pakratė galvą, kad net jos garbanos išsidraikė.

— Žuanas turės ilsėtis karste neatkeršytas, o tu, galvažudy, vaikščiosi prie savo aukos kapo aukštai iškėlęs galvą? Ne, Cezari, šį kartą suklydai! Lukrecija savo rankomis sudaužys savo laimės ir vilčių taurę ir, įžengusi pro vienuolyno vartus, pradės naują gyvenimą. O tave, žudike, tepasiekia pelnyta bausmė!

Jaunoji moteris metėsi prie durų, ryžtas spindėjo jos žibančiose akyse.

— Dar nebaigėme, sese! Nori viską papasakoti savo mylimajam, kad mane pražudytum. Ar ir savo vaiką, savo sūnų nori padėti ant keršto altoriaus?

Lukrecija nežmoniškai surikusi pasviro...

— Mano vaikas? Mano sūnus? Dangus pasigailėjo manęs ir tą nuodėmės vaiką, tą mano baisaus pablūdimo įrodymą paslėpė karste po gėlėmis, kad amžinai niekas apie jį nesužinotų.

— Ar esi įsitikinusi, kad taip yra?

— Taip, tikrai, kaip ir tavo priesaika, kad kūdikis po keturių savaičių nuo gimimo dienos miręs pas auklę.

— O jei aš tada neteisingai prisiekiau?

Lukrecija stvėrėsi už krūtinės.

— Neteisingai prisiekei? — suvaitojo. — O, man atsiveria akys! Kodėl gi niekšas, atliekąs piktadarybes vieną po kitos, negalėtų neteisingai prisiekti?

— Neteisingai prisiekiau, — mudviejų vaikas gyvas, Lukrecija!

Graži, išdidi moteris palūžo ir krito ant kelių, bet kai Cezaris norėjo ją pakelti, atsistojo pati.

— Neliesk manęs... atitrauk savo kruvinas rankas. Esu Bordžijų šeimos narys, ir niekas pasaulyje negali atimti man proto. Mano protas visą laiką veikia, ir todėl štai ką tau sakau:

— Visa, ką man šiandien pasakei, yra tik vienas tavo bjaurių melų, kuriais nori mane įbauginti ir supainioti. Netiesa, kad mano nelaimingas vaikas gyvas.

— Tiesa, tu pamatysi savo vaiką!

— Juokai! — suriko Lukrecija. — Bet žinau tave, juokdary, ir neleisiu įtraukti savęs į tavo pragarišką pinklių verpetą.

Cezaris lėtai priėjo prie durų į kabinetą, kuriame buvo Dženaras, ir pasuko raktą.

— Nepripažįstu jokių gamtos teisių ir įstatymų, kaip juos vadina kvaili žmonės, — tarė Cezaris šaltu balsu. — Bet pripažįstu tik viena: motinos jausmą. Ir todėl manau, kad šis jausmas atbus tavyje, kai pamatysi savo vaiką. Štai jis!

Greitu judesiu Cezaris atidarė duris, ir Lukrecija šoko į naktine lempute apšviestą kambarį.

Silkinėje sofoje miegojo mažasis Dženaras. Jo veidas buvo kiek paraudęs. Graži galvelė ramiai ilsėjosi, o mažos rankos buvo sudėtos ant krūtinės.

— Dženaras! — suriko Lukrecija, pamačiusi jį. — Dženarai, mano vaike. Tai mano vaikas!

Lukrecija atsiklaupė. Baltas rankas ji padėjo Dženarui ant krūtinės, o jos galva nusviro ant jo peties.

Paskui prisiglaudė prie miegančio vaiko, ir nelaimingos, bet mylinčios motinos ašaros ėmė tekėti skruostais.

— Vaike mano, — vaitojo, — brangusis mano vaike. Tu gyvas, o aš, prakeiktoji tavo motina, žengiau gyvenimo keliu ir nesuteikiau tau nė vieno tų spindulių, kurie mane supo, nedaviau tau nei šilumos, nei laimės trupinėlio. Kentėjai badą, mano kūdiki, o aš galėjau valgyti, gerti, juoktis, mylėti ir nežinojau, kad tu gal badauji, o dabar turi tarnauti... Bordžijai, tu, mano kūdiki!

— Tu, matyt, nori jį prižadinti, — šiurkščiai sušnabždėjo Cezaris. — Pasikelk, susivaidyk. Pagalvok apie tai, kad berniukas niekada neturi sužinoti kas yra jo tėvai. Jei sužinos, šiame pasaulyje jau nebebūtų jam vietos. Kelkis ir sulaikyk ašaras!