Haris Šefas - Cezaris Bordžija

Cezaris nustebęs pažvelgė į kamerdinerį, bet tuojau nusišypsojo ir džiugiu balsu tarė:

— Įleisk berniuką ir pasirūpink, kad mums niekas netrukdytų.

— Pagaliau! — šnabždėjo, kai durys užsidarė kamerdineriui išėjus, — išmušė valanda, kurios taip ilgai laukiau. Gražioji grovienė Orsini siunčia savo pažą — gal tai tik bandymas su manimi susiartinti. Gana ilgai kovėmės aštriu ginklu ir ne kartą sužeidėm kits kitą. Žaizdų abudu turime. Bet, matyt, ji dabar ilgisi taikos ir, žinoma, nori ją sutvirtinti savo meile. Tai man patinka. Kodėl gi gražioji Violeta turi būti vienintelė moteris Romoje, kuries trokštu, o pasiekti negaliu? Kris į mano glėbį, kaip daug kitų jos pirmtakių. Ji bus man nebe priešininkė, bet vergė. Ar čia kliūtis, kad esu jos vyro žudikas? Cha cha! Juk tai ne pirmoji moteris, jausmingai, aistringai atsiduodanti vyrui, kuris pavogė iš jos visa, ką turėjo brangiausia... Todėl, matyt, ir siunčia tą savo pažą. Dženaras! Na, jei ji žinotų! Bet tyliau! Tai paslaptis, kurios net mirdamas pats sau atskleisti nedrįsiu...

— Labas vakaras, Dženarai! Nestovėk prie slenksčio. Jei tavo ponia liepė ką pranešti, prieik arčiau. Kas tau pavesta pasakyti?

Berniukas lėtai, tarsi abejodamas priėjo prie stalo, kur sėdėjo Cezaris.

Šis nuostabiai gražus vaikas tamsiomis šilkinėmis garbanomis, puikiai nubrėžtais antakiais, iš po kurių žvelgė žydros akys, matyt, kovojo su savimi.

Sakytum, kažkoks vidinis nerimas jį laikė vietoje, o tuo tarpu galinga jėga stūmė pirmyn.

Grovienės Orsini jaunasis pažas buvo apsirengęs žydros spalvos sidabru išsiuvinėtais šilko rūbais. Pečius dengė ilgas tamsus apsiaustas, o maža špaga, labiau panaši į žaislą negu į ginklą, matyt, jaunajam pažui atrodė esąs jo riteriškumo požymis, nes savo baltą ranką laikė ant paauksuotos rankenos.

Penki žingsniai nuo Cezario pašas sustojo ir nusilenkė.

— Tave siunčia tavo sinjora, Dženarai?

— Ne, kardinole!

— Kaip? Atėjai be jos leidimo?

— Taip!

— Gal turi ką man pranešti, ko tavo ponia neturi žinoti?

— Gal!

— Kalbi mįslingai ir neaiškiai, mažasis Dženarai, bet turėtum žinoti, kad nesu labai kantrus ir kad neturiu nei laiko, nei noro minti mįslių. Jei atėjai pas mane tokiu laiku, matyt, slaptai išėjęs iš savo ponios namų, tai, aišku, kad svarbūs reikalai privertė tave taip pasielgti. Bet ko stovi taip toli nuo manęs. Eikš arčiau, Dženarai! Ką reiškia tavo piktas žvilgsnis? Ar pyksti ant manęs?

— Daugiau negu pykstu, aš nekenčiu jūsų, kardinole!

Cezaris nusikvatojo. Jis ištiesė rankas ir sušuko:

— Eikš, vaike, puikiai pasakei. Po velnių, tik vaikai ir kvailiai arba girti nuoširdžiai kalba. Kasdien susiduriu su daugeliu žmonių, ir jie visi tvirtina, kad mane myli ir gerbia, yra pasiryžę dėl manęs į ugnį šokti... o šis mažas žmogelis tiesiai sako: — Nekenčiu jūsų! Esu tikras, kad atėjai ne tik tam, kad pasakytum, jog manęs nekenti. Matyt, turi kitą, svarbesnę, priežastį?

— Eminencija! — tarė Dženaras, drąsiai pakėlęs liepsnojančias akis, — Romoje visi žino, kad jūs esate ne tik aukštas bažnyčios didžiūnas, bet ir tikras kavalierius. Būdamas toks, negalite atmesti mano prašymo.

— Ko prašai?

— Noriu, kad sukryžiuotumėte su manimi ginklus. Išsitraukite špagą, ir kaukimės! Nesijuokite. Žinau, kad žūsiu dvikovoje su jumis, žinau, kad jūsų kardas pervers man širdį, bet tūkstantį kartų geriau iš karto žūti nuo jūsų rankos, negu dėl jūsų kaltės amžinai kankintis.

Dženaro balsas, iš pradžių buvęs tylus ir susijaudinęs, vis labiau stiprėjo. Jis jau aiškiai tarė kiekvieną žodį.

Šio gražaus vaiko tone, kalbant su žmogumi, kurio bijojo visa Roma ir kurį jis kvietė į dvikovą, jau skardėjo bundantis vyriškumas.

Cezario gyvenime buvo labai nedaug akimirkų, kurios išmuštų jį iš pusiausvyros.

Dabar tikrai atėjo tokia akimirka.

Kurį laiką Cezaris stovėjo lyg stulpas, ir sunku buvo pasakyti, ar jis pasius iš pykčio, ar nusikvatos. Galėjai net pamanyti, kad Cezaris gerai nesuprato pažo žodžių.

Cezariui atkakliai tylint ir kandžiojant lūpas, jaunasis Dženaras staiga išsitraukė špagą, atšoko kelis žingsnius atgal ir pasirengė pulti.

— Ginkitės! — sušuko pažas, — aš juokų nekrečiu, noriu žūtbūtinai kautis!

Cezario pabalusiose lūpose išnyko paskutinis kraujo lašas, jis tyliai ištarė:

— Prakeiktas pajacas tas likimas, sugalvojo keistą komediją.

— Ten guli jūsų špaga! — sušuko Dženaras, rodydamas kėdę, kur Klaudijus padėjo Cezario apsiaustą ir špagą. — Po velnių! Eminencija, nebandykite mano kantrybės, griebkite ginklą ir ginkitės!

Cezaris pašaipiai nusikvatojo ir, šoktelėjęs į šalį, išvengė Dženaro špagos smūgio ir, kol jaunasis pažas suspėjo susivokti, griebė jį už peties ir užsuko ranką. Dženaras suriko iš skausmo ir išleido iš rankos špagą.

Cezaris paspyrė koja lengvą ginklą, ir šis atsidūrė kambario kertėje.

— Štai mano būdas kautis su vaikais! — juokdamasis sušuko. — Ar netiesa, jaunas karžygy, mudviejų dvikova buvo trumpa ir pats turbūt supranti, kad man priklauso visa nugalėtojo garbė. Bet nebijok, nė vienas plaukas nenukris nuo tavo galvos, ir net tavo negirdėtai drąsaus akiplėšiškumo nelaikau už bloga. Kas tau, Dženarai? Verki?

Skaidrios didelės ašaros riedėjo per vaiko skruostus. Jis užsidengė veidą rankomis.

Cezaris, nors tai jam buvo ir neįprasta, balta išlepinta ranka paglostė vaiko garbanas.

— Neverk, vaikeli, — tarė, — neliek ašarų. Neturi pagrindo gėdytis. Parodei daugiau drąsos negu šimtas Romos vyrų drauge paimtų.

— Mano špaga! Išmušėte ją iš rankų! Jau nesu jos vertas!

Vaikas taip jaudinosi, kad Cezaris ėmė nerimauti.

— Eik čia, Dženarai! — kalbėjo Cezaris. — Sėskis ant suolelio prie mano kojų ir pasakyk, kas privertė tave naktį įsiveržti į mano namus ir kviesti mane į dvikovą? Turėjo būti svarbių priežasčių, dėl kurių tavo jaunoji siela neteko pusiausvyros, ir tu padarei tokį beprotiškai kvailą žygį. Juk žinai, Dženarai, jei būčiau panorėjęs, tu dabar jau sėdėtum viename mano požeminių kalėjimų. Neberegėtum daugiau nei saulės, nei mėnulio; be jokio reikalo pražudytum kalėjime savo vaikystę ir jaunatvę ir tik suliesėjęs kaip griaučiai, pražilusia galva išeitum iš jo. Būtum gyvas lavonas!

Šiurpuliai perėjo per Dženaro kūną. Lėtai nuslydo jo rankos nuo veido ir jis pažvelgė į Cezarį plačiai atvertomis akimis, kuriose spindėjo baimė.

— Jei ryžaisi tokiam žygiui, kažkas turėjo tave smarkiai paveikti, — tęsė toliau Cezaris, — tad papasakok viską, Dženarai. Kodėl nekenti manęs?

— Nes... nes ji myli jus!

— Ji? — juk kalbi ne apie savo gražiąją ponią, grovienę Orsini?

— Taip! Apie ją — apie ją! — raudojo Dženaras ir rengėsi pakilti, bet Cezaris švelniai jį sulaikė ir juokdamasis pasakė:

— Man atrodo, kad klysti, Dženarai. Tavo pavydas, matyt, pakišo tau tokią mintį, bet tai, mano nuomone, neturi jokio pagrindo. Žinau, tavo ponia nekenčia manęs.

— Jei taip tikrai būtų! — atsakė berniukas atsidusęs. — Bet, sinjore, klysti. Tikrai neapykanta užsidega ji, kai jus pamato. Prisimena skausmą, kurio priežastis esate ir tada meta jums aštrų žodį arba vengia kalbėtis su jumis. Bet savo namuose, miegamajame, kai mano, kad niekas to nemato... o!., juk mačiau... ir mano širdis pasruvo krauju.

— O ką tu matei, Dženarai? — klausinėjo Cezaris, — ir kaip galėjai matyti?