Stephenie Meyer - Brėkštanti aušra

Aš susikoncentravau ties tomis mėlynėmis, kurias bus sunkiausia nuslėpti – ant rankų ir pečių. Bet jie nebuvo tokie jau baisūs. Mano ode pernešė juos lengvai. Dažniausiai kai pasirodydavo mėlynė aš jau būdavau pamiršus iš kur ją gavau. Aišku, jos buvo ką tik pasirodžiusios. Rytoj aš atrodysiu dar blogiau. Aš pažiūrėjau į

savo plaukus ir suinkščiau.

- Bela? – jis jau stovėjo už manęs, kai tik aš suinkščiau.

- Aš niekados nesugebėsiu ištraukti visų plunksnų iš plaukų.

Aš parodžiau į savo plaukus, kurie priminė varnos lizdą. Aš pradėjau išiminėti plunksnas.

- Dabar geriau tu jaudintumeisi ne dėl savo plaukų, - sumurmėjo jis. Jis atėjo kad palaikytų mane ir greitai rankiojo plunksnas iš mano plaukų.

- Ar tau nejuokinga? Aš juk taip kvailai atrodau.

Jis neatsakė; jis tik traukė plunksnas iš mano plaukų. Ir aš žinojau atsakymą – būnant tokios nuotaikos jam buvo ne iki juokų.

- Tai nepadės. – po akimirkos atsidusau aš.

- Visa tai išdžiuvo. Reikia išplauti galvą.- apkabinau jį per liemenį – Nori man padėti?

- Geriau aš rasiu ką nors užkramtyti tau, - pasakė jis tyliu balsu, nuimdamas mano rankas nuo jo liemens.

Aš atsidusau, nes jis jau buvo išėjęs.

Visa buvo panašu į tai, kad mano medaus mėnuo jau pasibaigė. Nuo šios minties mano širdis suspurdėjo.

Kai aš atsikračiau plunksnų ir užsidėjau nepažįstamą baltą suknelę, kuri dengė violetines dėmės, aš sekiau pagal keptų kiaušinių kvapą su bekonu ir sūriu. Edvardas stovėjo priešais viryklę ir gamino omletą.

Maisto kvapas svaigino mane. Aš pamaniau, kad suvalgysiu ir lėkštę su keptuve. Mano pilvas suurzgė.

- Čionai, - jis atsisuko, ir šypsodamasis padėjo lėkštę su omletu ant stalo. Aš atsisėdau ant vienos iš dviejų

metalinių kėdžių ir ėmiausi omleto. Ji degino mano burną, bet tai manęs nejaudino.

Jis atsisėdo šalia.

- Aš maitinu tave ne taip dažnai kaip reikia.

Aš prarijau kąsnį ir priminiau jam:

- Bet aš juk miegojau. Beje, tai tikrai skaniai pagaminta. Labai skanu, neatsižvelgiant į tai, kad gamino tas kas nevalgo.

- Kulinarijos kanalai, - pasakė jis šypsodamasis išraiškinga mėgiamiausia mano šypsena. Aš buvau laiminga matydama jį laimingu ir jis vėl tapo savimi.

- Iš kur tu gavai kiaušinių?

- Aš paprašiau tarną, kad jis pripildytų šaldytuvą kiaušiniais. Visų pirmą. O aš dabar turiu eiti sutvarkyti plunksnas.

Jis nutilo ir jis žvelgė kažkur aukščiau mano pakaušio. Aš nekalbėjau bijodama jį nuliūdinti.

Aš suvalgiau viską, nors porcija greičiau buvo dviems.

- Ačiū, - pasakiau aš jam. Aš pasilenkiau per stalą, kad jį pabučiuočiau. Jis mane pabučiavo ir staigiai atsitraukė.

Aš sukandau dantis ir uždaviau jam klausimą:

- Tu daugiau nesiruoši prisiliesti prie manęs, kol mes čia?

Jis nusišypsojo ir pratiesė ranką, kad paliestų mano skruostą. Jo pirštai glostė mano skruostą ir aš negalėjau jam atsispirti.

- Tu juk žinai, kad viskas ne taip kaip aš nutuokiau, - jis atsiduso ir patraukė ranką, - aš žinau. Ir tu teisi.

Jis mažumėle patylėjau ir tarė kaltindamas:

- Aš nesimylėsiu su tavimi, kol tu esi žmogus. Aš negaliu daugiau tau daryti, kad skaudėtų.

6 skyrius

Prablaškymas

Manęs prablaškymas tapo pagrindiniu užsiėmimu Esmės saloje. Mes plaukiojome (plaukiojau aš, nes jis nardė demonstruodamas savo galimybę nekvėpuoti). Mes ištyrinėjome nedideles džiungles, kurios supo žemas uolas. Mes matėme papūgas, kurios gyveno tarp šakų vakarinėje salos dalyje. Mes žiūrėjom į kylančia saulę nuo buchtos vakarinėje dalyje. Mes plaukėme su jūrų karvėmis, kurios plaukiojo netoliese šiltose bangose. Su jomis plaukiojau tik aš, nes kai tik Edvardas įlįsdavo į vandenį jos dingdavo, lyg pamačiusios ryklį.

Aš žinojau ką visa tai reiškia. Jis stengėsi taip užimti ir nuvarginti mane, kad aš neturėčiau nei jėgų nei laiko prie jo priekabiauti. Kiekvieną kartą kai aš prašydavau pažiūrėti bent vieną iš gausybės turimų DVD jis mane tempdavo į lauką, lyg ko bijodamas. Jis man aprodė rifus, povandenines uolas, pasiplaukiojimus su vėžliais.

Mes vaikščiodavom, vaikščiodavom ištisom dienom, kad aš išalkčiau tik nusileidus saulei.

Aš visas virsdavau iš nuovargio kai tik baigdavau valgyti pietus vidurnaktį, ir jam tekdavo mane nešti į

lovą. Edvardas visas gamindavau per dideles porcijas, bet tai buvo gerai, nes po ilgų ir įspūdingų

pasivaikščiojimų aš taip išalkdavau, kad suvalgydavau viską ką jis pagamindavo. Ir po tokios sočios vakarienės, nusikamavimų per visą dieną aš vos sugebėdavau būti neužsimerkus. Štai koks buvo jo planas.

Mano pareiškimai nelabai jį įtikindavo. Bet aš nepasiduodavau. Aš stengiausi maldauti zysti grasinti, bet viskas buvo beprasmiška. Anksčiau aš net nepagalvodavau kas galėtų man palengvinti visą tai.

Dabar mano sapnai tapo labai realistiški – visų pirma tai lietė košmarus, kurie dabar tapo labai ryškūs, beveik tokie ryškus kaip spalvos saloje. Galbūt tai buvo dėl to, kad aš prabusdavau pavargusi nepaisant to kaip ilgai miegodavau.

Maždaug po savaitės kai mes čia buvome aš nusprendžiau eiti link kompromiso. Anksčiau tai suveikdavo.

Dabar aš miegojau mėlynajame kambaryje. Tvarkytojai turėjo pasirodyti ne anksčiau sekančios dienos, tad baltasis kambarys visas buvo padengtas plunksnomis. Mėlynas kambarys buvo mažesnis tad ir lova atitiko kambario proporcijas. Sienos buvo tamsiu tonu padengtos panelėmis iš tiko ir viskas buvo papuošta prabangia juosta.

Aš užsidėjau kai kuriuos drabužėlius iš Alisa apatinių drabužių kolekcijos, kad miegočiau su jais ir tai buvo taip atvira su miniatiūriniai bikiniais, kuriuos ji įdėjo man, kai tik ji turėjo tokią galimybę. Aš susimąsčiau gal ji matė viziją apie tai kuomet man visų šių drabužėlių prireiks ir nuo šios minties aš paraudau.

Neskubėdama aš pradėjau nuo nekalto atlasinio dramblio kaulo apatinių, bijodama, kad jei rodysiu daugiau nepasieksiu savo norimo rezultato, bet aš buvau pasirengusi išbandyti bet ką. Edvardas nepastebėjo nieko, lyg aš ir toliau bučiau nešiojusi savo senus nutrintus megztinius, kuriuos aš nešiojau namie.

Dabar mėlynės atrodė kur kas geriau, nes kai kuriose vietose jos buvo gelsvos, o kai kur išvis buvo išnykusios. Šiandien dėvėjau vieną iš daugiausią apnuoginančius apatinius čiustydamasi vonioje. Tai buvo juodi nėriniai, jie buvo per daug atviri, kad nedrąsu buvo žvelgti į juos jų dar neužsidėjus. Aš bijojau pažiūrėti į

veidrodį prieš pasirodant miegamajame. Man nesinorėjo savęs nervuoti.

Aš su pasimėgavimu žiūrėjau į jo išsprogusios iš nuostabos akis, bet tai truko tik kelias akimirkas, kol jis nesusivaldė.

- Ką tu apie tai manai? – paklausiau aš, atsistojusi taip, kad jis galėtų geriau mane apžiūrėti.

Jis krenkštelėjo.

- Tu nuostabi. Kaip ir visada.

- Dėkui, - pasakiau aš mažumėle nepatenkinta.

Aš buvau per daug pavargusi, kad priešinčiausi minkštai lovai. Jis apkabino mane rankomis ir pritraukė prie savo krūtinės, bet tame nebuvo nieko neįprasto – man buvo per karšta miegoti be jo vėsaus kūno šalia.

- Aš noriu su tavimi sudaryti sandėrį – mieguistai prakalbau aš.

- Aš su tavimi nesudarinėsiu jokių sandėrių, - atsakė jis.

- Juk tu nežinai ką aš noriu pasiūlyti.

- Neturi reikšmės.

Aš atsidusau.

- Po velnių. Aš iš tiesų norėjau... Ai nesvarbu.

Jis išplėtė akis.

Aš užtrenkiau spąstus ir leidau masalui likti ten. Aš nusižiovavau.