Stephenie Meyer - Brėkštanti aušra

Jis neklausė apie ką aš galvoju, nors tai buvo neįprasta. Aš pamaniau, kad jis taip pat susijaudinęs kaip ir aš.

Jis pliko lagaminus verandoje, kad galėtų atidaryti duris – pasirodė, kad jos buvo neužrakintos.

Prieš peržengiant slenkstį Edvardas žvelgė į mane ir laukė kol aš suprasiu jo įkyrų žvilgsnį.

Uždegdamas visur šviesas jis nešė mane pro namus ir mes abu tylėjome. Mano pirmasis įspūdis buvo toks, kad pagalvojau jog šis namas per didelis tokiai mažai salai ir kad viskas ten buvo man pažįstama. Aš buvau pripratusi prie Kalenų mėgimų pastelinių šviesų ir jaučiausi kaip namie. Aš negalėjau ties niekuo susikoncentruoti. Tvinksintys smilkiniai darė viską išplaukiusiais.

Tuomet Edvardas sustojo ir įjungė paskutinį šviestuvą. Kambarys buvo didelis ir baltas, o tolimesnė siena buvo stiklinė – viskas kaip mėgo mano vampyrai.

Už namo mėnulis apšvietė smėlį, netoli namų tviskėjo bangos. Bet aš vos vos kreipiau dėmesį.

Mano dėmesį patraukė didžiulė balta lova vidury kambario su nukarusiu baldakimu, kuris atrodė kaip perregimas tinklelis.. Edvardas nuleido mane ant žemės.

- Aš .. eisiu paimti bagažo.

Kambarys buvo kur kas tvankesnis nei tropinė naktis lauke. Prakaito lašas nuriedėjo nuo mano kaktos.

Aš žengiau keltą žingsnių į priekį, kol nepaliečiau perregimo baldakimo medžiagos. Man reikėjo įsitikinti, kad visa tai yra realybė.

Aš negirdėjau kaip grįžo Edvardas. Staiga jo ledinės rankos pradėjo liesti mano kaklą, kuriuo bėgo prakaito lašeliai.

- Mažumėle čia karšta, - pasakė jis atsiprašinėjimo tonu. – aš pagalvojau... kad taip bus geriau.

- Pakenčiama. – iškvėpdama sušnibždėjau aš ir jis sukikeno. Tai buvo nervingas susikikenimas, kuris pasitaikydavo pakankamai retai.

- Aš pasistengsiu pagalvoti apie viską, kad... padaryti tai geriau.

Aš garsiai nurijau seiles, bet vis dar neatsisukau į jį. Čia buvo medaus mėnuo? Aš žinojau atsakymą. Ne nebuvo.

- O jeigu..- pasakė Edvardas lėtai. – jei.. pradžiai... tu norėtum paplaukioti su manimi?

Jis giliai įkvėpė ir jo balsas tapo kur kas ramesnis, kai jis vėl prabilo:

- Vanduo labai šiltas. Šis paplūdimys tau patiks.

- Skamba neblogai, - mano balsas užlūžo.

- Aš manau, kad tu norėtum jaustis žmogumi minutę ar kelias...

Tai buvo ilga pauzė.

Aš kvailai linktelėjau. Aš vos jaučiausi žmogumi, bet kelios minutės išgelbėjo mane. Jo lūpos palietė

mano kaklą, vos žemiau mano ausies.

Jis nusijuokė ir jo išpūstas šaltas oras kuteno mano kaklą.

- Bet ne per daug ilgai ponia Kalen.

Aš net krūptelėjau išgirdus savo naująją pavardę. Jo lūpos slydo žemyn nuo kaklo link pečių.

- Aš tavęs lauksiu vandenyje..

Jis ėjo šalia manęs pro duris, kurios vedė į paplūdimį.

Pakeliui jis numetė marškinius ant žemės ir prasmuko pro duris apšviestas mėnulio šviesos. Tvankus sūrus oras vyravo kambaryje po jo. Mano oda liepsnojo? Aš turėjau kaip reikiant save apžiūrėti. Ne, niekas nedegė. Na bent aš nieko nepamačiau.

Aš priminiau sau, kad turiu kvėpuoti. Po to aš užkliuvau už didelio lagamino, kurį paliko Edvardas.

Turbūt jis buvo mano, nes ant viršaus buvo mano higienos priemonių lagaminėlis. Čia buvau daug visko rausvo, bet aš neatpažinau nieko, kas būtų buvę mano. Aš paėmiau glėbį drabužių, ieškodama ko nors įprasto ir patogaus, pavyzdžiui porą senų megztinių ir staiga šis tas atsirado mano akiratyje.

Tūkstančiai juostelių iš atlaso. Apatinis trikotažas. Pats atviriausias apatinis trikotažas iš viso galimo su prancūziškais dalykėliais. Nežinau nei kur nei kada, bet Alisa už tai man sumokės. Likusi viena aš nuėjau į

vonią, kurios langai buvo į pliažo pusę. Aš jo nemačiau; nejau jis jau vandenyje.

Aukštai danguje buvo beveik pilnas mėnulis ir smėlis blizgėjo nuo jos švytėjimo. Pasirodė, kad aš pamačiau kažkokį judėjimą vienoje iš palmių, tai buvo numesti Edvardo drabužiai, kurie plevėsavo vėjyje.

Mano oda regis vėl suliepsnojo.

Aš keletą kartų giliai įkvėpiau ir nuėjau prie veidrodžio.

Aš atrodžiau taip, tarsi būčiau pramiegojus ištisas paras. Aš radau savo šukas ir pradėjau šukuoti plaukus, kol jie netapo lygus ir tarp šukų neliko gumulo plaukų. Po to aš nusiprausiau ir sušlapinau savo kaklą. Aš pasijutau taip gerai, kad nusprendžiau nusiplauti ir rankas. O po to supratau, kad ir dušas man nepamaišytų. Aš žinojau, kad kvaila maudytis duše prieš maudimąsi vandenyne, bet aš turėjau nusiraminti, o karštas vanduo buvo tinkamiausia priemonė. Na ir kojas būtų neblogai nusiskusti.

Po dušo aš įsisukau į didelį baltą rankšluostį.

Dabar man teko rinktis, nors apie tai anksčiau aš net nebuvau pagalvojusi. Ką man apsirengti? Nejau maudimosi kostiumėlį? Bet ir vėl pilnai apsirengti buvo kvaila.

Aš net nenorėjau galvoti apie daiktus, kuriuos Alisa įdėjo man.

Aš vėl sunkiai kvėpavau, o mano kojos pradėjo drebėti, atrodo, kad nusiraminimas po dušo lyg išgaravo.

Aš pajutau kaip man pradėjo suktis galva ir mane apėmė panika. Aš atsisėdau ant šaltų grindų, o galvą palenkiau tarp kojų. Aš meldžiausi, kad jis tik neišvystų manęs tokios. Aš tik galėjau spėlioti apie ką jis būtų

pagalvojęs. Jis būtų galėjęs pagalvoti, kad mes darom klaidą.

Bet aš nesijaudinau dėl to, kad mes darome klaidą. Nė kiek. Aš neturėjau nė menkiausio supratimo ką reikia daryti kai išeisiu iš kambario. Aš bijojau nežinomybės.

Ypač su prancūziškais apatiniais. Aš žinojau, kad neesu tam pasirengusi. Aš jaučiausi lyg man būtų

reikėję vaidinti teatre prieš tūkstantinę minią. Kaip žmonės tai daro – nugali savo baimes, ir dar su mažesniu įsitikinimu, nei paliko Edvardas? Jei nebūtų buvę Edvardo ir jei aš nežinočiau kiekviena savo kūno dalele , kaip stipriai jis mane myli, kaip aš smarkiai jį myliu. Ir jei ne visa tai, aš nebūčiau išdrįsusi atsikelti nuo šaltų grindų.

Bet visgi ten buvo Edvardas.

- Nebūk bailiuke, - prašnabždėjau aš pati sau ir atsistojau ant kojų.

Aš smarkiai apsivyniojau rankšluosčiu ir išėjau iš vonios. Pro lagaminą, pro didelę lovą, net nežvelgusi į juos.

Stiklinės durys į paplūdimį buvo atidarytos. Viskas atrodė juodai-balta sidabrinėje mėnulio šviesoje.

Aš lėtai ėjau per smėlį, sustojau prie kreivos palmės, ant kurios kabojo jo drabužiai. Aš atsirėmiau į palmę ir vėl atsidusau. Aš žiūrėjau į tamsą ieškodama jo.

Nebuvo sunku jį rasti. Jis iki liemens stovėjo vandenyje atsukęs man nugarą ir žiūrėjo į mėnulį. Mėnulio šviesa padarė jo odą visiškai balta ir jo šlapi plaukai buvo tamsūs kaip vandenynas.

Jis stovėjo nepajudinamas; ir bangos atsitrenkdavo į jį, lyg akmuo.

Aš žiūrėjau į idealias jo nugaros linijas, pečius, jo rankas, jo kaklą, idealios jo formos....

Oda daugiau nedegė, kažkur viduje rimo mano nepasitikėjimas ir baimės...

Be jokio muistimosi aš nusimečiau rankšluostį, palikdama jį ant palmės šalia jo drabužių ir aš žengiau į

mėnulio šviesą. Aš atrodžiau lyg irgi bučiau iš balto smėlio.

Aš negalėjau girdėti savo žingsnių, bet galvojau, kad jis juos girdi. Edvardas nė neatsisuko.

Aš įėjau į vandenį ir supratau, kad Edvardas buvo teisus – jis buvo toks pat šiltas kaip ir vonioje. Aš ėjau lėtai, galvodama kas po kojomis. Bet aš be reikalo nerimavau, smėlis po kojomis buvo minkštas ir lygus. Po truputį eidama gilyn aš artėjau prie Edvardo. Aš veržiausi per vandenį kol neatsidūriau šalio jo nugaros. Aš padėjau savo rankas ant jo vėsių rankų, kurios buvo vandenyje.