Stephenie Meyer - Brėkštanti aušra

- Tu save šiandien veidrodyje matei?

- Hmmm. Rodos nemačiau. O kas?

- Vadinasi, tu nesupranti kaip nuostabiai tu šiandien vakare atrodai. Todėl aišku, kodėl Maikui kyla tokios mintis apie ištekėjusią moterį. Tai mane nuliūdino, kad Alisa neprivertė tavęs pažiūrėti į veidrodį.

- Tu toks padlaižys.

Jis atsiduso. Atsuko mane į stiklinę namo sieną. Ilgoje stiklinėje sienoje visai kaip veidrodyje buvo matyti beveik visas pobūvis. Edvardas parodė į porą stiklinėje sienoje, kurie stovėjo priešais mus.

- Padlaižiauju? Taip?

Aš lėtai pažiūrėjau į Edvardo atspindį - neįtikėtino grožio jo veido kopija ir tamsiaplaukė gražuolė šalia jo.

Jos odos spalva – pienas ir rožės, didžiulės spindinčios akys buvo apipavidalintos ilgomis tankiomis blakstienomis. Siaura, figūra paryškinanti žėrinti suknelė palaipsniui perėjo į šleifą, visai kaip apverstas kalijos žiedas. Suknelė buvo pasiūta taip profesionaliai, kad panelė atrodė gracinga ir elegantiška, na bent ši momentą kai ji nejudėjo.

Prieš man sumirksint ir priverčiau gražuolę sujudėti, Edvardas staigiai įsitempė ir pasisuko į kitą pusę, lyg kas jį būtų pašaukęs vardu.

- O . – tarė jis. Akimirkai jis suraukė antakius ir vėl juos atpalaidavo. Netikėtai jo veide atsirado šypsena.

- Kas nutiko? – paklausiau aš.

- Netikėta vestuvinė dovana.

- Kas?

Jis nieko neatsakė tik toliau sukomės šokyje ir jis suko mane į kitą pusę šokių aikštelėje, toliau nuo svečių ir šviesos, į gilią tamsią naktį. Jis nenustojo kol mes neatsidūrėme už seno kedro. Po to Edvardas pažiūrėjo tiesiai į tamsą.

- Ačiū. – pasakė Edvardas į tamsą. Tai labai... malonu iš tavo pusės.

- Paslaugumas – mano antrasis vardas, - iš tamsos tarė pažįstamas kimus balsas. – Galima jus pertraukti?

Aš prisiliečiau prie kaklo ir jei ne Edvardas bučiau nualpus.

- Džeikobai. – ištariau aš. Kai tik vėl galėjau kvėpuoti. – Džeikobai.

- Sveika Bela.

Aš ėjau pagal balso skambesį. Edvardas mane lydėjo tamsoje kol kitos stiprios rankos neperėmė manęs.

Karštis nuo Džeikobo tiesiog degino mane net per atlasinę suknelę, kai jis priglaudė mane prie savęs. Jis nesistengė šokti, jis tiesiog apkabino mane, o aš įsitvėriau jam į krūtinę. Jis pasilenkė ir savo skruostu prisilietė

prie mano galvos.

- Rozali neatleis man jei aš oficialiai nepakviesiu jos šokiui – tarė Edvardas ir aš supratau, kad jis mus palieka. Tai buvo jo dovana, - šis momentas su Džeikobu.

- O Džeikobai, - aš verkiau ir nieko daugiau nemačiau per ašaras. – Ačiū.

- Baik verkti Bela. Tu sugadinsi savo suknelę. Tai vis tik aš.

- Tai tu? Džeikai. Dabar viskas nuostabu.

Jis suprunkštė.

- Taip. – laikas pradėti švęsti. Pagaliau atėjo mano vairuotojas.

- Dabar čia susirinko visi, kuriuos aš myliu.

Aš pajutau kaip jis lūpomis prisilietė prie mano plaukų.

- Atleisk, kad pavėlavau mieloji.

-Aš tokia laiminga, kad tu atėjai.

- Taip ir buvo sumanyta.

Aš pažvelgiau į svečius, bet šokančių būryje nemačiau ką tik čia buvusio Džeikobo tėvo. Nežinau ar jis dar buvo čia likęs.

- Bilis žino, kad tu čia? – Kai tik aš tai ištariau supratau, kad jis turėjo žinoti, tai viską paaiškina. Paaiškina kodėl jis šiandien buvo toks ramus.

- Aš esu tikras, kad Setas jam papasakojo. Užeisiu pas jį... po vakarėlio.

- Jis bus toks laimingas, kad tu grįžai.

Džeikobas šiek tiek nutolo ir išsitiesė. Vieną ranką jis man padėjo ant liemens, kita ranka paėmė mano dešiniąją ranką. Jis pridėjo mūsų rankas jam prie krūtinės ir aš pajutau kaip po mano pirštais plakė jo širdis ir supratau, kad mano ranką jis ten padėjo specialiai.

- Aš nežinau ar galėsiu su tavim šokti daugiau kai vieną šokį, - jis patempė ir apsuko mane nors tai visai neatitiko muzikos ritmo. Aš stengiausi viską padaryti kuo geriau.

Mes judėjome pagal jo širdies ritmą po mano ranka.

- Aš džiaugiuosi, kad atėjau – tarė Džeikobas. – Aš negalvojo, kad ateisiu. Gerai, kad pamačiau tave...

paskutinį kartą. Tai visai ne taip liūdna kaip aš tikėjausi.

- Aš nenoriu, kad tu liūdėtum.

- Aš žinau. Ir šiandien aš atėjau čia ne tam, kad tu jaustumeisi kalta.

- Ne, aš laiminga, kad tu atėjai. Tai pati geriausia tavo dovana.

Jis nusijuokė.

- Tai gerai, nes aš neturėjau laiko užbėgti į normalią parduotuvę ir nupirkti tau dovaną Pagaliau mano akys priprato prie tamsos ir mano akys galėjo įžiūrėti jo veidą, jo veidas buvo kur kas aukščiau nei aš įsivaizdavau. Nejau jis vis dar auga? dabar jo ūgis virš dviejų metrų. Kaip gera praėjus tiek laiko pamatyti pažįstamą veidą – gilios akys su be proto ilgomis blakstienomis, švytinčiais dantimis, putlios kažką pasiruošusios sakyti lūpos. Jo akys buvo įtemptos. Pastebėjau, kad šįvakar jis elgiasi itin atsargiai. Jis norėjo mane padaryti laiminga ir slėpė kiek pastangų visa tai jam kainavo.

Ir kuo aš galėjau užsitarnauti tokio draugo kaip Džeikobas?

- Kada tu nusprendei grįžti?

- Sąmoningai ar ne?- jis giliai įkvėpė prieš sugalvojant atsakymą į mano klausimą. – Tiesą pasakius nežinau. Manau pastaruoju metu viskas krypo šia linkme, galbūt aš čia ir išsiruošiau. Bet iki šiandienos ryto aš to nesupratau, o po to pradėjau lėkti kiek jėgos leidžia. Nežinau ar suspėsiu laiku. – Jis nusijuokė. – Nepatikėsi kaip keista vaikščioti ant dviejų kojų. Ir drabužiai. O stebėtina, kad visa tai atrodo keista. Aš to nesitikėjau. Aš visai atpratau nuo visų šių žmogiškų dalykėlių.

Mes toliau sukomės.

- Vis dėlto būtų buvę neįtikėtinai apmaudu nepamatyti tavęs tokios. Vaizdas vertas šios ilgos kelionės. Tu atrodai neįtikėtinai Bela. Tokia graži.

- Alisa šiandien sugaišo daugybė laiko su manimi. Ir tamsa padeda.

- Juk žinai, kad man dar netamsu.

- Tiksliai. – Vilkolakių jautrumas. Taip lengva buvo pamiršti, kad jis vilkolakis, nes jis atrodė toks žmogiškas. Būtent dabar.

- Tu nusikirpai? – paklausiau aš.

- Taip. Nes taip paprašiau. Nusprendžiau pasinaudoti tuo, kad turiu rankas.

- Atrodai gerai, - pasakiau aš.

Jis suniurnėjo.

- Žinoma. Aš pats save nukirpau senomis surūdijusiomis virtuvinėmis žirklėmis. – jis plačiai nusišypsojo, bet netikėtai jo šypsena kažkur dingo ir jis surimtėjo. – Tu laiminga Bela?

- Taip.

- Okei. –Aš pajutau kaip jis pajudino pečius. – Turbūt tai svarbiausia.

- Kaip tu pats Džeikai? Tik tiesą.

- Su manim viskas gerai, Bela. Tikrai. Dėl manęs tau nereikia pergyventi.

Gali nustoti kamantinėti Setą.

- Aš nekankinu Seto dėl tavęs, man patinka su juo bendrauti.

- Jis geras mažylis. Geresnis nei kai kurie. Aš tau tiesą sakau, jei galėčiau atsilaikyti prieš balsus galvoje, būti vilkolakiu būtų nerealu.

Aš nusijuokiau nuo to, kaip visa tai nuskambėjo.

- Na jo. Aš irgi negaliu užčiaupti savo balso.

- Tavo atveju tai reikštų išprotėjimą. Bet aš ir taip žinau, kad tu išprotėjusi. – paerzino jis.

- Ačiū.

- Beprotybė turbūt paprasčiau nei girdėti visos gaujos mintis. Jų balsai primena man auklių pamokymus.

- Ką?

- Setas čia, ir dar kai kas. Galvoju dėl viso pikto.

- Kokiu atveju?

Na tuo atveju jei aš nesusitvardysiu ar kažkas panašaus. Jei aš nuspręsiu sugadinti šventę. – Jis nusišypsojo plačia šypsena, atrodo ši idėja itin linksmino jį. – Bet aš atėjau čia ne dėl to, kad sugadinčiau tau šventę. Aš čia, kad.... – jis nutilo.