Stephenie Meyer - Brėkštanti aušra

Viskas aprimo ir nurimo kai mus apgaubė malonus rugpjūčio vakaras. Po mirguliuojančiais žiburėliais susirinko nedidelė žmonių grupelė, kuri ir vėl mus sveikino, su kuriais mes ką tik glėbesčiavomės. Atėjo laikas paplepėti ir pajuokauti.

- Sveikinu jus draugai, - pasakė Setas lenkdamas galvą kad neužkabintų gėlių girliandų. Jo motina stovėjo netoliese ir su įtarimu žiūrėjo į svečius. Jos veidas buvo senas ir liesas, jos veidą paryškindavo trumpų plaukų

kirpimas, tokie patys trumpi plaukai kaip pas jos dukrą Lėją, aš pagalvojau, kad ji nusikirpo, kad taip padėtų ir palaikytų ją. Bilis Blekas buvo priešais Setas, bet jis nebuvo toks įsitempęs kaip Sju.

Kai aš žiūrėjau į Džeikobo tėvą, man visad atrodydavo, kad matau du skirtingus žmones. Vienas – tai senis sėdintis invalido vėžimėlyje, su raukšlėtu veidu ir su praretintą šypsena. Ir antras – tiesioginis palikuonis iš galingųjų giminės, magiškų vadų, toks jis buvo nuo gimimo. Nors jo tiesiogiai magija ir nepalietė, bet jis buvo dalis jėgos ir legendų. Visa tai buvo jame. Jėga perėjo sūnui, magijos paveldėtojui, o jis nusisuko nuo jos.

Tuomet Semui teko tapti didžiuoju vadu...

Nors aplinkiniai ir pati atmosfera buvo neįprasta, bet jis jautėsi patogiai. Jo juodos akys vis labiau žibėjo, lyg jis būtų sužinojęs gerą naujieną. Mane nustebino jo susitvardymas. Turbūt Bilio akimis mano vestuvės tai blogiausia kas galėjo nutikti jo geriausio draugo dukrai. Aš žinojau, kad jam sunku sulaikyti savo jausmus, nes ceremonija metė iššūkį senam susitarimui tarp Kalenų ir Kvileutų. Jų draudimas Kalenams žmones paversti vampyrus. Vilkai jautė, kad greitu laiku susitarimas bus pažeistas, bet Kalenai dar nežinojo kaip jie į tai sureaguos. Iki aljanso tai būtų reiškia karą. Galbūt buvo galimybė tam tikroms išimtims, kai jie geriau vieni kitus pažino?

Lyg atsakymui į mano mintis, Setas pasilenkė, kad galėtų apkabinti Edvardą. Laisva ranka Edvardas mane apkabino.

Aš pamačiau kaip Sju mažumėle susiraukė.

- Aš džiaugiuosi, kad pas tave viskas išsisprendė mano drauge, - pasakė Setas. – Aš džiaugiuosi už tave.

- Ačiū Setai. tavo žodžiai daug ką reiškia man. – Edvardas atitolo nuo Seto ir pažiūrėjo į Sju su Bili. - Ir jums taip pat ačiū. Už tai, kad leidote Setui ateiti. Už tai, kad šiandien palaikėte Belą.

- Nereikia padėkų, - tarė savo giliu balsu Bilis ir aš nusistebėjau kiek optimizmo buvo balse. Galbūt kažkas svarbesnio laukė ateityje.

Pradėjo rinktis eilė, tad Setas pamojavo mums atsisveikinant ir nuvežė Bilį link vaišių. Sju laikėsi už jų

abiejų.

Sekantys mus sveikino Andžela su jos šeima ir Benu, už jų stovėjo Džesika ir Maikas, - jie mano nustebimui laikėsi už rankų. Aš negirdėjau, kad jie vėl susiėjo. Tai gerai.

Už mano draugų stovėjo mano naujieji giminaičiai – Denalio klanas. Kai pirma vampyrė, su rusvais plaukais, tai buvo Tania, - apkabino mane , aš net nustojau kvėpuoti. Šalia jos stovėjo dar trys vampyrai su savo auksinėmis akimis jie be jokių skrupulų spoksojo į mane iš smalsumo. Vienos moters plaukai buvo ilgi ir labai šviesūs. Kitu vampyrai šalia jos, buvo vyras ir moteris, jie buvo juodaplaukiai su kreminiu atspalviu ant jų

pabalusių veidų.

Ir jie visi buvo tokie nuostabūs, kad man net susuko pilvą.

Tania niekaip neatlipo nuo Edvardo.

Achh Edvardai, - pasakė ji. –Man taip tavęs trūko.

Edvardas nusijuokė ir vikriai išsisuko iš jos glėbio, padėjo jai ranką ant peties ir žengė atgal, lyg norėdamas geriau ją apžiūrėti.

-Tiek daug laiko praėjo Tania. Tu gerai atrodai.

- Tu taip pat.

- Leisk tave pristatyti savo žmonai. Edvardas pirmą kartą ištarė šį žodį po to kai mes oficialiai susituokėm.

Rodėsi, kad jis tuoj susprogs nuo jį perpildančio pasitenkinimo, kai ištarė šį žodį. Atsakymo nesulaukėm, bet visas Denalio klanas nusijuokė

- Tania tai mano Bela

Kaip ir mano baisiausiuose košmaruose Tania buvo nuostabi nuo iki. Ji pažiūrėjo į mane įdėmiai daugiau nei dera ir po to paėmė mano ranką.

- Sveika atvykusi į šeimą, Bela. – mažumėlė liūdnai pasakė ji. – Mes laikome save Karlailų šeimos dalim ir aš prašau atleidimo už tai, kai ne per seniausiai pasielgėme ne taip kaip dera giminėms. Tu gali mums atleisti?

- Žinoma. – užlaikiusi kvėpavimą atsakiau aš. – Kaip gerai, kad mes susipažinome.

- Dabar visi Kalenai turi porą. Keite, galbūt atėjo ir mūsų laikas? - ji nusijuokė blondinei.

- Pasvajok, - išpūtusi auksines akis pasakė Keitė.

Ji paėmė ano ranką iš Tanios rankos ir ją suspaudė.

- Sveikinu tave Bela.

Juodaplaukė moteris padėjo savo ranką ant mūsų rankų.

- Aš Karmen, o tai Elizaras. Mes taip džiaugėmės pagaliau su tavim susipažinę.

- Ir aš, - užsikirtinėdama pasakiau aš.

Tania mete žvilgsnį į žmones stovinčius už jų, tai buvo Čarlio pavaduotojas, Markas su žmona. Jie išpūtę akis žiūrėjo į Denalių klaną.

- Vėliau mes susipažinsime geriau. Mes turėsime begalės laiko tam. – nueidama su visa šeima nusijuokė

Tania.

Toliau viskas buvo pagal tradicijas. Aš buvau apakinta blyksnių, kai mes pjaustėme neapsakomo dydžio tortą, kuris mano manymu buvo per didelis mano svečių draugijai. Mes paeiliui ištepėme vienas kito veidą. Aš su nuostaba žiūrėjau kaip Edvardas susidoroja su savo kąsniu. Aš su neįtikėtinu man taiklumu numečiau savo puokštę tiesiai Andželai į rankas. Emetas ir Džasperas mirė iš juoko, kai aš raudonavau kai Edvardas dantimis ir labai atsargiai traukė skolintą keliaraištį man nuo kojos, kuri aš per skubėjimą nutempiau iki pat čiurnos.

Greitai mirktelėjęs man, jis jį metė Maikui Niutonui į rankas.

Kai suskambėjo muzika, Edvardas prispaudė mane prie savęs ir mes kaip numatytą tradicijose pradėjome šokti pirmąjį šokį. Nepaisant mano baimės šokti, ypač kai šokį visi stebi, - buvau laiminga, kad Edvardas laikė

mane savo glėbyje. Jis viską darė pats, o aš buvau laiminga sukdamasi po žibančiomis liepsnelėmis.

- Džiaugiesi švente ponia Kalen? – prašnabždėjo jis man į ausį.

Aš pradėjau juoktis.

- Man reikia šiek tiek laiko, kad priprasčiau.

- Mes turime šiek tiek, - priminė jis man, vis šokdamas ji pasilenkė link manęs ir pabučiavo mane. Staigiai pradėjo šviesti fotoaparatų blykstės.

Pradėjo groti kitą daina ir Čarlis padaužė per petį.

Šokti su Čarliu nebuvo taip lengva. Čia mes abu buvome panašūs, jis ne ką geriau šoko nei aš, todėl mes lengvai lingavome iš šono link šono, šokdami mažame plote. Edvardas ir Esme sukosi šalia mūsų kaip Aster ir Džindžer Rodžersai.

- Aš liūdėsiu kai tavęs nebus namie Bela. Aš jau jaučiuosi vienišas.

Man užspaudė gerklę ir aš viską bandžiau paversti juokais:

- Aš jaučiu neapsakomą graužatį už tai, kad tau teks pačiam gamintis sau maistą. – tai panašu į nusikaltimą.

Tu turi teisę dėl to mane areštuoti.

Jis nusišypsojo.

- Manau su maisto ruošimu aš susitvarkysiu. Tiesiog skambink man kai tik galėsi.

- Pažadu.

Rodos aš jau šokau su visais. Taip gera buvo matyti visus mano draugus, tačiau labiau už viską aš norėjau būti su Edvardu. Aš buvau laiminga kai jis mane perėmė iš kito šokėjo praėjus vos kelioms sekundėms.

- Tu iki dabar vis dar „nemyli“ Maiklo? - pastebėjau aš, po to kai Edvardas paprašė perleisti mane pašokti.

- Todėl kad girdžiu jo mintis. Lai džiaugiasi, kad aš jo išvis neišmečiau. Ar ko baisesnio nepadariau.

- Nu jo, būtent.