Stephenie Meyer - Brėkštanti aušra

- Palauk. –sulėtinau aš atsitraukdama. sulėtinau aš atsitraukdama.

Jis pažvelgė į mane nieko nesuprasdamas. Įprastai aš taip nedarydavau.

- Aš noriu kai ką išbandyti. – pasakiau aš jam švelniai šypsodamasi.

Aš padėjau savo rankas ties jo veidu ir užsimerkiau stengdamasi susikoncentruoti.

Man tai labai gerai pavykdavo, kai Safrina mokė mane, bet dabar savo skydo veikimą aš supratau kur kas geriau. Aš supratau tą skydo dalį, kuri kovojo su tuo, kad atsiskirtų nuo manęs. Greičiausiai natūralus savisaugos instinktas. Tai nebuvo taip paprasta kaip kitą uždengti skydu. Aš jaučiau jo lankstumą ir tvirtumą, saugantį mane. Aš turėjau atstumti ji nuo manęs ir tai reikalavo visų mano jėgų.

- Bela. – prašnibždėjo jis būdamas visiškame šoke.

Aš supratau, kad tai reiškia, kad viskas pavyko, todėl susikoncentravau dar labiau, atkurdama savo galvoje tą prisiminimą, kurį buvau paruošusi šiai akimirkai. Aš persukau jį savo galvoje, o po to ir jo galvoje.

Kai kurie iš mano prisiminimų nebuvo ryškūs – žmogaus prisiminimai, tai ką aš mačiau savo silpnomis akimis ir girdėjau silpnomis ausimis. Pirmą kartą kai aš pamačiau jo veidą... kaip aš jaučiausi kai jis laikė mane pievoje... jo balsas, pro tamsos šydą kai jis išgelbėjo mane nuo Džeimso... jo veidas kai vedė mane... kiekviena neįkainojama akimirka praleistas saloje... jo rankų šaltis, kai jis lietė mūsų vaiką mano pilve.

Ir mano naujo gyvenimo prisiminimai buvo ryškūs: jo veidas kai aš pirmą kartą atsimerkiau – mano nemirtingumo aušra... tas mūsų pirmas bučinys...ta mūsų pirmoji naktis.

Jo lūpos pabučiavo mane, sunaikinant visą mano koncentraciją.

Sunkiai kvėpuodama aš pajutau, koks elastingas mano skydas, kuri aš bandžiau išlaikyti taip sunkiai, vėl grįžo blokuodamas mano mintis.

- Oh, aš viską praleidau.

- Aš girdėjau tave – prašnibždėjo jis. – Kaip? Kaip tu tai padarei?

- Tai Safrinos mintis. Mes dirbome ties tuo keletą kartų.

Jis buvo sukrėstas. Jis dukart mirktelėjo ir papurtė galva.

- Dabar tu žinai, - švelniai ištariau aš. – Kad niekas nieko niekad nemylėjo taip kaip aš myliu tave.

- Tu beveik teisi. Su viena išimtimi.

- Melagis.

Jis vėl pradėjo bučiuoti mane, o po to sustojo.

- Tu gali tai padaryti vėl? – paklausė jis.

Aš pradėjau raukytis.

- Tai ne taip paprasta.

Jis laukė su nekantrumu veide.

- Aš negalėsiu apdaryti to, jei tu maišysi man susikoncentruoti kaip reikiant. – perspėjau aš jį.

- Aš elgsiuos gerai.

Aš prisimerkiau ir sukandau dantis, o po to nusijuokiau.

Aš vėl uždėjau savo rankas jam ant veido, atjungdama savo skydą nuo mano pasąmonės. Ir vėl pradėjau kai pajutau, kad skydas pasitraukė. Aš rodžiau jam ryškius aiškius prisiminimus savo pirmosios nakties po virsmo sustodama ties detalėmis.

Aš nusijuokiau jis nekantriai vėl pabučiavo mane.

- Po velniais, - praniurnėjo jis, godžiai mane bučiuodamas.

- Mes turime daugybę laiko, kad pasitreniruotumėme ties tuo, - priminiau aš jam.

- Amžinybė, amžinybė ir dar kartą amžinybė.

- Būtent taip.

Ir mes pradėjome mėgautis mažyte dalele mūsų idealios ateities.