Stephenie Meyer - Brėkštanti aušra

- Aš visada mylėsiu tave tėti, - pasakiau aš jam. Nepamiršk to.

-Tu taip pat Bela. Visad mylėjau tave ir mylėsiu.

Mes pradėjome bučiuotis į skruostus.

- Paskambink man, - tarė jis.

- Greitai, - pažadėjau aš, tai buvo viskas ką galėjau pažadėti. Tik telefoniniai skambučiai. Mano tėtis ir mama niekados daugiau manęs nepamatys. Aš greitai pasikeisiu ir būsiu labai pavojinga.

- Tuomet eik, - prikimus tariau jis. – Juk tu nenori pavėluoti.

Svečiai pasitraukė išlydėdami mus. Edvardas prispaudė mane stipriau savęs kai mes bėgome pro svečius.

- Tu pasirengusi? – paklausė jis.

- Taip, - atsakiau aš ir žinojau, kad tai visiška tiesa.

Visi pradėjo ploti, kai Edvardas mane pabučiavo prie visų. Kai visi pradėjo mėtyti ryžius mes paskubėjome link mašinos. Beveik visi metami ryžiai nepataikė, tik kažkas vienas labai taikliai mėtė, greičiausiai tai buvo Emetas.

Automobilis buvo papuoštas daugybe gėlių kurios buvo pritvirtintos per visą ilgį, ir paskui vilkosi juostelės su pririštais visiškai naujais garsių dizainerių batais.

Kol aš lipau į automobilį Edvardas nuo manęs kratė ryžius ir kai aš įlipau mes skubėjome pirmyn. Aš mojavau iš lango ir rėkiau „aš jus visus myliu“ mano šeimai kuri mojavo stovėdama šalia namo.

Paskutinis dalykas, kurį aš prisiminiau buvo mano tėvai. Filas švelniai apkabino mamą. Ji irgi jį apkabino viena ranka, o laisva ranka tiesėsi link Čarlio. Tiek daug meilės ir harmonijos buvo kupinas šis momentas. Šis reginys man suteikė labai daug vilčių.

Edvardas suspaudė mano ranką.

- Aš myliu tave – tarė jis.

Aš palenkiau galvą link jo rankos.

- Todėl mes ir čia, - aiškiai pracitavau aš patį jį.

Jis pabučiavo mano plaukus.

Kai mes užsukome į greitkelį ir Edvardas padidino greitį, greta variklio griausmo girdėjosi garsas kuris sekė šalia iš miško. Jei aš jį girdėjau, vadinasi ir jis jį girdėjo. Jis nieko nesakė, kai didėjant atstumui garsas tilo.

Aš irgi nieko nepasakiau.

Visą griausmą perrėkiantis riaumojimas tilo, po to ir išvis baigėsi.

5 skyrius

Esmės sala

- Hiūstonas? – paklausiau aš, kai mes atvykome į Sietlą.

- Tai tik stotelė kelionėje, - nusijuokdamas jis patikino mane.

Kas aš užsnūdau aš pamačiau tik tuomet kai pažadino mane. Aš sunkiai supratau kas vyko, kai jis tempė

mane per terminalą ir vis bandžiau nepamiršti kaip atmerkti akis, kiekvieną kartą kai jos užsimerkdavo. Man reikėjo kelėtos minučių, kad aš suprasčiau kur mes randamės, kai mes vėl sėdome į lėktuvą, ar mes vėl kažkur skrisim.

- Rio de Žaneiro? – aš su nerimu paklausiau.

- Tik sekanti stotelė, - atsakė jis.

Skrydis į Pietų Ameriką buvo ilgas, bet man buvo pakankamai patogu sėdėti plačiame pirmos klasės krėsle, na ir Edvardo apkabinimai, kurie migdė mane.

Aš miegojau ir su nerimu prabudau kai mes artėjome prie oro uosto, nes į lėktuvą skverbėsi pirmieji saulės spinduliai. Mes užsilaikėme oro uoste sekančiam persėdimui, kurio aš tikėjausi. Vietoj to mes paėmėm taksi ir skverbėmės pro pilnas žmonių Rio de Žaneiro gatves. Aš nesupratau nič nieko ką Edvardas portugališkai sakė

vairuotojui, bet maniau, kad mes važiuosime į viešbutį, prieš mūsų kelionei tęsiantis. Aštrus skausmas pervėrė

mano pilvą nuo šių minčių.

Taksas vis važiavo pro žmonių minią, kol žmonių mažėjo, o mes artėjome arčiau vandenyno ošimo. Mes sustojome uoste.

Edvardas ėjo prieki manęs šalia daugybės jachtų buvusių tenai, kurios bangavo naktiniame vandenyje.

Jachta, šalia kurios jis sustojo, buvo mažesnė nei kitos ir aptakesnių formų – akivaizdu ji buvo skirta dideliems greičiams, o ne krovinių gabenimui. Bet ji buvo kur kas ištaigesnė ir prabangesnė nei kitos buvusios greta.

Edvardas lengvai, nepaisant sunkių krepšių, kuriuos jis nešė, įšoko į jachtą. Jis numetė lagaminus ir paskubėjo man padėti.

Aš netardama nei žodžio stebėjau kaip jis ruošiasi jachtos atsišvartavimui ir stebėjausi kaip idealiai jis visą tai darė, juk iki tol jis niekad nepasakojo, kad domisi laivais. Bet jei geriau pagalvojus – jis buvo puikus bet kurioje srityje.

Kol mes veržėmės link rytų per vandenyną, aš bandžiau prisiminti visas turimas geografijos žinias, kažkas užstrigo pas mane gerklėje. Kiek aš pamenu mes buvo netoli nuo rytinių Brazilijos krantų ... ...Jei mes neplaukiame į Afriką...

Bet Edvardas padidino greitį, kai saulė nuskendo už Rio, kol visai neišnyko už mūsų. Edvardo veide mačiau pažįstamą šypseną, kurią sukėlė greitis. Jachta skrodė bangas ir aš visa pasidengiau vandens lašeliais.

Ir galų gale smalsumas, kuris man nedavė ramybės paėmė viršų:

- Mums dar ilgai plaukti? – paklausiau aš.

Edvardas niekad nepamiršdavo, kad aš žmogus ir aš spėliojau nei jau jis sugalvojo kurį laiką gyventi šioje jachtoje.

- Maždaug pusvalandį, - jis pažvelgė į mano rankas, kurios buvo įsikibusios į sėdynę ir nusišypsojo.

Na ką gerai, pagalvojau sau. Galų gale jis buvo vampyras. Neatmečiau galimybės, kad mes plaukiam į

Atlantidą.

Dvyliką minučių vėliau, pro variklio griausmą jis pašaukė mane vardu:

- Bela, pažiūrėk tenais. – jis aprodė priešais mus.

Pradžioje aš mačiau tik tamsą ir sidabrinį mėnulio kelią ant vandens. Bet aš niekaip negalėjau rasti tai, ką jis man rodė kol nepastebėjau kažką artėjančio ir juoduojančio bangose. Aš prisimerkiau ir siluetas tapo aiškesnis.

Siluetas pavirto į netaisyklingą trikampį. Mes priplaukėme arčiau ir aš pamačiau kažką plevėsuojant bangose.

Aš dar kartą sukoncentravau savo žvilgsnį ir viskas susijungė į vieną vientisą reginį: maža sala kyšojo iš po bangų, palmės su plevėsuojančiais lapais, krantas apšviestas mėnulio šviesos.

- Kur mes? – smalsiai pasiteiravau aš, kai jis pakeitė kryptį ir mes judėjome link šiaurinės salos kranto.

Jis išgirdo mane nepaisant variklio gaudesio ir paskendo šypsenoje, kuri švytėjo mėnesienoje.

- Tai Esmės sala.

Jachta vis lėčiau plaukė, kol nepasiekė prieplaukos, kuri buvo pastatyta iš lentų, kurios mėnesienoje atrodė

baltos. Po to kai nutilo variklis, buvo visiška tyla. Liko tik bangos, kurios daužėsi į krantą ir šlamantys palmių

lapai. Oras buvo drėgnas šiltas ir pilnas aromatų – panašus į garus po dušo.

- Esmės sala? –tyliai ištariau aš, bet vis dėlto per garsiai tokiai tyliai nakčiai.

- Dovana nuo Karlailo, Esmė pasiūlė mums ją pasiskolinti.

Dovana. Kas dovanoja salas? Aš susiraukiau. Aš negalėjau net pagalvoti, kad dosnumas Edvardui buvo toks įprastas. Jis iškėlė lagaminus ant prieplaukos ir atsisuko į mane žiūrėdamas savo nuostabiomis akimis. Vietoj to, kad paduotų man ranką jis paėmė mane ant rankų.

- Ar tam nereikia slenksčio? – paklausiau aš, užlaikius kvėpavimą kai jis lengvai peršoko per bortą. Jis sukikeno.

- Aš ne aš, jei viskas ne idealiai, - pasakė jis viena ranka laikydamasis už jachtos, o kita laikydamas mane.

Jis nešė mane pro prieplauka, balto smėlio keliuku einantį per džiungles.

Keletą akimirkų aš galėjau matyti tik džiunglių tamsą, bet po to priekyje aš pamačiau šviesą. Kai šviesa pavirto į namą, du ryškus kvadratai į langus, tarp kurių buvo paradinės durys, mane užvaldė dar didesnė baimė

nei kai aš pagalvojau, kad mes važiuojame į viešbutį. Mano širdis nukeliavo į kulnus ir užėmė kvėpavimą. Aš jaučiau Edvardo žvilgsnį ant mano veido, bet aš nenorėjau atsakyti į jo žvilgsnį. Aš žiūrėjau priešais save, nieko nematydama.