Stephenie Meyer - Brėkštanti aušra

Neperšaunami stiklai, nepažeidžiamas korpusas. Apsauga nuo tiesioginio raketos pataikymo? Kur dingo paprasti neperšaunami stiklai?

Kažkiek tiesos visame tame buvo, aišku jei pas jus iškreiptas humoro jausmas. Supratau, kad Edvardas iš šio sandėrio išspaus daug daugiau nei aš jam galiu duoti. Aš sutikau, kad jis nupirks man automobilį, kai mano sunkvežimis galutinai suges, bet nesitikėjau, kad viskas taip greit įvyks. Kai supratau, kad mano mylimas Ševroletas nepataisomas sugedo, pajutau, kad Edvardas norėjo mane apsaugoti. Bet man teko nuolat kentėti, dėl aplinkinių nuolatinio vėpsojimo. Bet aš net pačiam baisiausiam savo košmare negalėjau įsivaizduoti, kad jis man padovanos du automobilius.

Automobilis „iki“. Jis pasakė, kad paėmėm automobilį į kreditą ir grąžins po sutuoktuvių. Kas per nesąmonė?

Iki šios dienos aš nesuprasdavau kame esmė.

Cha cha. Aš juk trapus žmogus, linkęs papulti į įvairias keblias situacijas, todėl man reikėjo prieštankinio automobilio. Linksma.

Aš esu įsitikinus, kad jis ir jo broliukai dar ilgai juokėsi man už nugaros.

„Arba tai tiesiog užuominą į „galbūt“ – šnabždėjo man vidinis balsas. – „Tai ne juokas kvailute. Galbūt jis iš tiesų dėl manęs pergyvena?“

Edvardas ne pirmą kartą perdėtai rūpinosi dėl mano saugumo.

Aš atsidusau.

Automobilio „PO“, aš dar nemačiau. Ji buvo paslėptas po užtiesalu galiniame Kalenų garažo kampe. Žinau, kad dauguma jau būtų žvilgtelėję, bet tik ne aš.

Šis automobilis nebus taip apsaugotas, nes po medaus mėnesio man to jau nebereikės. Aš labai laukiau kada pagaliau tapsiu nepažeidžiama. Tapti Kalenų šeimos nariu – tai ne tik prabangūs automobiliai, kreditinės kortelės, tai kur kas daugiau.

- Eiii. – sušuko man nepažįstamasis. – Mes jau baigėme. Ačiū.

- Nėr už ką, - pasakiau aš ir susikoncentravus užvedžiau automobilį ir paspaudžiau pedalą lengvai lengvai,

- žemyn...

Kiek aš būčiau bevažinėjus visais šiais pažįstamais keliais, lietus vis dar nebuvo nuplovęs skelbimų.

Skelbimai buvo visur, ant kiekvieno stulpo ir kas kartą aš ji perskaitydavau. Aš vėl pradėjau galvoti apie jį.

Šiame kelyje nebuvo įmanoma negalvoti apie Džeikobą. Tik ne čia, kur mano mylimo mechaniko veidas pasirodydavo kiekviename skelbime.

Mano geriausias draugas. Mano Džeikobas.

„JŪS MATĖTE ŠĮ BERNIUKĄ? – šiuos skelbimus sugalvojo tikrai ne Džeikobo tėvas. Tai sugalvojo mano tėvas, jis prispausdino daugybę tokių skelbimų ir iškabinėjo visame miestelyje. Ne tik Forkse, bet ir Port Andžele bei kituose aplinkiniuose miestuose.

Kiekvienoje policijos nuovadoje kabėjo šis plakatas, tėtis tuo pasirūpino. Jo nuovadoje buvo visa lenta skirta informacijai apie Džeikobą. Bet jo liūdesiui lenta buvo beveik tuščia.

Mano tėtį labiausiai liūdino ne tai, kad nebuvo informacijos. Jį liūdino geriausias draugas ir Džeikobo tėvas Bilis. Bilis nesistengė ieškoti savo šešiolikmečio bėglio. Bilis atsisakė kabinti skelbimus La Puše. Kai pabėgo Džeikobas jis nieko negalėjo padaryti. Jis tik pasakė: - Džeikobas jau suaugęs. Ir kai jis norės, tai grįš.

Ir tėtis pyko ant manęs, nes aš palaikiau Bilį. Aš irgi neklijavau skelbimų. Aš su Bili maždaug žinojau, kur yra šis berniukas ir kad jo niekas nematė.

Skelbimai kaip visad degino mano gerklę, akyse susitelkė ašaros ir aš buvau patenkinta, kad šį šeštadienį

Edvardas medžiojo. Jei jis būtų matęs mano reakcija, jis tikrai būtų labai susikrimtęs.

Aišku šeštadienis nebuvo idealus. Aš lėtai pasukau link savo namų ir pamačiau, kad tėčio automobilis jau stovi prie namų. Šiandien jis vėl praleido žvejybą.

Vadinas iš namų aš paskambinti negalėsiu. Bet aš turėjau būtinai paskambinti. Aš pastačiau savo automobilį

greta senojo Ševroleto ir iš prietaisų skydelio paėmiau mobilų telefoną, kurį dėl viso pikto davė man Edvardas.

Aš surinkau numerį ir laukiau, tačiau piršta dėl viso pikto laikiau ant mygtuko „atmesti“.

- Klausau? – atsakė Setas Kvilvoteris ir aš atsidusau nuo palengvėjimo. Aš per daug bijojau kalbėti su jo pikta seserimi Lėja. Jai sakant, kad „nukas man galvą“ neatrodė kaip tik pagąsdinimas.

- Sveikas Setai, čia Bela.

- O sveika Bela. Kaip tu?

Baisiai. Laukiu kol tu mane nuraminsi – pagalvojau aš.

- Puikiai.

- Nori sužinoti naujienas?

- Tu gal aiškiaregys?

- Nesąmonės. Aš ne Alisa, juk tu nuspėjama. – jis nusijuokė. Tik Setas Kvileutų gaujoje La Puše galėjo taip ramiai pasakyti vardą nors vieno iš Kalenų.

- Aš žinau, - mažumėle patylėjusi pasakiau aš. – Kaip jis?

Setas atsiduso. – Kaip visada. Jis nekalba, nors mes žinome, kad jis mus girdi. Žinau, jis stengiasi negalvoti kaip žmogus. Pasiduoda instinktams.

- Tu žinai kur jis dabar?

- Kažkur šiaurinėje Kanados dalyje. Negaliu konkrečiai pasakyti. Jis nekreipia dėmesio į valstijų sienas.

- Ir jokios užuominos...

- Ne, jis negrįš Bela. Atleisk.

Seiles užstrigo gerklėje. – Gerai Setai, viskas aišku. Aš labai noriu, kad jis grįžtų.

- Aha. Mes visi norime, kad jis grįžtų.

- Ačiū, kad viską pasakoji Setai. Žinau, kad likusieji ne itin tuo patenkinti.

- Na jie nėra didžiausi tavo gerbėjai – linksmai sutiko jis. Nieko nepakeisi. Džeikobas padarė savo pasirinkimą, o tu savo. Džeikobui nepatinka jų nuotaikos. Na jis ir ne itin patenkintas, kad tu juo domiesi.

Aš užlaikiau kvėpavimą.

- Aš galvojau jis su tavimi nekalba?

- Jis negali nuo mūsų nuslėpti savo jausmų, kad ir kaip jis to norėtų.

Vadinasi Džeikobas žino, kad aš pergyvenu. Aš neesu tikra dėl savo jausmų šiuo atveju. Na lai jis žino, kad aš jo galutinai nepamiršau. Jis galvoja, kad aš taip galiu – akys nemato, širdis nemyli.

- Tikiuosi pamatysiu tave per.... vestuves. – pasakiau aš ir sukandau dantis dėl paskutinio žodžio.

- Būtinai, aš ir mama ateisim. Puiku, kad tu mus pakvietei.

Aš nusijuokiau dėl jo entuziazmo. Nors mintis pakviesti vilkolakius priklausė Edvardui ir aš buvau laiminga, kad jis tai sugalvojo. Jei ateis Setas, puiku. Bent kažkoks ryšys su mano vairuotoju.

- Be tavęs viskas bus ne taip.

- Perduok Edvardui linkėjimus.

- Būtinai.

Aš pakraipiau galvą. Seto ir Edvardo draugystė vis dar gąsdino mane. Nors tai buvo įrodymas, kad visa tai tikra. Kad vampyrai ir vilkolakiai gali bendrauti jei tik to nori. Bet ne visus džiugino tokia galimybė.

- Ech. – pasakė Setas. – Lėja atsivilko.

- Supratau. Iki

Setas padėjo ragelį. Aš palikau mobilų ant sėdynės. Dabar reikėjo pasiruošti susitikimui su Čarliu, kuris manęs jau laukė namie. Vargšas mano tėvelis, dabar pas jį tiek rūpesčių. Džeikobo pabėgimas buvo mažiausias jo rūpestis. Jis labai pergyveno dėl manęs, vos aštuoniolika sulaukusios dukros. Kuri visai greitai taps ištekėjusi moteris. Visai po kelėtos dienų.

Aš lėtai ėjau pro krapnojantį lietų ir prisiminiau tą vakarą, kai aš su Edvardu jam pasakėme naujieną.

Kai išgirdau, kad Čarlio automobilis jau kieme, žiedas pasidarė toks sunkus, lyg svertų šimtą kilogramų. Man norėjosi paslėpti ranką, įsikišti ją į kišenę arba ant jos atsisėsti, bet Edvardas tvirtai ją laikė, tiesdamas ją į

priekį.

- Bela nustok jaudintis. Leisk priminti, kad juk ne dėl žmogžudystės prisipažinsi.

- Lengva tau kalbėti.

Aš išgirdau sunkius žingsniu vedančius link namų. Raktas pasisuko spynoje, nors durys buvo neužrakintos.

Aš taip persigandau, lyg būčiau pamiršus užrakinti duris, o žudikas, kuris ruošėsi mane nužudyti atidarinėjo duris.