Stephenie Meyer - Brėkštanti aušra

- Ačiū Džasperai.

Jis mirktelėjo man ir dingo iš mano akiračio.

Lauke buvo visiška tyla. Per siena girdėjau tik Čarlio knarkimą. Aš atsiguliau ant pagalvės ir aš panorau miegoti. Vos pramerkus akis aš žiūrėjau į savo mažo kambario sienas apšviestas sidabrinio mėnulio. Paskutinė

naktis mano kambaryje. Paskutinė naktis Izabelos Svan. Rytoj vakare aš tapsiu Bela Kalen. Nors visas vestuvių

šurmulys man kėlė šleikštulį, bet man patiko kaip skambėjo mano nauja pavardė.

Laukdama kol mane pilnai užvaldys miegas aš leidau sau pasvajoti. Tačiau po kelėtos akimirkų pajutau nerimą, kuris tartum apsigyveno mano viduje. Be Edvardo lova atrodė per daug šilta ir minkšta. Džasperas buvo jau toli, todėl visas saugumo ir ramumo jausmas dingo kartu su juo.

Rytoj bus labai ilga diena.

Aš jaučiau, kad dauguma mano baimių – tai tik kvailystės ir jas man reikėjo nugalėti. Tai neišvengiama mano gyvenimo dalis. Aš negalėsiu amžinai susilieti su mane supančiu peizažu. Bet aš turėjau tam tikrų svarbių

pergyvenimų ir jie man nedavė ramybės.

Visų pirma mane jaudino mano suknelės šleifo ilgumas. Alisa vaizduotė nugalėjo sveiką protą ir aš neįsivaizdavau kaip aš nulipsiu laiptais Kalenu namuose su aukštakulniais, kai už paskui slys ilgas suknelės šleifas. Reikėjo pasitreniruoti.

Visų antra – tai svečių sąrašas.

Tanios šeima, Denalio klanas, jie atvyks prieš prasidedant ceremonijai.

Būtų nedovanotina klaida pakviesti Tanios šeimą į tą patį kambarį, kuriame būtų mūsų draugai iš Kvileutų

rezervacijos. Tarp Denalio klano irgi nebuvo vilkolakių gerbėjų. O Irina, Tanios sesuo išvis neatvyks į

vestuves. Jis vis pyko ir buvo perpildyta keršto jausmo už tai, kad jie nužudė jos partnerį Lorencą (tą patį

momentą kai jis ketinosi mane nužudyti). Dėl šios priežasties Denalio klanas nepadėjo Kalenų šeimai reikiamu metu. Kai mus užpuolė šviežiai paverstų vampyrų gauja, mums padėjo vilkolakiai. Netikėtas aljansas tarp vilkolakių ir vampyrų išgelbėjo mūsų visų gyvybes.

Edvardas žinojo, kad Denalio klanui šalia vilkolakių nebus pavojingi. Tania ir visa jos šeima, išskyrus Iriną, jautėsi be galo kalti už tai, kad nepadėjo.

Susitarimas su vilkolakiais tai buvo mažiausia kaina už padarytą klaidą, ir tą kainą ji buvo pasiruošusi sumokėti.

Tai visos svarbios problemos. Buvo dar viena mažytė problemėlė: mano nepasitikėjimas savimi.

Aš anksčiau niekada nebuvau mačiusi Tanios, bet jaučiu kad susitikimas su ja nebus man šventė. Labai senai, greičiausiai dar prieš man gimstant ji koketavo su Edvardu, aišku aš nekaltinau nei vienos, kuri norėjo jį

sugundyti. Bet vis tiek ji bus nuostabi nuo iki. Nors Edvardas vienareikšmiškai, ar dėl nepaaiškinamų

priežasčių, myli tik mane, bet vis tiek nesusilaikysiu nuo palyginimo.

Aš vos vos pabambėjau, kol Edvardas žinodamas šią mano mažą silpnybę ir privertė mane pasijusti kalta:

- Mes, tai pats artimiausias dalykas, ką jos turi, Bela. – priminė jis man. Jos iki šiol jaučiasi esančios našlaitės, supranti? Net praėjus tiek laiko. Aš įsivaizdavau tai ir nustojau raukytis.

Dabar Tanios šeima buvo didelė, beveik tokia pat didelė kaip ir Kalenų šeima. Jų buvo penki: Tania, Keitė, ir Irina, prie jų kaip ir kažkada prie Kalenų šeimos prisijungė Alisa su Džasperu, prisijungė Karmen ir Elizaras, juos siejo tai, kad jie norėjo gyventi ramiau nei kiti vampyrai.

Neskaitant tokios kompanijos Tania ir jos seserys jautėsi vienišos. Jos vis dar gedėjo. Nes labai daug metų

atgal jos irgi turėjo motiną. Galiu įsivaizduoti kokią žaizdą paliko ši netektis, net ir praėjus tūkstančiui metų. Aš pabandžiau įsivaizduoti Kalenų šeimą be jų kūrėjo, įkvepėjo – tėvo Karlailo. Bet to net negalėjau įsivaizduoti.

Vieną vakarą kai aš ilgėliau užsibuvau Kalenų namuose Karlailas man papasakojo Tanios istoriją. Aš stengiausi ir suprasti kiek įmanoma daugiau, kad kuo geriau pasiruoščiau manęs laukiančiai ateičiai. Tanios motinos mirtis man priminė vieną iš pagrindinių vampyrų taisyklių, kurią turėjau žinoti prieš man tampant viena iš jų. Tik viena taisyklė, greičiau įstatymas, turintis tuksančių papildymų – tai saugok paslaptį.

Saugoti paslaptį reiškė daug ką – gyventi, kad nieks neatkreiptų į tave dėmesio kaip Kalenai, kraustytis iš vietos į vietą kol žmonės nepastebėjo jog tu nesensti. Arba išvis nesirodyti žmonėms akyse, nebent tik kai reikia pavalgyti, taip gyveno Džeimsas ir Viktorija ir gyvens toliau, taip gyveno ir Džasperio draugas Piteris ir Šarlotė. Tai reiškė, kad reikia mokėti kontroliuoti kiekvieną naujai sukurtą vampyrą, kaip buvo kai Džasperas gyveno su Marija. Ir kaip tai nepavyko Viktorijai su naujais paverstais jos vampyrais.

Ir tai reiškė draudimą, kai kuriuos gyvuosius paversti vampyrais, nes jie nepasiduoda kontrolei.

- Aš nežinau kuo vardu buvo Tanios motina, - prisipažino man Karlailas, jo auksinės akys susiliejančios kartu su plaukais staiga prisipildė liūdesio ir skausmo dėl Tanios išgyvenimų.

- Jos niekada nekalba apie tai, o jei įmanoma tai stengiasi ir neprisiminti.

Moteris, kuris sukūrė Tanią, Keitę ir Iriną – kuri mylėjo jas, kaip aš manau gyveno daug metų iki mano gimimo, maro laikais mūsų pasaulyje, nemirtingų žmonių maro laikais.

- Apie ką galvojo tie seniausieji aš negalėjau suprasti. Jie vampyrais paversdavo žmones, kurie dar būdavo vaikai.

Aš sunkiai nurijau seiles įsivaizduodama visa tai, apie ką jis man pasakojo.

- Jie buvo tokie nuostabūs, - staiga papildė Karlailas, pastebėjęs mano reakciją. – Tokie mieli, tokie žavūs, net sunku įsivaizduoti. Jų nebuvo įmanoma nemylėti, tai įvykdavo savaime.

- Tiesa ta, kad jų nebuvo įmanoma nieko išmokyti. Jie liko tokio išsivystymo, kokio buvo kaip jiems įkando. Mieli žavūs vaikai, su mažomis duobutėmis skruostuose įniršę galėjo išnaikinti pusę kaimo. Jei jie norėjo valgyti, jie valgė ir visai nesisaugojo. Žmonės juos matė ir pasklido kalbos, prasidėjo visuotinė panika.

- Tanios mama sukūrė tokį vaiką. Kaip ir senųjų vampyrų taip ir jos aš nesupratau, nesupratau ir jos poelgio. – Jis giliai įkvėpė, bandydamas nurimti. – Žinoma įsimaišė Voltūrai.

Aš suvirpėjau, kaip suvirpėdavau visuomet išgirdus šį vardą, žinoma legionas itališkų vampyrų – buvo viso šio pasakojimo centru. Nėra įstatymo kol nėra bausmės, nėra bausmės kol nėra baudėjo. Senieji vampyrai Aro Kajus ir Markas valdė visus Voltūrus. Aš tik kartą buvau susitikus su jais. Nors su jais susitikus buvau trumpai, bet man pasirodė, kad Aro su jo neįtikėtina galia skaityti mintis nuo vienintelio prisilietimo ir jis žinojo visą tai apie ką tu bent kartą buvai pagalvojęs, - buvo jų tikrasis lyderis.

- Voltūrai domėjosi vaikais vampyrais pas save namie ir visame pasaulyje. Kajus nusprendė, kad mažieji vampyrai nesugeba saugoti jų paslapties. Vadinasi juos reikėjo sunaikinti

- Ar aš tau jau sakiau kokie jie buvo nuostabūs. Galiausiai visi klanai kovojantys dėl vaikų beveik buvo išnaikinti. Nors tas karas nebuvo toks grėsmingas kaip Pietuose, tačiau labiau viską naikinantis. Senos šeimos, senos tradicijos, draugai... Daug kas buvo prarasta. Galiausiai tai buvo praktikuojama Nemirtingi vaikai buvo tabu ir apie juos kalbėti buvo nevalia niekam.

- Kai aš gyvenau pas Voltūros man teko sutikti šiuos nuostabius vaikus. Aš asmeniškai žinau kaip jie atrodo. Aro po katastrofos, kurių kaltininkais jie tapo, studijavo juos. Jie manė, kad galbūt kaip nors įmanoma juos kontroliuoti. Bet galų gale sprendimas buvo galutinis: negalima leisti, kad egzistuoti nemirtingi vaikai.