Stephenie Meyer - Brėkštanti aušra

Aš jau buvau pamiršusi apie motiną Denalio klano seserų, kai istorija vėl grįžo prie jos.

- Neaišku, kas būtent nutiko su Tanios motina, - pasakė Karlailas. Tania, Keitė ir Irina nieko nežinojo apie tai iki tos dienos, kai jų atėjo Voltūrai. Jų motina ir jos neteisėtas kūrinys buvo jų įkaitais. Tanios ir jos seserų

gyvybes išgelbėjo tai, kad apie šį vaiką jos nieko nežinojo. Aro prisilietė prie jų savo ranka ir pamatė, kad jos dėl nieko nekaltos, tai išgelbėjo jas.

- Nei viena iš jų anksčiau nebuvo regėjusios šio vaiko, net nenutuokė, kad jis egzistuoja. Iki tos dienos kai pamatė jį lauže ant jų motinos rankų. Aš įsivaizduoju kaip jų motinai buvo sunku viską laikyti paslaptyje, kad apsaugotų jas. Bet kodėl jinai išvis jį sukūrė? Kas jis toks buvo ir ką jis jai reiškė, kodėl dėl jo ji nusprendė

pažeisti patį svarbiausią įstatymą? Tanios ir visi likusieji taip ir niekad nesužinos atsakymų į šiuos klausimus.

Bet jos ir neabejojo jų motinos kaltumu. Aš manau, kad jos nesugebėtų jai atleisti.

- Nors Aro patvirtino, kad Tania, Irina ir Keitė buvo nekaltos, Kajus norėjo jas sudeginti. Jos buvo kaltos kaip bendrininkės. Joms pasisekė, kad ta dieną Aro buvo gailestingas. Nors Tania ir jos seserys buvo išteisintos, tačiau jų širdyse liko didžiulė žaizda ir tai paskatino jas dar labiau gerbti ir saugoti įstatymą...

Nežinau tiksliai kuomet mano prisiminimai pavirto į miegą. Aš ir lyg ir vėl klausau Karlailo, žiūriu į jo veidą ir staiga pajuntu pilka tuščia lauką, kuriame jaučiasi degėsiu kvapas. Čia aš buvau ne viena. Žmonių

figūros lauko centre, jie buvo su pilkais gobtuvais, jie turėjo mane išgąsdinti – tai galėjo būti tik Voltūrai ir nepaisant paskutinio jų paliepimo aš vis dar buvau žmogus. Bet aš žinau, kad kaip kartais nutinka sapne, jie manęs nemato. Visur aplink mane buvo pelenų krūvos. Aš pažinau saldumą vyraujančiame aromate ir nekreipiau dėmesio į pelenų krūveles. Aš nenorėjau matyti veidų jų paliepimu sunaikintų vampyrų. Aš bijojau, kad galiu ką nors tenai pažinti.

Voltūru kariai kažką apsupo ir aš jaučiau kaip jų balsuose augo įsiaudrinimas. Aš prisiartinau prie jų, neapsakoma miego jėga mane traukte traukė pažiūrėti ką jie ten apsupo. Palengva prasibrovus pro smulkučius vampyrus pamačiau jų ginčų objektą – tai stovėjo ant nedidelio kalnelio priešais juos.

Jis buvo nuostabus, užburiantis, toks pats kaip jį apipasakojo Karlailas. Berniukas buvo visai mažytis, ne vyresnis kaip dviejų metų. Šviesios sruogos lietė jo nuostabu veidą, apvalūs skruostukai ir putlios lūpos.

Mane apėmė nenuvaldomas noras išgelbėti ši nekaltą tyrą vaiką. Volūrai ir jų grėsminga išvaizda daugiau manęs nejaudino. Aš staiga pradėjo bėgti link jų ir man buvo nusispjauti jei jie būtų mane pastebėję. Aš bėgau link berniuko, prasilenkdama su jais.

Aš sustojau tik tuomet, kai įdėmiau pažiūrėjau į kalnelį ant kurio jis stovėjo. Tai buvo visai ne akmenys ar žemė, ten buvo krūva lavonų, kurie buvo be gyvybės ženklų ir be lašelio kraujo. Per vėlu buvo, kad būčiau nepastebėjusi jų veidų. Aš pažinojau juos visus – Andžela, Benas, Džesika, Maikas...

Ir po kojomis nuostabaus berniuko gulėjo kūnai mano tėčio ir mamos.

Vaikas atmerkė ryškias kruvinas akis.

Skyrius 3

Didžioji diena

Mano akys staigiai atsimerkė.

Mano kūnu nubėgo šiurpuliukas ir aš vos galėjau įkvėpti. Kurį laiką aš gulėjau savo šiltoje lovoje ir bandžiau atsikratyti minčių persekiojančių mane iš sapno.

Dangus už lango spėjo tapti pilkas, po to blankiai rožinis kol mano širdies ritmas susinormalizavo. Kol aš visiškai atsigavau ir grįžau į realybę aš pajutau, kad labai ant savęs pykstu. Kas per sapnai, prieš mano vestuves? Turbūt tai dėl to, kad kas vakarą aš vis galvodavau apie siaubingus dalykus.

Be proto troškau atsikratyti savo naktinio košmaro, aš greit apsirengiau ir nusileidau laiptais žemyn į virtuvę daug anksčiau nei įprastai. Pradžioje aš apsitvarkiau jau sutvarkytuose kambariuose, o po to prabudo Čarlis ir aš jam iškepiau blynų. Aš buvau per daug susijaudinusi, kad būčiau galėjusi valgyti, tad aš tiesiog sėdėjau ir stebėjau Čarlį.

- Tau reikia užvažiuoti pono Vėberio lygiai trečią – priminiau aš jam.

- Aš neturiu jokių planų šiandienai Bela, kaip tik paimti kunigą. Tad neįmanoma pamiršti savo vienintelio reikalo.

Čarlis pasiėmė visą laisvą dieną dėl mano vestuvių ir jis ryškiai neturėjo kuom užsiimti. Ir kaskart jo akys užsiliepsnodavo, kai ji pažiūrėdavo į sandėliuką, kuriame buvo visi žvejybos įrankiai.

- Tai ne vienintelis tavo darbas šiandiena, tu turi apsirengti ir atrodyti išdidžiai.

Jis suraukė antakius ir žiūrėdamas į savo dubenį su dribsniais kažką sumurmėjo: -„Klouno kostiumas“.

Į paradines duris kažkas netikėtai ir tyliai pasibeldė.

- Tu niekaip negali su tuo susitaikyti, - pasakiau aš raukydama nosį.- Ties manim Alisa dirbs visą dieną.

Čarlis linktelėjo, lyg pritardamas, kad jam teko mažesnė bausmė. Keldamasi nuo kėdės aš pasilenkiau, kad pabučiuočiau Čarliui į pakaušį, Čarlis iš netikėtumo paraudo ir susiraukė-, o po to aš atsistojau ir nuėjau atidaryti durų savo geriausiai draugei ir būsimai seseriai.

Trumpi juodi Alisos plaukai šiandien buvo sušukuoti ne taip kaip kasdien, tai nebuvo panašu į besibadantį

ežiuką. Jie buvos sušukuoti į mažas atsargias sruogeles, ji atrodė lyg elfas, tačiau jos veide buvo matyti susirūpinimo išraiška, keistai kontrastuojantis su jos išvaizda. Vos spėjusi Čarliui pasakyti „Labas“, ji ištempė

mane iš namų.

Alisa vertinamai nužvelgė mane kai aš sėdau į automobilį.

- Velniai griebtų, pažiūrėk į savo akis. – sušuko ji. Ką tu darei? Visą naktį nemiegojai?

- Beveik.

Ji piktai pažiūrėjo į mane.

- Aš sugaišau tiek laiko, kad padaryčiau tave neįtikėtinai nuostabia Bela, tu turi labiau savimi rūpintis.

- Niekas ir nesitiki, kad aš busiu neįtikėtinai nuostabi. Manau, didesne problema gali būti tai, kad tuoktuvių

metu aš užmigsiu ir nepasakysiu to lemtingo „aš sutinku“ reikiamu momentu. Ir tuomet Edvardas pabėgs.

Jis pradėjo juoktis.

- Aš mesiu į tave savo puokštę, kai tu tik pabandysi užsimerkti.

- Susitarėm.

- Juk tu rytoj lėktuve turėsi pakankamai laiko, kad išsimiegotum.

Aš pakėliau vieną antakį. Rytoj... Aš susimąsčiau. Jei mes šįvakar išvažiuosim iš pobūvio, tai rytoj busime lėktuve... o tai mes nevažiuojam į Boisą, Aidaho

Edvardas nepasakė man nei vienos užuominos apie tai, kur vyks mūsų medaus mėnuo. Aš per daug nepergyvenau šiuo klausimu, bet buvo keista nežinoti kur tu miegosi sekančią naktį. Arba tikiuosi nemiegoti.

Alisa suprato, kad pasakė per daug ir suraukė.

- Visi tavo daiktai surinkti ir jau supakuoti. – pasakė ji, kad atitraukti mano dėmesį. Ir jai tai pavyko.

- Alisa būtų kur kas geriau jei tu leistum man pačiai pakuoti savo daiktus.

- Tuomet tai užsitemptų ilgam.

- Tuomet tu neturėtum galimybės pirkti man naujus daiktus.

- Tu oficialiai tapsi mano sesuo per artimiausias dešimt valandų. Ir to pilnai užteks, kad susitaikytum su tavo priešiškumu naujiems drabužiams.

Aš neatitraukiau savo žvilgsnio nuo priekinio stiklo iki tol, kol mes buvome beveik prie namo.

- Jis jau grįžo? – paklausiau aš.

- Nesijaudink, jis grįš prieš nuskambant mendelsono maršui. Bet tau negalima jo matyti nepriklausomai nuo to, kada jis grįš. Mes laikysimės tradicijų.