Stephenie Meyer - Brėkštanti aušra

- Taip nerangiai atrodo žmonių vystimosi procesas, kadangi tikėjimas mokslais išaugina juos ir valdo jų

pasauliu, jie kur kas artimesni atradimams nei mes. Ir vis gi, dabar mes jaučiamės kur kas laisvesni dėl jų

netikėjimu antgamtiniu pasauliu, jei jie būtų norėję jie jau senai būtų mus išaiškinę. Galėtų net kai kuriuos iš mūsų sunaikinti. Tūkstančius metų mūsų paslapties išsaugojimas buvo svarbesnis nei mūsų pačių patogumas.

Praėję šimtmečiai turėjo tokią valdžią, kurį privertė sunerimti net nemirtinguosius. Dabar mūsų paslaptis apsaugo mus nuo tų silpnų padarų, kuriais mes maitinamės.

- Šis unikalus vaikas, - jis nuleido savo ranką žemyn, tarsi norėjo prisiliesti prie Renesmės, nors dabar ji buvo toli nuo jo, - Jeigu mes galėtumėme žinoti absoliučiai viską apie jos galimybes, bet ne ji vis dar supančiota nežinios skraiste mums visiems. Mes nežinome nieko apie tai, kuo ji bus. Mes negalime žinoti ką ji padarys kai išaugs.

Jis padarė pauzę akcentuodamas savo pasisakymą ir mintis liudijimais. Jo intonacija kažkuo priminė paprastą zondavimą. Toliau žiūrėdamas į juos jis tęsė/

- Tik kas žinoma yra saugu. Tik kas žinoma yra pakenčiama. Nežinomybė yra ... silpnybė.

Kajaus šypsena tik platėjo nuo šių žodžių.

- Ką tu turi omeny? – šaltai paklausė Karlailas. - Ką tu turi omeny? – šaltai paklausė Karlailas.

- Taika drauge, -Aro nusišypsojo, jo veidas buvo toks geras, o balsas toks švelnus kaip ir visada.

- Nedaryk skubotų išvadų. Pažiūrėkime į šią problemą iš skirtingų pusių.

- Galiu aš pristatyti vieną iš pusių svarstymams? – Garetas žengė į priekį.

- Bastūnas, - pasakė mąstydamas Aro, po ko linktelėjo.

Garetas kilstelėjo smakrą. Jo akys susikoncentravo ties Voltūrų liudininkais. Jis kreipėsi būtent į juos.

- Aš atvykau čia Karlailo prašymu kaip ir visi kiti liudyti dėl mergaitės, - pasakė jis, - To daugiau nereikia, kadangi mes visi žinome kas ji tokia. Aš likau tam, kad dar kai ką paliudyčiau. Jūs, - jis nukreipė savo ranką į

besiklausančių vampyrų pusę, - Du iš jūsų aš pažįstu. Makena, Čarlzas ir aš galime matyti, kad dauguma iš jūsų

yra tokie pat keliautojai bastūnai kaip ir mes. Įdėmiai pagalvokite dėl to ką aš jums tuoj pasakysiu.

- Šie senieji atvyko čia ne dėl teisingumo vykdymo kaip jie jums sako. Mes daug ką įtarinėjome ir daug kas buvo parodyta šiandien. Jie atvyko čia, kad suklaidintų ir turėtų pasiteisinimą dėl jų veiksmų. Paliudysite, kad jie dabar ieško dingsties, kad pasiektų tai, dėl ko čia ir atvyko. Jie iš visų jėgų stengiasi rasti išteisinimą dėl jų

tikslo – sunaikinti šią šeimą.

Jis parodė į Karlailą ir Tanią.

- Voltūrai čia tam, kad pašalintų tuos, kurie jiems yra konkurentai. Galbūt jūs kaip ir aš žiūrite į šias auksines akis kaip į stebuklą. Bet senieji žiūri ir mato kur kas daugiau nei jų keistus pasirinkimus. Tie su auksinėmis akimis atsisako savo prigimties. Bet mainais jie rado kur kas daugiau nei jų norų apdovanojimą. Aš atlikau nedideli tyrimą čia ir kai kuo įsitikinau. Jų stiprūs šeimyniniai ryšiai tapo priežastimi dėl ko jie atsisakė

kraujo. Jų taikus charakteris suteikia tokią galimybę. Nėra jokios agresijos, kurią mes matėme dideliuose pietiniuose klanuose, kurie augo ir nyko taip greitai dėl jų priešiškumo. Nėra jokių minčių apie lyderiavimą. Ir Aro žino tai geriau nei aš.

Aš stebėjau Aro veidą, kadangi Garėto žodžiai smerkė jį, aš laukiau įtampos nervingo atsakymo. Bet Aro veide mačiau tą patį kultūringą nustebimą, tarsi norėdamas aprodyti kad šis spektaklis jam visai nesvarbus.

- Karlailas įtikino mus, tuos kurie atvyko jam padėti, kad jam nereikia karo, o tik liudijimo. Tai liudininkai

– Garetas parodė į Siobaną ir Liamą – sutiko liudyti, kad sustabdytų Voltūrų teisingumą, kad Karlailas galėtų

pateikti Kalenų nekaltumo įrodymus.

- Bet kai kurie iš mūsų vis galvojo, - jo žvilgsnis nukrypo į Elizarą, - jei Karlailui su jo teisybe bus gana kad sustabdytų teisingumą, tai ką padarys Voltūrai – gins mūsų paslapties saugumą ar saugumą savo valdžios? Jie atvyko čia, kad sunaikintų įstatymo draudžiamą kūrinį ar jų gyvenimo būdą? Jie bus patenkinti tuo, kad čia nėra pavojaus? Kad tai tik nedidelis nesusipratimas? Ar jie veiktų be jokio pasiteisinimo iš teisingumo pusės?

- Mes turime atsakymą į visus šiuos klausimus. Mes išgirdome tai Aro žodžiuose, nekantriose Kajaus šypsenose. Jų sargybą – tik beprasmiai ginklai veikiantys taip kaip jiems norėsis. Tad dabar kyla kiti klausimai.

Klausimai į kuriuos jūs turite atsakyti mums. Kas valdo jus, bastūnai? Jūs veikiate savo ar svetima valia? Ar iš tiesų jūs laisvas pasirinkdamas savo kelią ar Voltūrai sprendžia kaip jums gyventi? Aš atvažiavau čia, kad liudyčiau. Aš lieku, kad kovočiau. Voltūrams nieko nereiškia nužudyti vaiką. Jie ieško mūsų laisvos valios mirties.

Jis atsisuko, kad veidu stovėtų į senuosius.

- Jūs to atvažiavote, ar ne taip? Nereikia melo. Būkite sąžiningi savo ketinimais, taip kaip mes sąžiningi su jumis. Mes norime apginti savo laisvę. Arba jūs išeinate arba pradedate pulti. Rinkitės, leiskite liudininkams pamatyti esminę problemą, kurią aptarinėja čia.

Garetas vėl kreipėsi į Voltūrų liudininkus. Jo žodžiai turėjo įtakos jiems – tai buvo matyti iš jų veidų.

- Jūs galite prisijungti prie mūsų. Jei jūs galvojate, kad Voltūrai leidžia jums gyventi po to ką jūs pamatėte ar išgirdote čia, tai jūs klystate. Mes visi galime būti sunaikinti – o iš kitos pusės gal ir ne. Galbūt mes stovime ant kur kas tvirtesnio pagrindo nei jie mano. Galbūt Voltūrai sutiko lygiaverčius priešininkus. Aš pažadu jums tai, bet jei mes krisime – krisite ir jūs.

Jis baigė savo audringą kalbą grįždamas pas Keitę, o po to pasilenkė į priekį pasiruošęs atakai.

Aro nusišypsojo.

- Labai įkvėpianti kalba, mano jaunasis revoliucionieri.

Garetas liko pasirengęs puolimui.

- Revoliucionierius? – praniurnėjo jis, - Prieš ką aš sukilsiu, leisk paklausti? Jūs – mano karalius? Jūs norite, kad aš būčiau toks pat „palaižūnas“ kaip ir jūsų sargyba?

- Taika, Garėtai, - pasakė Aro kantriai. – Aš prisimenu kada jūs gimėte. Jūs vos dar patriotas kaip matau.

Garetas suurzgė.

- Paklauskim mūsų liudininkų, - pasiūlė Aro. – Išgirskime jų mintis prieš priimdami sprendimą.

Pasakykite mums draugai.

Aro pasisuko į mus nugarą ir judėjo link įsiaudrinusių liudininkų, kurie jau buvo arčiau lauko krašto.

- Ką jūs galvojate apie visa tai? Aš galiu patikinti jus, kad vaikas yra ne tai ko mes bijojome. Mes surizikuosime ir leisime šiam vaikui gyventi? Mes padarysime savo pasaulį pavojingą, kad išsaugotumėme saugią šeimą? Ar vis dėl to jūs manote, kad Garetas teisus? Jūs prisijungsite prie kovoje prieš mūsų netikėtai atsiradusius dominikonus?

Liudininkai nervingai sutiko jo įdėmų žvilgsnį. Maža tamsiaplaukė moteris trumpai žiūrėjo į trumpą plauki šviesų vyriškį.

- Tai mūsų vienintelis pasirinkimas? – netikėtai paklausė ji pas Aro. – Būti su jumis arba prieš jus?

- Žinoma ne, mano žavioji Makena, - pasakė Aro, tarsi pasibaisėtų nuo jos frazės, - Jūs galite išeiti kaip tai padarė Amūnas.

Makena pažiūrėjo į savo padėjėjo veidą, jis linktelėjo.

- Mes atvykome čia ne kovoti. – ji padarė pauzė, iškvėpė, o po to tęsė,- Mes atvykome čia kad liudytume. Ir mūsų žodžiai – ši šeima nekalta. Viskas ko reikalavo Garetas yra tiesa.