Haris Šefas - Cezaris Bordžija

— Menkas komediante! Neapgausi manęs apsimetinėdamas, — sušukę Lukrecija prieidama arčiau. — Labai gerai žinai, kas šią naktį įvyko.

— O! Įvykių visokių esti, — atsakė Cezaris tvardydamasis. — Štai kelyje į Sabinų kalnus plėšikai užpuolė kažkokią aukštą ponią, kurią tarnai lektikoje nešė į meilužio namus. Plėšikai norėjo atimti jos brangius rūbus, bet paaiškėjo, kad visą jų grobį tesudarė vien ploni marškiniai, nes praktiška ponia nieko daugiau ant savęs neturėjo... Jei Bokačas išgirstų apie tą nuotykį, parašytų puikią novelę.

— Šėtone žmogaus kūne! Pasakodamas begėdiškus niekus nenori girdėti žinios, kurią atnešiau. Pasakysiu tau, Cezari: jei nenori išgirsti iš mano lūpų baisingos žinios, tai ryt rytą visas miestas sudrebės sužinojęs baisią naujieną. Motinos užmirš maitinti savo krūtimis ištroškusius kūdikius, jaunuoliai, pasirengę meiliai apglėbti mergaites, nuleis sustingusias rankas, nes begalinis gedulas, nerimas ir pasibaisėjimas apims senąją Romą. Varpai, kurie skamba sidabriniais balsais, užkims, o Išganytojo paveiksle prie didžiojo altoriaus švento Petro bažnyčioje iš žaizdų ims lašėti kraujas — gyvas kraujas. O tas senelis, kuris nešioja krikščionių karūną, susidraskys rūbus ir, baisaus skausmo apimtas, suabejos galinguoju Dievu, kurio geruma visada garbino. Girdžiu jo drebantį iš skausmo balsą:

— Tavo Sūnaus įpėdinis žemėje buvau ir Jo spindintį paveikslą nešiojau, o Tu atėmei mano geriausią sūnų ir dar vadiniesi teisingu Dievu.

— O, sesute, — nusijuokė Cezaris. — Šiandien pažinau tave visai kitokią. Gal Roma jau virto Troja, o tu mano gražioji Lukrecija, iki šiol visada buvusi panašesnė į viliotoją Eleną, virtai Kasandra? Kodėl skelbi tokius niūrius pranašavimus? Tu, laiminga sužadėtinė, turėtum viską matyti rausvoje šviesoje!

— Tylėk, nebegaliu pakęsti tavo pasityčiojimų Gerai žinai baisų nakties įvykį ir ką reiškia mano ašaros, mano skausmas, kuris šaukiasi dangaus. Tuščios tavo pastangos atsipirkti pasityčiojimais, nesidėk abejingas esąs. Mano balsas pasieks tavo ausis kaip Ierichono trimitų garsas ir tavo abejingumas išsisklaidys. Ar tikrai manęs nesupranti? Tad klausyk — tavo brolis Žuanas jau nebegyvas!

Cezaris Bordžija pasitraukė žingsnį atgal, pakėlė rankas ir, lyg perkūno trenktas, išvertęs tamsias akis, žvelgė į Lukreciją.

— Tegu maloningas Dievas tave globoja, — tarė Cezaris giliai sujaudintas. — Tu, matyt, rimtai susirgai, tavo protas susimaišė. Tu pasakei, kad Žuanas mirė?

— Niekšiškas mulkintojau! Nerodyk broliškos meilės. Dieve mano! Koks tu artistas, kaip puikiai vaidini savo vaidmenį. Taip, Žuanas negyvas. Jis nužudytas.

— Tada pajudės kalnai, ant kurių stovi Roma! — suriko nustebęs Cezaris. — Tegu griūva, tegu viskas darda į bedugnę, nes Dievo prakeikimas kybo ant šito miesto. Mano brolis Žuanas negyvas! Žuanas, toks geras, toks gailestingas! Žuanas, kuris neužgavo jokio žmogaus, Žuanas, kurio širdis buvo kupina artimo meilės. Kokia baisi naktis!

Ir Cezario akys pasruvo ašaromis. O tai buvo tikros ašaros, ir jis, tarsi skausmo pakirstas, krito kėdėn.

Bet Lukrecija nesileido apmulkinama. Ji pernelyg gerai pažinojo Cezarį.

Lukrecija priėjo prie jo, pakėlė savo šaltą kaip ledas ranką ir, staiga griebusi baltais pirštais juodas jo garbanas, pritraukė galvą prie savęs, kad pažvelgtų tiesiai jam į akis, įsiskverbtų į jo sielos gelmes.

— Tu galėtum apmulkinti išmintingiausius ir mokyčiausius vyrus, gydytojus, teisėjus ir kunigus. Bet aš gerai žinau, kad moki lieti ašaras kaip krokodilas, kuris šitaip nori prisivilioti medžiotoją. Žinau, kad kiekvienas tavo žodis yra melas, kad tu esi apgavystė ir klasta žmogaus pavidale. Žuanas jau nebegyvas! — nužudė mano mylimą brolį!

— Tebūnie tris kartus prakeiktas tas šėtonas žudikas, — suriko Cezaris, susijaudinęs iki sielos gelmių vikriu judesiu išsivaduodamas iš Lukrecijos rankų. — Tepasikeičia Dangaus Tėvo malonė nepermaldaujama rūstybe! Tenutrenkia jis mūsų brolio žudiką baisiausiu perkūnu! Bet ne, negaliu tuo tikėti. Nejaugi Romoje yra toks niekšas, kuris butų pasikėsinusį Gandijos kunigaikščio gyvybę! Tokio bjauraus nusikaltimo niekas Romoje nepadarytų!

— O taip vis dėlto yra, aš tau juk pasakiau, — šaltu balsu tarė Lukrecija. — Jei nori žinoti, kas yra tas niekšiškas žudikas, tas žmogus, kuris, tavo žodžiais tariant, padaręs baisų neregėtą nusikaltimą — pažvelk į veidrodį ir jį pamatysi!

Lukrecija abiem rankom griebė apskritąjį veidrodį, stovėjusį ant stalo, ir pastatė jį priešais Cezarį. Šis išbalo ir pasitraukė atatupstas.

— Sese! — sušuko, — sese! Taip negali sakyti. Vieną brolį laidoji, o kitą trauki į savo įtarimų bedugnę. Lukrecija! Ar taip galima? Tu mane kaltini Žuano nužudymu... tu kaltini?..

— Taip. Tave, kardinole Cezari Bordžija, tave kaltinu baisiausiu šioje žemėje nusikaltimu. Kaine! Nužudei Abelį! Tavo kaktoje bus įrėžta kruvinoji Kaino žymė... Nuo tavęs žmonės bėgs kaip nuo maro, tėvas išsižadės tavęs ir prakeiks tave. Paskutinė gatvės moteris nepriims tavęs į savo glėbį, bijodama, kad tavo kruvinoji žymė paliks nenuplaunamas dėmes ant jos balto kūno. Jei drįstum įeiti į Dievo namus ir prisiartinti prie altoriaus, žemės drebėjimas sugriaus jų sienas, ir šventovė palaidos tave po savo griuvėsiais. Kur tu eisi, ten nešvies saulė, gėlės nežydės ir taps bekvapės, akmenys, kuriais tu žengsi, vaitos, nes jie jaus skausmą. Visą gyvenimą tu nežinosi ramybės, pats sau būsi vampyras ir amžinoje baimėje veltui maldausi Išganytoją atleisti nuodėmes. Net Dievo Sūnus, kuris viską atleidžia, kuris mirė ant kryžiaus, kad savo krauju atpirktų žmonių nuodėmes, liūdėdamas nusigręš nuo tavęs, nes visiems nusidėjėliams galima atleisti, bet ne tau, brolžudžiui!

Šie žodžiai veržėsi iš Lukrecijos lūpų kaip ugnies lava. Staiga jos balsas nutrūko, Lukrecija krito į minkštą sofą.

Cezaris ėmė vaikščioti po kambarį, sudėjęs rankas ant krūtinės. Slinko minutės. Kambaryje tebuvo girdėti gražios moters mėšlungiškas raudojimas ir vyro žingsniai.

Staiga Cezaris sustojo ir tarė:

— Metei man baisų įtarimą. Suprask, kad aš, turėdamas galvoje savo aukštą dvasininko luomą, net ir tavo, sese, tokio įžeidimo negaliu pakęsti. Todėl reikalauju įrodymų.

— Įrodymų? — sušuko Lukrecija ir atsistojo. — Gerai. Šiąnakt plaukiau gondola. Valtis artinosi prie didžiojo tilto. Ir staiga...

— Ar bus leista prašyti, kad šiek tiek ilgiau sustotum ties šia tavo kalbos vieta, — pertraukė Cezaris. — Būk maloni, paaiškink, kas privertė tave tokią audringą naktį plaukti Tibru.

— Na, į šį klausimą negausi atsakymo.

— Q, tiesa, — nusijuokė Cezaris, — bet vis dėlto, tu buvai su savo sužadėtiniu, tauriuoju Aragonos kunigaikščiu Alfonsu!

— Ne, buvau viena.

— Vienų viena?

— Viena su gondoljeru.

— O tas gondoljeras? — klausinėjo toliau Cezaris.

— Tai buvo paprastas irklininkas, kurį pasisamdžiau, — nekantriai atsakė Lukrecija. — Suprantu tavo taktiką. Duodamas tokius klausimus, nori išmušti mane iš vėžių ir bandai kaltinamojo vaidmenį pakeisti kaltintojo, bet tai nepasiseks! Reikalavai įrodymų? Jei nori jų išklausyti, gerai. Neversiu jais tikėti. Mano įrodymai skirti ne tau, o mūsų tėvui.

Cezario akys svaidė žaibus. Jo lapės veidas apsiniaukė ir tą valandėlę buvo šlykštus.

— O, sesute mano, tu nori skundike tapti, — sušuko jis. — To iš tavęs nelaukiau.