Stephenie Meyer - Brėkštanti aušra

- Taip, bet nei vienas iš likusiųjų to negali.

Šokiruotas šurmulys nulingavo per visus susirinkusius.

Aro antakiai staigiai pasikėlė į viršų, - Likusieji?

- Mano seserys, - Nauelas vėl kilstelėjo pečiais.

Akimirkai Aro akyse matėsi laukinis žvilgsnis, bet jis susitvardė.

- Nepapasakotum mums likusius istorijos dalies, matau, kad dar šis tas yra.

Nauelas susiraukė.

- Po kelių metu po mano motinos mirties apsireiškė mano tėvams jis ieškojo manęs, -jo gražus veidas išsikreipė. – Jis buvo laimingas, kad rado mane, - sprendžiant iš Nauelo balso jis nebuvo toks džiaugsmingas.

Jis tikėjosi, kad aš prisijungsiu prie jo, kai tai padarė jos. Jis buvo nustebęs, kad aš nebuvau vienišas. Mano seserys nebuvo nuodingos, bet ar priklauso tai nuo lyties ar tai atsitikinimus....kas žino. Aš jau turėjau šeimą su Hailin ir ji mane sudomino, - jis pakeitė intonacija tardamas paskutinius žodžius, - galimomis permainomis.

Dabar aš turiu dar vieną seserį, ji suaugo kažkur prieš dešimt metų.

- Tavo tėvo vardas? – paklausė Kajus pro sukąstus dantis.

- Džohemas, - atsakė Nauelas, - Bet jis laiko save mokslininku. Jis mano kad sukūrė nauja pranašesnę rasę.

Nauelas net nesistengė nuslėpti pasišlykštėjimo savo balse.

Kajus pažvelgė į mane, - Tavo dukra. Ji nuodinga? – reikalaudamas paklausė jis.

- Ne, - atsakiau aš. Nauelo galva pajudėjo nuo Kajau klausimo ir jo rudos akys žvelgė į mane.

Kajus laukė Aro patvirtinimo, bet Aro buvo pasinėręs į savo apmąstymus. Jis prikandęs lūpas pradžioj pažvelgė

į Karlailą, po to į Edvardą ir pagaliau jo akys užstrigo ties manimi.

Kajus suurzgė, - Pradžioje mes išsiaiškinsime su nukrypimu čia, o po to keliausime į pietus, - įtikinėjo jis Aro. Aro ilgai įsitempęs bandė įsižiūrėti į mano akis. Aš neturėjau ne menkiausio supratimo, ką ji jose ieškojo ar ką rado, bet po to kai jis išnagrinėjo mane žvilgsniu jo veide kažkas pasikeitė, kažkas labai nepastebima, bet aš supratau, kad Aro priėmė sprendimą.

- Broliai, - švelniai jis kreipėsi į Kajų, - Čia nėra jokio pavojaus. Suprantama, kad tai neįprasta mutacija, bet aš nematau joje pavojaus. Panašu, kad šie pusiau vampyrai labai panašūs mus.

- Tai tavo sprendimas? – paklausė Kajus.

- Taip.

Kajus susiraukė, - O tas Džohemas? Tas nemirtingasis per daug įsijautęs į savo eksperimentus?

- Akivaizdu, kad mums teks su juo pasikalbėti, - sutiko Aro.

- Sustabdykite Džohemą jei norite, - ryžtingai pasakė Nauelas, - Bet nelieskite mano seserų. Jos nekaltos.

Aro rimtai linktelėjo. O po to pasisuko su savo šilta šypsena.

- Brangieji mano, - pratarė jis jiems, - Šiandien mes nekovosime.

Sargyba draugiškai linktelėjo ir atsipalaidavusi išsitiesino, pakeisdami savo puolimo padėtį. Rūkas po trupučiuką skirstėsi, bet aš laikiau skydą dėl viso pikto, jei tai buvo dar viena melagystė.

Aš analizavau jų veidų išraiškas, kai Aro vėl pasisuko į mus. Jo veide buvo įprasta gailestingumo išraiška, bet šįkart aš pajutau, kad už to nieko neslypi. Tarsi visi jo planai ir intrigos išnyko. Kajus buvo įniršęs; jis buvo nugalėtas ir pastatytas į savo vietą. Markus atrodė ... nuobodžiaujantis, kitaip ir nebuvo įmanoma apibūdinti jo veido išraiškos. Disciplinuota armija buvo be jokių emocijų. Tarp jų nebuvo įmanoma pamatyti atskirų atstovų, jie buvo tarsi vienas. Visi jie stovėjo išsirikiavę pasiruošia gintis. Voltūrų liudininkai vis dar nerimavo, nors vienas paskui kita išeidinėjo ir dingdavo miške. Kuo mažiau jų buvo tuo greičiau dingdavo likusieji. Pagaliau jie visi išėjo.

Aro ištiesė man ranką tarsi atsiprašinėtų. Už jo esminė sargybos dalis, taip pat Kajus ir Markus ir paslaptingos žmonos griežta tvarka judėjo link miško. Tik tai trys, kurie greičiausiai buvo pagrindiniai Aro sargybiniai, liko šalia jo.

- Koks aš laimingas, kad viskas išsisprendė be susirėmimo, - saldžiai ištarė jis. – Mano brangusis Karlailai, koks aš laimingas, kad vėl galiu tave vadinti draugu. Aš tikiuosi, kad jūs nepykstate ant manęs. Aš suprantu, kad jus su derama pagarba įvertinsite sunkią naštą uždėtą ant mūsų pečių.

- Eik su taika Aro, - atsakė Karlailas, - Prisimink, kad mes turime teisę čia būti inkognito ir lai tavo armija susilaiko nuo medžioklės šiame regione.

- Žinoma, - patikino jį Aro. –Man labai gaila, kad užsitarnavau tavo pasipiktinimą, mano drauge. Galbūt su laiku tu atleisi man.

- Galbūt su laiku, jei įrodysi, kad esi mūsų draugas.

Aro palenkė galvą tarsi apgailestautų ir po sekundėlės ką tik nusisukęs nuo mūsų jau judėjo priešinga kryptimi.

Mes tylėdami stebėjome kai paskutiniai keturi iš Voltūrų dingsta tarp medžių.

Buvo labai tylu. Aš vis dar laikiaus savo skydą.

- Ne jau viskas baigėsi? – prašnibždėjau aš Edvardui.

Jis plačiai nusišypsojo, - Taip. Jie pasidavė. Kaip ir visos priekabės, jie tiesiog bailiai prisidengiantys savo valdžia. – Jis nusijuokė.

Alisa juokėsi kartu su juo, - Na rimtai. Jie negrįš. Visi gali atsipalaiduoti.

Dar viena akimirka tylos.

- Vėl nepasisekė, - pramurmėjo Stefanas.

Ir tuoj visi pratrūko.

Pasibėrė sveikinimai. Kurtinanti šurmulys paėmė visą lauką. Megė plekšnojo Siobanai per nugarą. Rozali ir Emetas vėl pasibučiavo - šįkart ilgiau ir kur kas jausmingiau. Bendžaminas ir Tia apsileido vienas kitam į

glėbį, taip kaip ir Karmen su Elizaru. Esmė stipriai glėbesčiavo Alisą su Džasperu. Karlailas karštai dėkojo mūsų svečiams iš Pietų Amerikos, kurie išgelbėjo mus. Kačira stovėjo šalia Safrinos ir Senos, jų pirštais buvo persipynę. Garetas pastvėrė Keitę sukdamas ją virš žemės.

Stefanas nusispjovė ant sniego, Vladimiras su surūgusia veido išraiška sukando dantis.

O aš beveik užsikabarojau ant didžiulio rudo vilko nugaros, nutraukiau savo dukrą ir stipriai prispaudžiau ją prie krūtinės. Tą pačią akimirką mus jau glėbesčiavo Edvardas.

- Nesė, Nesė, Nesė, - dainavau aš.

Džeikobas nusijuokė savo garsiu juoku ir bakstelėjo nosimi man į nugarą.

- Užsičiaupk, - praburbėjau aš.

- Aš lieku su tavimi? – nekantriai paklausė Nesė.

- Amžiams, - pažadėjau aš.

Dabar mes turėjome amžinybę kartu. Ir su Nese viskas bus gerai, ji bus sveika ir stipri. Ir kaip 150 metų

pusiau vampyras Nauelas ji visad bus jauna. Ir mes visad būsime kartu. Laimė tarsi sprogo manyje taip stipriai, kad atrodo aš nuo viso šito tuoj numirsiu.

- Amžiams, - prašnabždėjo man į ausį Edvardas.

Aš negalėjau daugiau kalbėti. Aš pakėliau galvą ir pabučiavau jį taip aistringai, kad galėjo suliepsnoti visas miškas.

Skyrius 39

Ir gyveno jie ilgai ir laimingai

Galų gale tai apjungė visas aplinkybes, bet tai link ko visa tai vedė buvo Bela, - paaiškino Edvardas. Mūsų

šeima ir du likę svečiai sėdėjome milžiniškoje Kalenų svetainėje, kai virš miško pradėjo rinktis sutemos.

Vladimiras ir Stefanas dingo iki to, kai mes baigėme švęsti. Jie buvo siaubingai nuvilti to, kad visas konfliktas išsisprendė taikiai, bet Edvardas pasakė, kad juo tenkina ir Voltūrų bailumas, kuris kompensuoja jų

nusivylimą. Bendžaminas ir Tia greitai pasekė paskui Amūną ir Kebi, skubėdami pranešti jiems kuo pasibaigė

konfliktas; aš buvau įsitikinusi, kad mes juo dar pamatysime – bent jau Bendžaminą ir Tią. Nei vienas iš bastūnų neužsibuvo. Piteris ir Šarlotė trumpai neilgai pasišnekučiavo su Džasperu ir dingo.

Susijungusios amazonės buvo susirūpinusios savo grįžimu namo – joms buvo sunku ilgą laiką būti nuo jų