Haris Šefas - Cezaris Bordžija

Pažas paraudo iki ausų.

— Žinau, kad niekšiškai pasielgiau; žiūrėjau pro rakto skylutę.

— Taip... na, tu tikras pažas, — nusijuokė kardinolas. — Turbūt labai įdomu pro rakto skylutę pažvelgti į grovienės Orsinį miegamąjį, ypač tą valandėlę, kai ji nusirengia ir gula lovon. Nurimk, vaike, mano žodžiuose nėra nieko įžeidžiančio tavo gražią ponią, priešingai, tai didelis jai komplimentas. Ką tu matei?

— Ji slapčiomis išsiėmė paslėptą ant krūtinės atvaizdą, glaudė jį prie lūpų, paskui piktai surikusi metė jį žemėn. Paskui vėl puolė ant kilimo, pakėlė atvaizdą baltomis rankomis ir bučiavo, bučiavo jį, be galo, glaudė prie širdies ir verkė, kol nuvargus užmigo ant kilimo.

— Turbūt tai buvo jos vyro atvaizdas?

— Jos vyro? O, sinjore, ir aš norėjau įsitikinti kieno tai atvaizdas. Tada tykiai atidariau duris, įėjau, atsiklaupiau šalia miegančiosios ir atsargiai paėmiau atvaizdą iš jos rankų. Ir štai... pamačiau... tai buvo jūsų atvaizdas, kardinole!

Cezaris padėjo galvą ant kėdės atlošo, užsimerkė ir dėjosi, kad Dženaro pasakojimas nepadarė jam jokio įspūdžio. Praslinko kelios minutės, ir jis vėl išsitiesė ir pasilenkė prie berniuko:

— Pasakyk man, Dženarai, kaip patekai tarnauti pas grovienę?

— Mane auklėjo kaime, Sabinų kalnuose. Moteris kurią turėjau vadinti motina, nebuvo tikra mano motina, pati prisipažino, kad buvo tik mano auklė, ir leido suprasti, kad esu taurios, aukštos kilmės.

— Taip tau pasakė? — greit paklausė Cezaris. — O gal pasakė ir kas tavo tėvas ir motina?

— To pasakyti negalėjo, nes pati nežinojo. Pasakysiu jums viską, ką motina Tibula pasakojo.

Vieną audringą naktį kažkas pasibeldęs į jos duris. Tibula nenorėjusi atidaryti. Tada rūstus, matyt, pripratęs įsakinėti balsas tarė: — Atidaryk, iš to tau tik naudos bus, o jei neatidarysi, uždegsiu stogą. Tada Tibula drebančiomis rankomis atšovusi velkę ir durys plačiai atsidarę. Prie pat lūšnos durų Tibula pamačiusi raitelį juodais rūbais ant laukinio juodo žirgo. Rankoje jis laikęs pintinę, kurią padavęs Tibulai, sakydamas: — Paimk... jei sugebėsi apsaugoti ir globoti tai, kas yra pintinėje, tau nuo šiol nieko nebetrūks, kiekvieną Palmių sekmadienį rasi po savo namų slenksčiu aukso maišelį. Nesistenk sužinoti, kas tau atneša aukso ir kas jį siunčia, nes tik save pražudysi. Keleriems metams praslinkus tau bus pranešta, ką reikia daryti su tuo, kas yra pintinėje. Lik sveika!

Tibula drebėdama atidariusi pintinėlę ir radusi tik ką gimusį kūdikį, visai nuogą. Bet pagalvėlės, ant kurių jis gulėjęs, buvusios puikiausio šilko ir papuoštos auksinėmis karūnėlėmis.

Tas kūdikis, kurį juodasis raitelis atgabeno Tibulai, buvau aš. Prieš kelias dienas buvo miręs jos kūdikis, ir ji maitino mane savo pienu. Ji laimino tą valandą, kada patekau į jos lūšną, nes mano patale rado daug aukso.

— Ar toji Tibula buvo našlė? — paklausė Cezaris.

— Buvo ir nebuvo, — atsakė Dženaras. — Turėjo vyrą, bet jis su ja negyveno. Tuojau po sutuoktuvių jis ją paliko ir išvyko į Romą, kur bendravo su labai įtartinais žmonėmis.

Bet jis kartkartėmis pasirodydavo ir savo namuose., praleisdavo juose porą dienų ir vėl dingdavo. Tibula juo nepasitikėjo, ir niekada nekalbėdavo apie pintinėje rastą auksą.

Tibula neliūdėjo, kad vyras nenori su ja gyventi. Paskui dažnai man pasakodavo, kad šiurpas ją krėsdavo jam esant, nes jo rankos tarsi krauju kvepėję.

— Ar pasakė tau savo vyro vardą?

— Visada vadindavo jį Nikola.

— O ar juodasis raitelis, kuris atgabeno kūdikį, įvykdė savo pažadą? Ar Tibula tikrai kiekvieną Palmių sekmadienį rasdavo po namų slenksčiu maišelį?

— Visada, — atsakė Dženaras. — Kas atnešdavo aukso, kas jį paslėpdavo, Tibula nežinojo. Prieš kiekvieną tokį sekmadienį ji dieną ir naktį stebėdavo, bet niekas neprisiartindavo prie lūšnos. Bet lyg kažkokiais burtais auksas atsirasdavo po apsamanojusiais slenksčio akmenimis.

— Ar Tibula rūpinosi tavimi, gaudama tokį didelį atlyginimą?

— Ji man buvo labai gera. Dažnai sakydavo:

— Tavo rankos turi būti baltos, nes gal ateis diena, kai nelauktai atsiras tavo tėvai ir panorės tave atsiimti. Tu gyvensi rūmuose ir valgysi iš auksinių indų, o tarnai žemai tau lenksis. Vaikščiosi šilku ir aksomu aprengtas.

— Turbūt Tibula tai dažnai kartodavo, kad tu ir pats pradėjai tuo tikėti.

Berniukas linktelėjo galva. — Taip, tikėjau. Dažnai gulėdamas miške ir žvelgdamas per žalias šakas į dangaus mėlynę, vaizdavausi, kad ten stūkso auksu ir marmuru spindintys rūmai ir laukiau, kada atsidarys jų vartai ir pasirodys mano tėvai. Bet visa tai, žinoma buvo tik pasaka.

Slinko metai po metų, ir nieko nesulaukiau, nepasirodė net juodasis raitelis, kuris mane atnešė.

O jūs atleidžiate už mano drąsą?

— Neturiu ko atleisti, nes nerandu nieko smerktino tavo poelgy. Labanakt, Dženarai. Jei kada vėl pastebėsi savo ponią, bučiuojančią mano atvaizdą, žinok, kad graži moteris glaudžia savo lūpas prie visos galerijos vyrų atvaizdų. Kas žino, Dženarai...

Cezaris nebaigė, nes durys atsidarė ir pasirodė Klaudijus.

— Eminencija, — tarė jis tyliu, bet drebančiu balsu, — kažkas baisaus turėjo įvykti. Jūsų Eminencijos sesuo Lukrecija tik ką čion atėjo ir, kai aš pasakiau, kad Eminencija jau miega, ji rūsčiai suriko:

— Meluoji, niekšingas verge, — jis budi, turi budėti, nes šią naktį negali ramiai ilsėtis. Eik ir pasakyk savo ponui, kad noriu su juo kalbėtis, ir pranešk, kad nedrįstų bandyti mano kantrybės.

— Lukrecija, — dusliai tarė Cezaris, — ji pati! Lukrecija — tai nuostabu. Bet kas daryti? Pasprukti nenoriu. Eik, Klaudijau, ir pakviesk kunigaikštienę Bizeli.

— Cezari, — pasigirdo rūstus moters balsas. — Cezari! Kur tu? Cezari Bordžija!

— Sutik ją, Klaudijau, — susirūpinęs įsakė kardinolas. — Kokiu nors būdu sulaikyk nors vieną valandėlę... Tu, Dženarai, dabar negali išeiti iš čia. Įeik į mano darbo kambarį. Pritūpk kur nors kertelėje ir tupėk tyliai, kad niekas nežinotų, jog esi.

Kardinolas atidarė kambario duris. Be kitų puikių baldų, čia stovėjo ir plati lova.

Cezaris švelniai įstūmė Dženarą į savo kabinetą ir užrakino duris.

Giliai atsidusęs, jis priėjo prie rašomojo stalo ir atsisėdo kėdėn. Vieno žvilgsnio į veidrodį jam užteko, kad tinkamai pakeistų miną ir Reidas vėl taptų ramus ir šaltas.

Staigiai stumtelėtos durys atsidarė, ir slenkstį peržengė aukšta graži moteris, čiūžėdama juodais ilgais šilkiniais rūbais.

Tai buvo Lukrecija.

II SKYRIUS

— Sese, čia tu? — suriko Cezaris pašokęs iš kėdės. — Matyt, kas nors privertė tave ateiti į mano namus tokiu vėlu laiku... Geriau būtum atidėjusi savo vizitą iki ryto, nes gali būti pakenkta tokiu laiku ateinančių į mano namus ponių geram vardui.

— Nekalbėk su manimi tokiu tonu, — suriko Lukrecija virpančiu balsu. — Kitam kartui palik savo dirbtinį šypsnį ir ramumą. Puikiai žinai, kokią žinią tau atnešiau, laukei jos, bet manei, kad kas kitas atneš ją!

— Kas kitas?

— Vienas tavo budelių, — atsakė Lukrecija, o jos akys svaidė žaibus į pablyškusį Cezario veidą. — Atsitiktinai buvau baisaus jo nužudymo liudininkė. Ir štai šios rankos ištraukė iš Tibro bangų jo kūną, nors ir negyvą...

— Nesuprantu, sese. Kalbi lyg pablūdusi. Mano nuomone, jau seniai turėtum liepti savo gydytojui, kad nuleistų truputį kraujo. Kalbi apie nužudymą, apie mano budelį, — nesugebu iš padrikų tavo žodžių suprasti, ką?, nori pasakyti.