Stephenie Meyer - Brėkštanti aušra

Aro linksmai nusijuokė.

- Tiesiog atsitiktinė mintis, - pakartojo jis. – Tu gerai žinai kaip tai gali būti. Nei vienas iš mūsų negali pilnai kontroliuoti pasąmoniniais norais.

Edvardas pradėjo raukytis.

- Aš žinau kaip tai gali būti. Ir aš žinau skirtumą tarp paprastų minčių tėkmės ir minčių, kurias persekioja kažkoks tai tikslas. To niekad nebus Aro.

Didžiulė Džeiko galva pasisuko į Edvardo pusę ir silpnas kaukimas pasigirdo pro jo sukąstus dantis.

- Ji sudomino mintis...sargybinių šunų. – prašnibždėjo jam Edvardas.

Trumpą mirtiną tylą nutraukė visos gaujos kaukimas, kuris užpildė visą lauką.

Po to buvo keletas komandų, - aš supratau, kad nuo Semo, nors nepasisukau, kad pažiūrėčiau – ir kaukimas dingo spengiančioje tyloje.

- Kiek suprantu tai ir yra atsakymas į klausimą, - vėl juokdamasis pasakė Aro. – Ši kompanija pasirinko savo pusę.

Edvardas sušnypštė ir žengė į priekį. Aš prisiliečiau prie jo rankos, svarstydama kas tokio galėjo būti Aro mintyse, kad sukeltų tokią aštrią reakciją, kol Demetrijus ir Feliksas pasilenkė į priekį ruošdamiesi puolimui.

Aro vėl mostelėjo ranka. Visi jie grįžo į pradinę padėtį, įskaitant ir Edvardą.

- Kiek visko reikia aptarti, - netikėtai pasakė Aro, tarsi sėkmingas verslininkas. – Tiek daug reikia nuspręsti.

Jei jūs ir jūsų gynėjai atleis man, mano brangieji Kalenai, aš pasitarsiu su savo broliais.

Skyrius 37

Planas

Aro neprisijungė prie savo laukiančios palydos laukiančios šiaurinėje lauko pusėje. Vietoj to jis mostelėjo ranka, tuo įsakydamas jiems priartėti prie jo.

Edvardas nelaukdamas pasisuko atgal vesdamas paskui mane ir Emetą. Mes skubėjome atgal, nenuleisdami akių nuo gresiančio pavojaus. Džeikobas atsitraukė paskutinis, jo kailis pasišiaušė, ir danty buvo pašiepti prieš Aro. Renesmė pastvėrė jo uodegą, tarsi tai buvo pavadėlis ir temdama jį, kad jis eitų su mumis. Mes pasiekėme savo šeimą ta pačią akimirką kai tamsios figūros apsupo Aro. Dabar tarp jų ir mūsų buvo ne daugiau kaip penkiasdešimt jardų, bet kuris iš mūsų šį atstumą įveikti galėjo per kelias sekundes.

Kajus iškart pradėjo ginčytis su Aro.

- Kaip tu gali pakęsti šią gėdą? Kodėl mes stovime čia bejėgiai prieš tokį siaubingą nusikaltimą, kuris yra uždengtas tokio juokingo melo? - Jis laikė savo rankas ant pečių, nagais įsikabinęs į drabužius. Aš svarsčiau kodėl jis tiesiog nepaliečia Aro, kad sužinotų ką jis mano. Mes jau matėme nesutarimų jų gretose.

Ar gali taip pasisekti?

- Todėl, kad tai tiesa, - ramiai jam atsakė Aro. – Kiekvienas žodis. Žiūrėk kiek vampyrų yra pasirengusių

liudyti apie tai ką jie matė, kaip šis unikalus vaikas greitai auga ir vystosi. Ji pažino ją. Jie jautė kraujo šilumą, jautė jos pulsą. – gestu Aro parodė nuo Amūno vienoje pusėje iki Siobanos kitoje.

Kajus keistai sureagavo į Aro žodžius, kai šis paminėjo liudininkus. Pyktį, sklindantį iš jo pakeitė

išskaičiavimas. Jis pažvelgė į Voltūrų liudininkus, žvilgsnis buvo kažkoks neaiškus... Greičiau net nervingas.

Aš taip pat pažiūrėjau į minios pusę, stengdamasi suprasti kas čia vyksta. Nepasakomą norą pulti pakeitė

nepasitenkinimas.

Kajus raukėsi pasinėręs į apmąstymus. Jo nieko gero nežadanti veido išraiška padėjo išlaikyti ugnį mano liepsnojančio įniršio nuo tada, kai šie įvykiai privertė mane sunerimti. O kas jei sargyba taip elgėsi tik atsakydama į kažkokį nežinomą signalą?

Su nerimu aš apžiūrėjau savo skydą – jis buvo toks pat nepažeidžiamas kaip ir anksčiau. Aš paverčiau jį

žemu plačiu kupolu, kuris buvo tarsi siena dengianti mūsų pusę. Aš galėjau jausti ryškias liespnelės iš ten kur stovėjo mano šeimos nariai ir draugai. Aš pagalvojau, kad dar šiek tiek pasitreniravusi, galėsiu lengvai atskirti kiekvieno kvapą. Dabar aš žinojau, kad Edvardo liepsnelė buvo pati ryškiausia iš visų. O štai tuščios vietos aplink šias ryškias liepsneles kėlė man nerimą, nebuvo jokio fiziško barjero ir jeigu koks nors mažiau gabus Voltūras prasigautų po juo, tai skydas apsaugotų tik mane. Aš susiraukiau, stengdamasi skydą pritraukti kuo arčiau jų. Karlailas buvo toliausiai nuo visų, aš palengva pradėjau stumti mažas skydo gijas tiksliai prie jo kūno kaip tik galėjau. Atrodo, kad mano skydas norėjo to paties. Jis keitė formą, kai Karlailas sujudėjo norėdamas būti arčiau Tanios. Sužavėta tokios reakcijos aš arčiau kiekvieno pradėjo formuoti savo skydą. Skydas kabinosi už jų noriai ir keitė formą kai jie judėjo.

Praėjo tik sekundė.

Kajus vis dar svarstė:

- Volkolakiai, - pasakė jis pagaliau.

Staiga apimta panikos aš supratau, kad dauguma vilkolakių buvo neapsaugoti. Aš stengiausi stumti link jų

skydą, kai supratau keistą dalyką. Aš galėjau jausti jų šviesą. Apimta smalsumo aš stumtelėjau skydą link Amuno ir Kebi – į pati tolimiausią mūsų grupės kampą taip, kad vilkai liktų išorėje. Kai tik jie atsidurdavo kitoje pusėje jų ugneles dingdavo. Jie daugiau neegzistavo. Bet vilkai likę po skydu vis dar švietė ryškia šviesa arba greičiau dalis iš jų... Hmm... Aš pradėjau uždenginėti kiekvieną vilką kol neuždengiau Semo, tą pačią akimirką ir kiti vilkai pradėjo šviesti...Jų mintys turbūt buvo kur kas labiau surištos nei aš galėjau įsivaizduoti.

Jei Alfa buvo apsaugotas ir likusieji taip pat buvo apginti kaip ir jis.

- Ahhh brolau, - atsakė Aro į ištartus Kajaus žodžius su nuliūdinta išraiška.

- Tu gali juos ginti, Aro? – pasidomėjo Kajus. – Mėnulio vaikai buvo prakeikti mūsų priešai nuo amžių.

Mes medžiojome juo iki visiško sunaikinimo Europoje ir Azijoje. Ir vis dėl to Karlailai tęsė draugystę su šią didžiule „saraza“, žinoma norėdami nuversti mus. Turbūt, kad apgintų savo išsigimusi gyvenimo būdą.

Edvardas garsiai nusikosėjo ir Kajus degino jį žvilgsniu. Aro perbraukė savo plona ranka sau per veidą, tarsi nejaukiai jaustųsi nuo seniausiojo žodžių.

- Kajau, dabar dienos vidurys, - pasakė Edvardas. Jis parodė į Džeikobą. – Jie ne mėnulio vaikai, tai tikrai.

Jie neturi nieko bendro su jūsų priešais iš kitos pasaulio pusės.

- Jūs auginate čia mutantus, - Kajus spjovė į jo pusę.

Edvardas smarkiai sukando žandikaulį ir iškart jį atpalaidavo, po ko jis pasakė ramiu balsu:

- Jie net ne vilkolakiai. Aro gali patvirtinti jei jūs manim netikite.

Ne vilkolakiai? Aš nustebusi pažiūrėjau į Džeikobo pusę. Jis kilstelėjo pečiais. Jis taip pat nežinojo apie ką kalba Edvardas.

- Brangus Kajau, aš paprašyčiau tavęs nesvarstyti šio punkto, jei jūs parodytumėte man savo mintis, -

pramurmėjo Aro. – Nors šie padarai apie save galvoja kaip apie vilkolakius, bet jie nėra jais. Tikslesnis pavadinimas jiems būtų „besikeičiantys“. Vilko pavidalo pasirinkimas – priklausomai nuo patogumo. Jie galėjo tapti meškomis, pavyzdžiui sakalais jei jais jie būtų pirmą kartą pasikeitę. Šie padarai iš tiesų neturi jokio ryšio su Mėnulio vaikais. Jie tiesiog paveldėjo šį gebėjimą iš savo protėvių. Tai paveldima genetiškai – jie juk netęsė

savo giminės, jie negali perduoti savo galimybių kitiems, kai tai daro tikrieji vilkolakiai.

Kajus spoksojo į Aro susierzinimo žvilgsniu, gal net šiame žvilgsnyje buvo matyti kaltinimas dėl išdavystės.

- Jie žino mūsų paslaptį, - pasakė jis kategoriškai.

Edvardas pasistengė atsakyti į šią frazę, bet Aro atsakė greičiau.

- Jie mūsų antgamtinio pasaulio padarai, brolau. Galbūt jie netgi labiau priklauso nuo paslapties nei mes. Jie negali mūsų matyti. Atsargiai Kajau, niekad neskubėk su išvadomis.