Stephenie Meyer - Brėkštanti aušra

- Kaip gražu, - tariau žiūrėdama į mėnulį.

- Neblogai – atsakė jis be jokio entuziazmo. Ji lėtai atsisuko nuo jo lengvų judesių aplinkui mirguliavo vanduo. Jo baltame veide jo akys atrodė tapo sidabrinės. Jis pasuko savo ranką taip, kad mūsų pirštai galėjo persipinti. Buvo pakankamai šilta ir nuo jo prisilietimo nebuvo žąsies odos.

- Aš negaliu sakyti „gražu“, tik ne su tavimi, tik nelyginant su tavimi.

Aš nusišypsojau ir padėjau savo ranką, kuri dabar jau visai nedrebėjo, jam ant širdies. Baltas ant balto; šįkart mes buvome vienodi. Jis sudrebėjo nuo mano prisilietimo. Jo kvėpavimas staiga padažnėjo.

- Aš žadėjau, kad mes pabandysim, - sušnabždėjo jis įsitempęs, - jeigu.. jeigu.. aš padarysiu ką nors ne taip, jei aš padarysiu tau skauda, tu turi iškarto man pasakyti.

Aš sutikdama linktelėjau, vis dar žiūrėdama į jį. Aš žengiau kitą žingsnį ir mano galva atsidūrė ant jo krūtinės.

- Nebijok, - sušnabždėjau aš. – Mes priklausom vienas kitam

Aš buvau sukrėsta, nors mano žodžiai buvo absoliuti tiesa. Šis momentas buvo antiek nuostabus, kad nebuvo galima juo abejoti.

Jis apkabino mane. Vasara ir žiema. Mano kūne augo įtampa.

- Amžiams, -prašnabždėjo jis ir patrauk mane giliau į vandenį.

Saulė kepinanti mano apnuogintą nugarą pažadino mane. Vėlyvas rytas o gal jau diena, tuo aš nebuvau įsitikinusi.

Viskas išskyrus laiką buvo aišku. Aš žinojau tiksliai kur buvo šviesusis kambarys su didžiule lova , saulės šviesa patenkanti pro atvirą langą. Baldakimo kraštai galėjo bent kažkiek pridengti saulę.

Aš vis dar neatsimerkiau. Aš buvau tokia laiminga ir nenorėjau nieko keisti... Vienintelis triukšmas buvo į

krantą dūžtančios bangos, mūsų kvėpavimas ir mano širdies plakimas. Jo vėsi oda buvo ideali priemonė

apsisaugoti nuo karščio. Aš gulėjau ant jo krūtinės ir jo rankos buvo apkabinusios mane taip lengvai ir natūraliai... Buvo juokinga prisiminti mūsų visus pergyvenimus dėl šiandieninės nakties. Visos baimės dabar atrodė kvailos.

Jo pirštai švelniai glostė mano nugarą, jis žinojo, kad aš jau nemiegu. Aš vis tiek neatsimerkiau, tiesiog dar stipriau apkabinau jį per kaklą, kad būčiau dar arčiau jo. Jis nekalbėjo, jo pirštai vos slysdami slinko mano nugara į viršų žemyn.

Aš bučiau laiminga likti taip amžinai, kad nesugadinti šios akimirkos, bet mano kūnas turėjo kitus planus. Mane suėmė juokas nuo mano pilvo urzgimo. Tai buvo panašu į grįžimą iš padebesių į realybę.

- Kas juokingo? – sušnabždėjo jis, vis dar glostydamas mano nugarą. Jo balso skambesys, toks rimtas ir prikimęs, priminė man praėjusią naktį ir mano kaklu bei skruostu nubėgo raudonis.

Atsakymas į jo klausimas buvo mano pilvo urzgimas. Aš pradėjau juoktis.

- Tau nepavyks paslėpti žmoniškųjų poreikių.

Aš laukiau, bet jis taip ir nesijuokė. Lėtai leisdamasi iš padebesių aš sumišau.

Jis atsimerkė, pirmą ką aš pamačiau – tai blanki odos ir smakro oda. Lūpose buvo užstingusi šypsena. Aš atsirėmiau ant alkūnės, kad galėčiau matyti jo veidą.

Jis žiūrėjo į viršų ir net nepažvelgė į mane, kad aš galėčiau išanalizuoti jo veido išraišką. Jo veidas buvo sukrėstas – sukrėtimas nuo jo kūno pasklido po visą mano kūną.

- Edvardai? – pasakiau aš. – Kas? Kas nutiko?

- Tai tu turi manęs to paklausti, -pasakė jis šaltai, be jokios išraiškos.

Pirmą apie ką aš pagalvojau buvo savisaugos instinktas, tai buvo klausimas man pačiai: ką aš padariau ne taip? Aš viską prisiminiau ir nesugebėjau prisiminti nieko siaubingo.

Viskas buvo kur kas paprasčiau nei aš galvojau; mes prisitaikėme būti kartu, kaip dvi atskiros vienos esybės. Aš buvau patenkinta – mes buvome suderinami ir tarpusavyje.

Ugnis ir ledas, taip ar kitaip, mes galėjome egzistuoti kartu, negriaudami vienas kito. Daugiau įrodymo nei aš buvau svarsčius. Aš taip ir nesugebėjau suprasti kodėl jis buvo toks šaltas ir griežtas. Gal aš kažką praleidau?

Jo pirštas glostė mano kaktą.

- Apie ką tu galvoji? – prašnabždėjo jis.

- Tu nusiminęs. Aš nesuprantu. Ką aš...? – aš neišdrįsau užbaigti.

Jis įsitempė.

- Viskas taip blogai Bela, nes aš tau suteikiau skausmą. Tai tiesa ir net nebandyk sakyti, kad taip nėra.

- Skausmą? – pakartojau aš ir mano balsas nuskambėjo garsiau nei įprastai, nes jo žodžiai man buvo visiškai netikėti.

Aš pakėliau vieną antakį ir mano lūpos buvo įsitempusios.

Aš greitai įvertinau savo kūną, ištiesdama ir sulenkdama galūnes. Tikras nonsensas, mano rankos ir kojos buvo visiškai sveikos. Ir aš niekur nejaučiau skausmo.

Aš buvau įtūžusi, nes jis gadino šį rytą savo pesimistiškais svarstymais.

- Kodėl tu padarei tokias skubotas išvadas? Aš niekad nesijaučiau geriau nei dabar.

Jo akys užsimerkė.

- Užteks.

- Užteks ko?

- Tu nesakai, kad aš monstras, nes aš sutikau su tuo.

- Edvardai, - prašnabždėjau aš, tikrai nusiminusi. Jis viską sugadino kas buvo prieš tai. – daugiau niekad nekalbėk taip.

Jis neatsimerkė. Tai buvo panašu į tai, kad jis nenorėjo manęs matyti.

- Pažiūrėk į save Bela. Ir dabar pasakyk, kad aš ne monstras.

Aš įžeista pradėjau žiūrėti, dusdama aš sekiau jo patarimui. Kas su manimi nutiko? Aš pajutau, kad kažkas lengvo ir minkšto buvo prikibę prie mano kaklo. Aš papurčiau galvą ir kažkas balto pasipylė iš mano plaukų.

Aš pažiūrėjau į lengva baltą pūkelį mano delne.

- Kodėl aš visa padengta plunksnomis? – paskubomis paklausiau aš.

Jis kantriai iškvėpė.

- Aš kandžiojau pagalvę, o gal dvi. Bet ne apie tai aš kalbu.

- Tu.. kandžiojai pagalvę? Kodėl?

- Pažiūrėk, Bela, - jis beveik urzgė. Jis paėmė mano ranką – labai atsargiai- ir pakišo man po nosims. -

Pažiūrėk į tai.

Šįkart aš pamačiau apie ką jis kalba.

Nupūsdama plunksnas aš pamačiau dideles šviežias mėlynes, kurie pradėjo ryškėti ant mano baltos odos.

Mano akys sekė takeliu, kuris kilo pradžioje link peties, o po leidosi link šonkaulių. Aš paliečiau mėlynes šalia mano peties ir galvojau, kad kai atleisiu pirštus jos išnyks, bet jos vėl atsirasdavo. Oda mažumėle pulsavo.

Labai lengva- visa tai buvo taip jaudinama- Edvardas padėjo savo rankas ant mano mėlynių, kiekvienas pirštas atitiko mėlynes.

- Oi, - šūktelėjau aš.

Aš bandžiau viską prisiminti.

Aš niekaip negalėjau prisiminti akimirkų, kai jis spaudė mane daug smarkiau. Bet priešingai, aš prisiminiau tik norą, kad jis mane prispaustų kuo arčiau, ir tai man teikė malonumą.

- Man.. taip gaila Bela, - prašnabždėjo jis, kol aš apžiūrinėjau savo mėlynes, - aš žinojau, aš neturėjau....

Jo balso tembras buvo žemas.

- Aš taip apgailestauju, kad net nėra žodžių, kuriais galėčiau tai perteikti – jis ranka uždengė veidą.

Aš ilgai sėdėjau nustebusi nežinodama ką pasakyti, aš mačiau jo kančias. Tai buvo prieštaringa tam, ką aš jaučiau.

Sukrėtimas pamažu atslūgo, savo vietoj palikdamas tik tuštumą. Tuštuma. Mano galva buvo tuščia. Aš niekaip nesugalvojau ką pasakyti. Kaip aš jam galėčiau viską teisingai paaiškinti? Kaip jį padaryti tokiu laimingu, kokia buvau aš prie keletą akimirkų? Aš prisiliečiau prie jo rankos, bet jis tuo pačiu neatsakė. Aš bandžiau nutraukti jo ranką nuo veido, bet taip aš galėjau judinti skulptūros ranką.

- Edvardai.

Jis net nekrustelėjo.

- Edvardai.

Nieko. Tai greičiausia bus monologas.

- Aš nesigailiu, Edvardai... Aš net negaliu kalbėti. Aš tokia laiminga. Nepyk ant manęs. Nereikia. Man taip...