Stephenie Meyer - Brėkštanti aušra

Saulėlydis

Vaikystė – tai nė periodas nuo gimimo iki tam tikro amžiaus

Tiesiog vieną kartą,

Vaikas išauga ir pamiršta vaikiškas išdaigas

Vaikystė – tai karalystė kur niekas nemiršta.

Edna Sent-Vincent Milei.

Prologas

Buti visai šalia mirties - man ne naujiena, bet vis dėlto tai ne tas jausmas, prie kurio galima kada nors priprasti.

Atrodė keista neišvengiamybė, kad man vėl grėsė pavojus.

Lyg būčiau paženklinta nelaimių, aš nuo jų bėgų, o jos vis paveja ir sugrįžta atgal.

Ką padarysi, bet šįkart viskas kitaip

Gali bėgti nuo to, ko tu bijai, gali kovoti su tuo ko nekenti.

Visi mano veiksmai buvo nukreipti prieš žudiką, prieš kenksmingą pabaisą.

Jei tu myli savo žudiką – išeities nėra.

Negalima bėgti, negalima kovoti.

1 Skyrius.

Sutuoktuvės

„Nieks į tave nevėpso“ – įkalbinėjau aš save. – „Niekas nespokso. Niekas nespokso“.

Bet aš nemokėjau meluoti, o ypač pačiai sau.

Kol aš laukiau kol užsidegs žalias šviesoforo ženklas pažvelgiau į dešinę. Sėdėdama savo automobilyje pone Veber visu kūnu buvo pasisukusi į mano pusę. Mūsų žvilgsniai susitiko ir aš paskubomis nusisukau.

Kodėl ji nenuleido akių ir nė kiek nesusipatogino? Taip spoksoti į žmonės yra nepadoru, ar aš klydau? Į mane galima be jokio padorumo spoksoti?

Tik po kiek laiko prisiminiau, kad mano automobilio stiklai buvo tamsinti ir pone Veber net nežino kad viduje sėdžiu aš ir kad aš irgi žiūriu į ją. Aš bandžiau nusiraminti, juk iš tikro ji žiūrėjo ne į mane, o į mano automobilį. Mano automobilį. Atsidusau.

Aš pažiūrėjau į kairę ir suaimanavau. Du pėstieji taip užsispoksojo į mano automobilį, kad net pamiršo pereiti gatvę. Už jų, pro vitriną savo parduotuvytėje išsižiojęs stovėjo ponas Maršalas. Gerai, kad bent nosies nebuvo prispaudęs prie stiklo. Kol kas.

Užsidegė žalias šviesoforo signalas ir aš paspaudžiau greičio pedalo, kad greičiau iš čia dingčiau. Vairuojant mano senąjį „Ševroletą“ būtų tekę ilgai spaudinėti pedalą, kad jis pajudėtų iš vietos.

Variklis užriaumojo kaip pantera medžioklės metu ir automobilis pajudėjo iš vietos taip greitai, kad mane net įspaudė į juodą oda padengta vairuotojo sėdynę, o mano skrandis prilipo prie stuburo.

Aš nepatenkinta atsidusau kai teko stabtelti. Kad nieko neišgąsdinti aš lėtai ir lengvai paspaudžiau stabdžių pedalą. Bet vietoj to, kad sumažėtų greitis, automobilis tiesiog staigiai sustojo.

Pažiūrėt kaip į tai reagavo aplinkiniai neturėjau laiko. Jei anksčiau kas ir abejojo dėl vairuotojo, tai manau visi žinojo kas vairuoja šį automobilį. Aš vos vos pirštų galiukais paspaudžiau pedalą ir roviau į priekį. Pagaliau pasiekiau savo kelionės tikslą – degalinę. Jei nebūtų reikėję užsipilti kuro, aš išvis nebūčiau kišusi nosies į

miestelį. Aš dabar gyvenau atsiribojus nuo visų, kad tik nesirodyti viešumoje.

Aš paskubomis atidariau benzino baką, susimokėjau kreditine ir jau pildžiau kuro baką. Bet atrodė, kad kuras vos vos varva ir to pagreitinti aš negalėjau.

Diena buvo apsiniaukusi ir niūri – įprasta diena Forkso miestelyje, Vašingtono valstijoje – bet man atrodė, kad visi lendantys saulės spinduliai buvo sukoncentruoti į mano sužadėtuvių žiedą. Žiedas ant mano kairiosios rankos taip žibėjo lyg būtų norėjęs pasakyti: „Žiūrėk į mane. Žiūrėk į mane.“

Suprantu, kad buvo kvaila dėl viso to pergyventi. Ar svarbu ką galvoja žmonės apie mano sužadėtuves, išskyrus mano tėtį ir mamą? Apie mano naująjį automobilį? Apie paslaptingą mano patekimą į elitinį koledžą?

Apie mano juodą kreditinę kortelė, kuri man rodės degino mano užpakalinę kišenę?

- Nusispjaut, ką jie visi mąsto. – Sumurmėjau aš sau po nosimis.

- Hmm. Panele? – tarė vyriškas balsas.

Aš atsisukau, bet iškart pagalvojau, kad nereikėjo to daryti. Du vyrai stovėjo šalia brangaus „universalo“, ant kurio stogo buvo pritvirtintos baidarės. Jie nežiūrėjo į mane, jie užlaikę kvėpavimą spoksojo į mano automobilį.

Man buvo tas pats kokį automobilį aš vairavau. Bet jiems tai išties rūpėjo. Aš didžiavausi, kad žinojau skirtumą tarp „Toyotos“ „Fordo“ ir „Ševroleto“. Mano automobilis - juodos spalvos, aptakiomis suapvalintomis formomis, jis greičiau man buvo tik susisiekimo priemonė ir nieko daugiau.

- Atleiskite už sutrukdymus, bet gal galėtumėte pasakyti savo automobilio markę? – paklausė aukštesnis vyriškis.

- Eeee. Lyg mersedesas?

- Tai savaime suprantama, - mandagiai atsakė vienas, kai kitas jo draugas išpūtė akis išgirdęs mano atsakymą.

- Aš žinau. Bet nejau jūs vairuojate mersedesą Gardina? – vyriškis ištarė šį pavadinimą su didele pagarba.

Greičiausiai jie būtų radę bendrą kalbą su Edvardu, su mano.... su mano vyru ( kaip nesislėpčiau, bet vestuvės įvyks už kelėtos dienų). – Šio modelio kol kas nėra net Europoje, - tęsė mano pašnekovas.

- Ir čia mes sutinkame būtent šį modelį.

Jis dar kartą pažiūrėjo į mano automobilį, o man tai buvo paprasčiausias mersedesas, na gal sedano klasės, bet aš juk nieko nesupratau automobiliuose. Aš stengiausi suprasti kodėl susidurdavau su problema tardama mano sužadėtinis, vyras ir pan. Visa tai netilpo mano galvoje. Juk mane augino su panieka pustom baltom suknelėm ir puokštėm. Tiesiog man buvo keista ir gal net nepriimtina Edvardą vadinti vyru. Tai tas pats kaip archangelą pasodinti prie buhalterio stalo, aš negalėjau įsivaizduoti jo tokioje banalioje padėtyje. Užteko man tik pagalvoti apie Edvardą ir aš paskendau savo fantazijose.

Nepažįstamasis atsikosėjo, taip patraukdamas mano dėmesį. Jis vis dar laukė atsakymo į klausimą apie automobilio modelį.

- Nežinau, - sąžiningai prisipažinau aš.

- Jus nieko prieš jei aš nusifotografuosiu šalia automobilio?

Man reikėjo kelėtos akimirkų, kad aš suprasčiau šio klausimo esmę.

- Rimtai. Jūs norite nusifotografuoti šalia mano automobilio?

- Žinoma. Juk nieks nepatikės, jei aš neturėsiu akivaizdžių įrodymų.

- Hmm. Gerai. Fotografuokitės.

Aš pakabinau kuro šlangą ir atsisėdau į automobilį, kai vienas iš nepažįstamųjų ištraukė iš kuprinės profesionalų foto aparatą, o gal man tik taip atrodė. Jie abu pradėjo pozuoti šalia mano automobilio, tiek iš priekio tiek iš galo.

- Noriu grąžinti savo sunkvežimį atgal. – atsidusdama pasakiau sau.

Man buvo keista, kad mano sunkvežimis išleido paskutinį gyvastį būtent tada, kai aš su Edvardu sudariau kompromisinį susitarimą. Vienas iš susitarimo punktų buvo tai, kad aš nebusiu nieko prieš jei Edvardas nupirks man naują automobilį, jei mano senasis sunkvežimis nepataisomai suges. Edvardas prisiekinėjo, kad jis čia nieko dėtas, tiesiog sunkvežimis atgyveno savo ir numirė. Taip mane įtikinėjo Edvardas. Aš net neketinau patikėti jo kalbomis, bet ir savo jėgomis nenorėjau taisyti sunkvežimio. Mano mylimas mechanikas – aš sustingau vien nuo tos minties, vijau ją šalin, kad vėl nepradėčiau apie jį galvoti ir visko svarstyti.

Aš išgirdau apie ką kalbasi nepažįstamieji.

- Mašina be menkiausio įbrėžimo.

- Žinoma, ją galima ir su tanku taranuoti. Tokios mašinos mirtingiems negaminamos. Tokie automobiliai skirti aukštus postus užimantiems diplomatams, ginklų arba narkotikų baronams.

- Galvoji, jinai viena iš jų? – tyliai paklausė vienas. Aš net susigūžiau.

- Cha, - atsakė aukštesnis. – Visko gali būti. Pasakyk kam reikalingas automobilis, kurio net su bomba nepažeistum. Turbūt keliauja į pavojingą vietą.