Stephenie Meyer - Brėkštanti aušra

- Bela nusiramink. – prašnibždėjo Edvardas klausydamas mano beprotiško širdies plakimo. Durys atsidarė

ir atsitrenkė į sieną, aš net suvirpėjau.

- Sveikas Čarli. – visiškai ramiai tarė Edvardas.

- Ne. – prašnibždėjau aš pro sukastus dantis.

- Kas? – prašnabždėjo Edvardas.

- Palauk, kol jis nuims šautuvą.

Edvardas nusijuokė ir laisva ranka perbraukė per mano palaidus plaukus.

Čarlis atėjo į kambarį su striuke ir pistoletu. Jis stengėsi nesiraukyti matydamas mus abu ant sofos.

Paskutiniu metu jis stengiasi būti kuo malonesnis Edvardui. Bet šiandieninis prisipažinimas užmuš visas jo pastangas.

- Sveiki vaikai. Kaip reikalai?

-Mes norėtumėme su tavim pakalbėti. – tarė Edvardas. – Mes turime gerų naujienų.

Čarlio veidas staiga pasikeitė iš draugiškai malonaus į niūrų ir susierzinusį.

- Geros naujienos? – sušuko Čarlis žiūrėdamas į mane.

- Tėti prisėsk.

Jis įdėmiai pažiūrėjo į mane ir atsisėdo į fotelį.

- Tėti neimk taip giliai į širdį, - pasakiau po ilgos tylos. – Viskas gerai.

Edvardas susiraukė, ir supratau, kad tai jo reakcija į mano pasakytą frazę „viskas gerai“. Jis būtų pavartojęs tokius žodžius kaip „nuostabu“ pasakiška“ ir kt.

- Jei viskas taip gerai Bela, tai kodėl tu prakaituoji?

- Aš neprakaituoju. – pasakiau aš ir nusisukau nuo jo grėsmingo veido. Atsisukusi į Edvardą aš nusivaliau prakaitą nuo kaktos.

- Tu laukiesi? – paklausė Čarlis. – Taip, tu laukies?

Nors šis klausimas buvo skirtas man, bet mačiau kaip Čarlis grėsmingai žiūrėjo į Edvardą ir man pasirodė, kad jis palietė savo pistoletą.

- Ne. Žinoma aš nesilaukiu. – aš norėjau bakstelti alkūne Edvardui į šoną, bet žinau, kad nuo to skaudės tik man. Aš juk įspėjau Edvardą, kad žmonės būtent taip ir galvos. Kokia dar gali būti priežastis, kad tekėtum sulaukus aštuoniolikos? (Išgirdus jo atsakymą, man net akys ant kaktos iššoko – „MEILĖ“, kur gi ne pagalvojau aš). Čarlis nustojo piktai į mus žiūrėti. Žiūrint į mano veidą visad buvo lengva suprasti kada aš sakau tiesą, o kada meluoju.

- O. Atleisk.

- Atsiprašymas priimtas.

Po ilgos pauzės supratau, kad jis laukia iš manęs pasiaiškinimo. Su siaubo kupinomis akimis aš pažiūrėjau į

Edvardą. Aš pritrūkau žodžiu, nieko negalėjau pasakyti. Jis nusišypsojo man, ištiesino pečius ir atsisuko į mano tėvą: - Čarlis, aš vis repetavau. Pagal visas tradicijas aš pradžioje turėjau jūsų atsiklausti. Bet taip gavosi ir aš nenoriu tavęs tuom užgauti, bet kadangi Bela jau pasakė „TAIP „ ir aš nenoriu atimti iš jos pasirinko laisvės.

Tad vietoj jos rankos prašau tavo palaiminimo. Čarli, mes ruošiamės susituokti. Aš myliu ją labiau už viską pasaulyje, daugiau už gyvenimą ir dėka netikėto sutapimo ji jaučia tą patį. Tu palaiminsi mus?

Jis kalbėjo taip įtikinamai, taip ramiai. Įdėmiai klausydamasi jo kalbos supratau, kodėl sutikau. Aš pamačiau kaip visa vertina aplinkiniai. Užteko vieno širdies dūžio kad viskas surastų prasmę.

Ir tik dabar aš pastebėjau Čarlio žvilgsnį, jis žiūrėjo į mano žiedą.

Aš nustojau kvėpuoti, matydama kaip jo veido spalva keičiasi iš balto į raudoną, iš raudono į violetinę ir aš norėjau prie jo prieiti, pati nežinodama kuo galiu padėti Bet Edvardas laikė mano ranką ir tyliai prašnabždėjo:

- Duok jam laiko.

Šįkart tyla buvo kur kas ilgesnė. Bet palaipsniui Čarlio grįžo prie normalios spalvos, tai reiškė, kad jis viską įdėmiai svarsto. Jis ilgai žiūrėjo į mane ir aš pajutau kaip atsipalaidavo Edvardas.

- Tiesą sakant aš nelabai nustebęs – sumurmėjo Čarlis.- Aš žinojau, kad greitu laiku teks tai patirti.

Su palengvėjimu atsidusau.

- Tu esi tuo tikra? – studijuodamas mane žvilgsniu tarė Čarlis.

- Dėl Edvardo, visu šimtą procentų. –atsakiau aš.

- Ištekėti? Kodėl taip skubat? – jis vėl su įtarimų susiraukė.

Skubu, nes kasdien aš vis artėju prieš savo devyniolikto gimtadienio, o Edvardas mirė sulaukės savo nuostabiausių septyniolikos metų. Santuoka buvo vienintelis dalykas, kuris padėtų man greičiau pasiekti savo tikslo, dėl kurio sudarius sutartį su Edvardu. Paskutinis žingsnis prieš tampant nemirtingai. Viso to aš negalėjau pasakoti Čarliui.

- Čarli, mes rudenį kartu važiuojam į Dartmurtą. – priminė Edvardas. Ir aš noriu viską padaryti teisingai.

Taip mane auklėjo. – pasakė pajudindamas pečius.

Jis ne kiek nemelavo, nes būtent taip buvo pirmojo pasaulinio karo metais. Čarlis susiraukė. Ieškojo prie ko prisikabinti, kad galėtų atkalbėti. Ir ką gi jis galėjo pasakyti? Pagyvenkit pradžioje nuodėmėje? Jis buvo tėvas ir jo rankos buvo surištos.

- Aš taip ir žinojau. – pramurmėjo sau po nosim. Po to jo veidas buvo be jokių emocijų.

- Tėti, - tariau aš susirūpinusi. Aš pažvelgiau į Edvardą, bet jo veidas kaip ir Čarlio buvo be emocijų.

- Cha – sušuko Čarlis. Aš pašokau vietoj ir pradėjau juoktis.

Aš įtartinai žiūrėjau į Čarlį kai jis juokėsi. Aš laukiau kol Edvardas man viską paaiškins, bet jis tylėjo ir atrodė, kad tramdo juoką.

- Puiku, gerai. Tuokitės. – pasakė Čarlis. Ir vėl pradėjo kvatoti.

- Bet...

- Kas per bet? – paklausiau aš.

- Bet tu pati viską papasakosi savo mamai. Aš nė žodžio nepasakysiu Renė. Palieku tau šią teisę –

kvatodamas pasakė jis.

Aš nusijuokiau stovėdama šalia durų. Nors tuo momentu ta mintis mane labai gąsdino. Baisus ultimatumas – viską papasakoti Renė. Pas Renė vestuvės buvo juodajame sąraše ir tai buvo kur kas baisiau nei išvirti gyvus šuniukus. Ką galėjo pagalvoti, kad būtent toks bus jos atsakymas? Tik ne aš. Ir ne Čarlis. Galbūt Alisa, bet tada aš nepagalvojau jos to paklausti.

- Na Bela, - pasakė Renė, kai užsikirtinėdama aš pasakiau: - Mama aš išteku už Edvardo.

- Aš jaučiuosi mažumėle įskaudinta, kad tu taip ilgai vertei mane laukti to nesakydama. – ochh . – atsiduso ji. - Kaip galvoji Filui iki to laiko nuims gipsą? Jis sugadins visas nuotraukas jei jis bus be smokingo...

- Palauk. Mama – nustebusi tariau aš. Ką turėjai omeny sakydama, kad taip ilgai verčiau tave laukti? - Aš ką tik susi.. susi.. – aš negalėjau ištarti žodžio „susižadėjau“. – Juk viską nusprendžiau tik šiandieną.

- Šiandien? Tiesa? – nustebusi ji paklausė.

- Ką tu galvojai? Kada taip nusprendei?

- Tuomet, kai tu mane aplankei balandį, viskas tuomet atrodo buvo nuspręsta, jei supranti apie ką aš kalbu.

Tu nemoki nieko nuslėpti brangioji. Bet tada aš nieko nesakiau, nes iš to nieko gero nebūtų buvę.

- Tu tai taip panaši į Čarlį. – atsiduso ji. – Kai tu ką nors nusprendi, su tavim ginčytis beviltiška. Visiškai kaip ir Čarlis tu visada tęsi savo pažadus.

- Tu nekartoji mano klaidų, Bela. Tu išsigandus ir atrodo bijai manęs kvailiuke. – Renė nusijuokė. – Bijai ką aš pagalvosiu. Aš žinau kiek tau visko prikalbėjau apie santuoką ir neišsižadu savo žodžių, bet visa ką sakiau labiau tinka man pačiai. Tu visiškai kitoks žmogus. Atsakomybė tai ne kliūtis. – Renė vėl pradėjo juoktis. –

Mano mama suaugusi mergaitė. Laimei tu radai suaugusią sielos pusę...

- Tu ... nepyksti? Tu negalvoji, kad aš darau klaidą?

- Aišku, aš norėčiau kad jus dar porą metelių palauktumėte. Nejau aš tokia sena, kad panaši į anytą?

Neatsakyk. Dabar kalbame ne apie mane, o apie tave. Tu laiminga?

- Aš nežinau. Dabar aš lyg plasnoju atsiskyrus nuo savo kūno.