Stephenie Meyer - Brėkštanti aušra

- Padaryti ją idealia.

- Didelis tikslas.

- Gerai, kad tu toks aukštas.

Jis susiraukė nuo mano pikto pokšto ir atsiduso.

- Aš čia, nes tu mano draugė. Vis dar geriausias tavo draugas.

- Semui reiktų daugiau tavimi pasitikėti.

- O gal čia aš per daug jautrus. Gal jis ir taip būtų atėjęs čia, kad prižiūrėtų Setą. Čia labai daug vampyrų, bet Setas į tai reaguoja ne adekvačiai.

- Setas žino, kad jam negresia joks pavojus. Jis supranta Kalenus geriau nei Semas.

- Žinoma, žinoma. – pritardamas tarė Džeikobas, kas mes toliau nesiginčytumėme.

Keista buvo matyti, kad jis toks diplomatiškas.

- Dėl balsų, - pasakiau aš. – Norėtųsi man viską padaryti geriau ir daug ką ištaisyti.

- Ne taip viskas ir blogai. Tiesiog tik nedidelis nusivylimas.

- Tu.. laimingas?

- Beveik. Bet man pakanka. Šiandien žvaigždė –tu.

Jis sukikeno.

- Ginčijamės tu dėl to tiesiog devintame danguje. Viso dėmesio centre.

- Taip. Negaliu atsidžiaugti dėmesiu.

Jis nusijuokė ir pažiūrėjo virš mano galvos. Jis stebėjo visą aplinkinį šurmulį. Aš žiūrėjau kartu su juo.

Viskas buvo toli nuo mūsų tamsios tylios vietos. Rodos, kad mes žiūrėjome į stiklinį burbulą kur siautėjo balta pūga.

- Iš jų to neatimsi. – pasakė jis. Jie žino kaip organizuoti vakarėlius.

- Alisa – tai gamtos stichija, kurios neįmanoma sustabdyti.

Jis atsiduso.

- Baigėsi daina. Kaip manai ar man bus leista sušokti dar vieną šokį? Ar aš prašau per daug?

Aš stipriau suspaudžiau jo rankas.

- Tu gali šokti su manim kiek panorėjęs.

Jis pradėjo juoktis.

- Tai bus linksma. Turbūt dviejų bus užtektinai. Ne noriu, kad atsirastų apkalbos.

Mes toliau sukomės.

- Galvoji dabar bus lengviau ištarti „Sudie“? – sumurmėjo jis.

Aš bandžiau nuryti užstrigusi gumulą gerklėje, bet man sunkiai sekėsi.

Džeikobas pažiūrėjo į mane ir susiraukė. Jis pravedė pirštais per mano skruostus nuvalydamas ašaras.

- Verkti turi ne tu Bela.

- Vis verkia vestuvėse – atsakiau aš.

- Bet tu to nori?

- Taip.

- Tuomet nusišypsok.

Aš pasistengiau, bet jis nusijuokė pamatęs mano grimasą.

- Aš noriu tave prisiminti tokia. Apsimesiu kad...

- Ką? Kad aš numiriau?

Jis sukando dantis. Jis kovojo su manim, savo pasirodymu jis norėjo suteikti man dovaną, o ne teisti mane.

Galėjau atspėti ką jis norėjo pasakyti.

- Ne, - galiausiai pasakė jis. –Bet aš matysiu tave tokią. Rožiniai skuostai. Plakanti širdis. Dvi kairės kojos.

Visą tave.

Aš specialiai iš visų jėgų atsistojau jam ant kojų.

Jis nusišypsojo.

- Štai mano mergaitė.

Jis norėjo pasakyti vis dar, bet privertė save nutilti. Vėl jis tvardėsi, sukando dantis, kad nepasakytų žodžių, kurių nereikėjo.

Mano santykiai su Džeikobu buvo tokie paprasti. Tokie natūralūs kaip kvėpavimas. Bet po to kai Edvardas grįžo į mano gyvenimą jie pasidarė įtempti. Pagal Džeikobą mano pasirinkimas buvo baisesnis už mirtį arba buvo panašu į ją.

- Kas nutiko Džeikobai? Tiesiog pasakyk. Tu gali man pasakyti viską ką nori.

- Aš.. Neturiu ką tau pasakyti.

- Ohhh prašau. Sakyk.

- Tai tiesa. Tai ne.. ne klausimas. Aš noriu, kad tu man kai ką pasakytum.

- Klausk.

Akimirką jis kaupėsi kol išdrįso paklausti:

- Aš neturiu. Tai ne svarbu. Tiesiog nesveikas smalsumas.

Aš supratau apie ką jis klausė, nes aš per gerai jį pažinojau.

- Ne šiandien Džeikobai, - atsakiau aš.

Džeikobas daugiau nei Edvardas pergyveno dėl mano buvimo žmogumi. Jis lyg brangenybę vertino kiekvieną mano širdies dūžį, žinodamas kad jie yra suskaičiuoti.

- O , - tarė jis stengdamasis nuslėpti savo džiugesį. – O ...

Pradėjo groti trečia daina, bet jis to nepastebėjo.

- Kada? - sušnibždėjo jis.

- Tiksliai nežinau. Gal po savaitės, gal po dviejų.

Jo balsas pasikeitė, pasidarė užslėptas:

- O kodėl lauki?

- Aš tiesiog nenoriu praleisti savo medaus mėnesio raitydamasi iš skausmo.

- O kaip tu nori jį praleisti? Žaisti šaškėm? Chahaha

- Labai juokinga.

- Na juokauju aš Bela. Bet tiesą sakant nematau prasmės. Tu juk negali praleisti tikro medaus mėnesio su savo vampyru, tai kam apsimetinėti? Vadink daiktus savo vardais. Tu jau antra kartą atidėlioji. Nors tai gerai. –

Pasakė jis staiga surimtėjęs. – Čia nėra ko gėdintis.

- Aš nieko neatidėlioju. – atsakiau aš. O taip aš galiu praleisti patį tikriausiąjį medau mėnesį. Aš galiu viską daryti ko noriu. Nustok kištis į mano reikalus.

Jis staiga sustabdė mūsų lėta sukimąsi. Aš pagalvojau, kad jis pastebėjo ,jog baigėsi daina, o aš vis galvojau kaip užglaistyti mūsų mažą barnį, prieš jam atsisveikinant. Mes neturime išsiskirti tokia nata.

Ir jo akys prasiplėtė ir jose aš pamačiau neapsakomą išgąstį.

Ką? – iškvėpė jis? – Ką tu pasakei?

- Tu apie ką? Džeikobai? Kas ne taip?

- Ką tu turi omenyje? Praleisti medaus mėnesį iš tikro? Būdama žmogumi? Tu juokauji? Tai žiaurus pokštas, Bela.

Mūsų žvilgsniai susitiko.

- Aš pasakiau tau Džeikobai, nesikišk. Tai visai ne tavo reikalas. Aš neprivalau... mes net neturime apie tai kalbėti. Tai asmeniška...

Jos didžiulės rankos taip apėmė mano pečius, kad jo pirštai įsmigo į mano odą.

- Oi Džeikai, paleisk.

Jis mane papurtė.

- Bela. Tu netekai proto? Tu juk negali būti tokia kvailė. Pasakyk, kad tu pajuokavai.

Jis dar kartą papurtė mane. Jo akmeninės rankos drebėjo, o jo pirštai vis giliau smigo į mano odą.

- Džeikai, sustok.

Staiga tamsa aplink mus prisipildė.

- Patrauk nuo jos savo rankas. – Edvardo balsas buvo šaltas kaip ledas ir pjovė lyg ašmenys.

Už Džeikobo nugaros pasigirdo du čeižus balsai.

- Džeikai, broliuk pasitrauk, - išgirdau jį įkalbinėjanti Setą. – Tu pats ne savas, bet jo pamišusios akys vis dar žiūrėjo į mane

- Tu darai jai skauda, - sušnibždėjo Setas. –Paleisk ją.

- Tuoj pat. – suurzgė Edvardas.

Džeikobo rankos paleido mane ir į suspaustas vietas plūstelėjo kraujas. Aš net nepajutau, kaip karštas rankas pakeitė šaltos rankos, staiga oras sušvilpė už manęs.

Aš mirktelėjau ir pastebėjau, kad stoviu keletą metrų nuo tos vietos kur ką tik buvau. Prieš mane stovėjo įsitempęs Edvardas. Tarp jo ir Džeikobo stovėjo du gigantiški vilkolakiai, bet jie man nepasirodė agresyviai nusiteikę. Atrodė, kad jie nori išvengti muštynių.

Ir Setas – penkiolikmetis berniukas savo rankomis apglėbė Džeikobą gilyn į mišką. Jei Džeikobas taip greit pasikeis prie Seto.

- Na gi Džeikai, einam..

- Semas tau padės. Jis išėjo.

- Edvardai man taip gaila. Aš tokai kvailė...

- Tu nieko blogo nepadarei.

- Aš tokia plepė. Kodėl man tiesiog? Aš neturėjau to leisti. ir apie ką aš tik galvojau?

- Nepergyvenk, - jis palietė mano veidą. – Mums reikia grįžti pas svečius, kol mūsų niekas nepasigedo.

Aš papurčiau galvą, bandydama atsigauti. Prieš kas nors tai pastebės? Nejau kas nors tai galėjo praleisti?

Po to kai aš viską viską apgalvojau, mūsų konfliktas kuri man atrodė tikra katastrofa, vyko tamsioje, labai tyliai ir greitai.

- Duok man kelias minutėlę- paprašiau aš. Viduje mane buvo chaosas iš panikos ir liūdesio. Bet visa tai buvo nesvarbu, svarbiausia dabar buvo atrodyti puikiai, kad niekas nieko neįtartų. Aš žinojau kad nuo dabar teks išmokti gerai atlikti savo vaidmenį.

- Mano suknelė.