Stephenie Meyer - Brėkštanti aušra

- Nesakyk žodžio „gerai“, - tarė jis lediniu tonu, jei tavo savisaugos instinktas būtų kaip mano tu nevartotum žodžio „gera“.

- Bet aš...

- Bela, nereikia, - suniurnėjo jis, - nereikia...

- Ne. Reikia Edvardai.

Jis patraukė rankas, jo auksinės akys stebėjo mane.

-Negadink visko – pasakiau aš, - Aš labai laiminga.

- Aš jau viską sugadinau.

- Aš nenoriu to girdėti, - sustabdžiau aš jį. Jo dantys susigniaužė.

- Po velniu – prastenėjau aš. – Kodėl tu negali manęs suprasti? Taip sunku kai tavęs negirdi.

Jo akys mažumėle išsiplėtė.

-Tai kažkas naujo. Tau juk visad patiko, kad aš negaliu skaityti tavo minčių.

- Ne šiandien.

Jis spoksojo į mane.

- Kodėl?

Nusiminusi aš sumosikavau rankomis ir pajutau skausmą, kurio aš iki tol nejaučiau.

- Todėl kad visa tai nereikalinga. Kad tu dabar žinotum ką aš iš tikro dabar jaučiu. Ar penkias minutes atgal, nesvarbu. Aš buvau absoliučiai laiminga. Absoliučiai ir pilnai laiminga. O dabar aš esu susierzinusi.

- Tu turi pykti ant manęs.

- Na gerai. Nuo to jausies geriau?

Jis atsiduso.

- Ne. Nemanau, kad kas nors priverstų mane jaustis geriau.

- Ką? Dabar aš tikrai nirštu. Tu sunaikinai visus mano žodžius, Edvardai.

Jis papurtė galvą ir nusisuko.

Aš giliai įkvėpiau. Aš jaučiausi be galo jautri dabar, bet tai nebuvo blogai. Aš jaučiausi lyg būčiau kilnojusi svarmenis. Man teko tai patirti kai Renė buvo užsikrėtusi fitneso idėjomis. Šešiasdešimt pakėlimų kiekvienoje rankoje laikant dešimties svarų svarmenį. Tai buvo taip pat skausminga.

Aš nurijau savo susierzinimą ir pasistengiau, kad balsas skambėtų ramiai.

- Mes juk žinojome, kad turėsime būti labai atsargūs. Aš galvojau, kad tai yra būtina. Bet gerai, kad visa tai pasirodė kur kas lengviau nei maniau. Ir tai iš tikro turi reikšmę.

Aš pirštu pravedžiau per savo rankas.

- Manau, kad pirmam kartui mes viską padarėme labai gerai, turint omenyje, kad mes nežinojome kas bus.

Su nedideliu praktikavimu...

Jo veidas staiga dar labiau pabalo, kad aš net nespėjau pabaigti ką buvau sakiusi.

- Būtina? Tu to laukei Bela? Tu galvojai, kad bus blogiau? Tu skaitai, kad tai yra eksperimentinės sėkmė ir tau pavyko išvengti kur kas blogesnių dalykų? Jei nėra sulaužytų kaulų – tai pergalė?

Aš luktelėjau, leisdama jam išsikalbėti. Aš laukiau kol jo kvėpavimas vėl taps normalus. Ir kai jo akys tapo ramios ar ir vėl prabilau:

- Aš nežinojau ko laukti, kaip..kaip...kaip nuostabu tai buvo, - mano balsas nutilo iki šnabždesio. Mano žvilgsnis slydo nuo jo veido link mano rankų.

- Taip bet aš nežinau kaip tai buvo iki tavęs. Ar tai buvo panašu į mano potyrius.. Šalti pirštai kilstelėjo mano smakrą.

- Visa tai tau kelia nerimą? – tarė jis pro sukastus dantis, - Tai, kad aš nepatyriau malonumo?

Mano akys žiūrėjo žemyn.

- Aš žinau, kad tai ne vienas ir tas pats. Juk tu ne žmogus. Aš tik noriu pasakyti, kad žmogui – tai geriausia, kas buvo jo gyvenime.

Jis tylėjo taip ilgai, kad aš pagaliau išdrįsau žvilgtelėti į jį. Jo veidas tapo kur kas švelnesnis ir mįslingas.

- Atrodo man teks atsiprašyti, - susiraukė jis, - aš net nesvajojau, kad patirsiu tai, kas buvo praėjusią naktį.

Tai buvo geriausia naktis per visą laiką kiek aš egzistuoju. Bet aš nenoriu galvoti...

Aš nusišypsojau.

- Tiesa? Geriausia? – tyliai paklausiau aš.

Jis apglėbė mano veidą rankomis, vis dar atsargiai.

- Aš paklausiau Karlailo po to kai mes sudarėme sandėrį. Aš tikėjausi, kad jis man padės. Aišku jis perspėjo mane, kad tai gali būti labai pavojinga tau, - šešėlis padengė jo veidą.

- Jis manimi tikėjo. – tai buvo pasitikėjimas, kurio aš nenusipelniau.

Aš norėjau protestuoti, bet jis uždėjo du pirštus ant mano lūpų, kad aš negalėčiau pakomentuoti jo atsakymo.

- Taip pat aš paklausiau jo, ko aš galiu laukti, tikėtis. Aš nežinojau, kas tai.. vampyrui.

Jis abejingai nusišypsojo.

- Karlailas pasakė man, kad fizinė meilė yra labai galinga jėga, stipresnė už bet ką kitą. Mes retai kada keičiamės, bet stiprios emocijos gali mus pakeisti. Jis sakė, kad man nereikia jaudintis, nes tu jau pakeitei mane,

- dabar jis nusišypsojo kur kas nuoširdžiau.

- Aš taip pat kalbėjau apie tai su savo broliais. Jie sakė, kad tai suteikia didelį malonumą. Kaip pirmą kartą, kai geri žmogaus kraują – jis suraukė antakius.

- Aš jau bandžiau tavo kraują ir nėra nieko stipresnio už tai.. Bet aš negalvoju, kad jie klydo. Mums tai tapo visišku kitu. Kažkuo daugiau.

- Taip, tai buvo daugiau. Tai buvo viskuo.

- Bet tai nepaneigia to, kad tai buvo neteisinga. Net jeigu tu taip nemanai.

- Ką tu nori pasakyti? Tu galvoji, kad aš visa tai sugalvojau? Kodėl?

-Tam, kad sumažintum mano kaltę. Bet tavo žodžiai tik pastangos sumažinti mano kaltės jausmą, tuomet kai aš suklydau.

Aš paėmiau jam už smakro ir pasilenkiau į priekį. Mūsų veidai buvo per keletą centimetrų vienas nuo kito.

- Tu išklausysi manęs Edvardai Kalenai. Aš nieko dėl tavęs neprigalvojau, supranti? Aš net nežinau ką pasakyti ar padaryti, kad tu nustotum jaustis nelaimingas. Per visą savo gyvenimą aš niekad nebuvau tokia laiminga kaip dabar. Netgi stipriau, nei tada kai tu nusprendei, kad tavo meilė stipresnė nei noras užmušti mane, arba kai pirmą ryta kai aš prabudau, ir tu jau laukei manęs... Netgi tada kai išgirdau tavo balsą baleto studijoje, -

jis priminė tą pavojingą periodą, kai aš kabėjau ant plauko. Bet aš nedariau pauzės. Aš tęsiau, - arba kai tu pasakei „Sutinku“ ir aš supratau, kad mes busime kartu amžinai. Ir tai ką dabar išgyvenu yra geriau už visą tai ką įvardinau ir tai pats laimingiausias mirksnis mano gyvenime.

Jis prisilietė prie mano surauktos kaktos.

- Dabar tu jautiesi nelaiminga. Aš to nenorėjau.

-Tuomet tu nebūk nelaimingas, tai neteisinga.

Jis visas įsitempė, giliai įkvėpė ir linktelėjo.

- Tu teisi. Praeitis jau nebegrįš ir aš negaliu nieko padaryti, kad ją pakeisčiau. Neliko jokios prasmės mane linksminti. Aš padarysiu ką tik galiu, kad tu būtum laiminga.

Aš su įtarimu žiūrėjau į jo veidą ir jis apdovanojo mane šypsena.

- Nepriklausomai nuo to, kas daro mane laiminga?

Mano pilvas sugurgė kartu su balsu.

- Tu alkana.

Jis atsistojo ir staiga pakilo plunksnų kamuolys. Jis priminė man tai ko aš norėjau paklausti.

- Tai kodėl tu suplėšei Esmės pagalvę? – paklausiau aš sėdėdama ir purtydama galvą.

Jis jau buvo užsidėjęs chaki spalvos kelnes ir iš plaukų purtė likusias plunksnas.

- Aš nežinau ar nusprendžiau tai padaryti vakar vakare, - sumurmėjo jis, - bet mums pasisekė- tai pagalvė, o ne tu.

Jis giliai atsiduso ir papurtė galvą lyg norėtų atsikratyti blogų minčių. Jis nusišypsojo, bet matėsi, kad tam reikėjo daug pastangų. Aš vėl atsiguliau per visą lovą, stengdamasi neužgauti skaudamų vietų.

Jis nustojo kvėpuoti. Jis nusisuko nuo manęs ir taip stipriais suspaudė kumščius, kad pasirodė balti sąnariai.

- Aš atrodau bjauri? – paklausiau aš, su didelėm pastangom, stengdamasi balsui suteikti lengvabūdiškumo.

Jis pradėjo kvėpuoti, bet vis dar buvo nusisukęs, greičiausiai norėjo nuslėpti savo veidą.

Aš nuėjo į vonią, kad galėčiau geriau save apžiūrėti ir uždariau duris.

Aš įdėmiai apžiūrinėjau savo apnuogintą kūną veidrodyje. Aš atrodžiau klaikiai. Buvo patinimas ant skruosto ir mažumėle patinusios lūpos, bet šiaip visas mano veidas atrodė neblogai. Likusi mano kūno dalis buvo padengta mėlynomis ir violetinėmis mėlynėmis.