Stephenie Meyer - Brėkštanti aušra

-Ramiai, mano brangieji. Iš tiesų jie nieko blogo mums nedarys iki tol, kol mes būsime taikūs.

Sargybiniai į šį pasakymą sureagavo daug atviriau nei anksčiau garsiai šnypšdami ir tarsi švilpdami likdami savo pozicijose. Renata judėjo dar arčiau Aro, nervingai krūpčiodama.

- Pone, - sušnibždėjo ji.

- Nesikankink mano mieliausioji, - atsakė jis. – Viskas gerai.

- Gal tu turėtum paimti kelis narius savo sargybos su mumis, - pasiūlė Edvardas. – Galbūt jie pasijus ramesni.

Aro linktelėjo tarsi jis pats padarė šį sunkų sprendimą. Jis dukart spragtelėjo pirštais.

- Feliksai, Demetrijau.

Du vampyrai akimirksniu atsirado šalia jo ir atrodė jie lygiai taip pat, kai aš juos mačiau paskutinį kartą.

Abu buvo aukšti ir tamsiaplaukiai. Demetrijus – tvirtas ir lankstus kaip kardo ašmenys, Feliksas – nerangus ir grėsmingas kaip metalinė kuoka.

Penki iš jų liko apsnigto lauko viduryje.

- Bela, - pašaukė mane Edvardas. – Atnešk Renesmę... ir paimk su savimi kelis žmones.

Aš giliai įkvėpiau. Mano kūnas buvo įsitempęs. Mintis paimti Renesmę į patį veiksmų sūkurį.... Bet aš pasitikėjau Edvardu. Jis būtų supratęs, jei Aro tą akimirką būtų norėjęs mus išduoti. Aro turėjo tris sargybinius, tad aš turėjau paimti du. Man prireikė tik sekundės, kad nuspręsčiau.

-Džeikobai? Emetai? – paklausiau aš ramiai. Emetas – todėl kad jis mirė iš nekantrumo. Džeikobas – todėl, kad jis negalės būti nuošalyje.

Abu linktelėjo.

Aš perėjau lauką kartu su jais, jie gynė mane iš abiejų pusių. Aš išgirdau dar vieną nepasitenkinimą sklindantį iš sargybos, kai tik jie pamatė ką aš atsivedžiau – iš tikro jie nepasitikėjo vilkolakiais. Aro kilstelėjo savo ranką vėl nutraukdamas jų protestus.

- Įdomią kompaniją jus pasirinkot, - pasakė Demetrijus Edvardui.

Edvardas nutylėjo, bet pro Džeikobo dantis pasigirdo urzgimas.

Mes sustojome per kelis jardus nuo Aro. Edvardas greitai nusimetė Aro ranką nuo savęs ir greitai prisijungė

prie mūsų, paimdamas mane už rankos.

Akimirką mes žiūrėjome vieni į kitus visiškoje tyloje. O po to Feliksas pasilabino su manimi žemu balsu.

- Sveika Bela, - jis savimi pasitikintis iššiepė dantis vis dar stebėdamas kiekvieną Džeikobo judėjimą.

Aš kažkaip kreivai nusišypsojau milžiniškam vampyrui.

- Sveikas Feliksai.

Feliksas nusijuokė.

- Tu gerai atrodai. Nemirtingumas tau tinka.

- Ačiū.

- Nėr už ką. Kaip gaila...

Jis paliko savo komentarus be tęsinio, bet man reikėjo Edvardo gebėjimų, kad suprasčiau pabaigą. Kaip gaila, kad mes jus visus nužudysime per sekundę.

- Taip, labai gaila netiesa? – pramurmėjau aš.

Feliksas mirktelėjo.

Aro nekreipė jokio dėmesio į mūsų dialogą. Jis iš susižavėjimo palenkė galvą į vieną pusę.

- Aš girdžiu keistą jos širdies plakimą, - prašnibždėjo jis, ir jo balsas buvo tarsi linksma melodija. – Aš jaučiu jos keistą kvapą, - po to jo rūko aptrauktos akys nukrypo į mane. – Tai tiesa mieloji Bela, nemirtingumas padarė tave ypatinga. – pasakė jis. – Tarsi tu buvai sutverta tokiam gyvenimui.

Aš linktelėjau, tarsi sutikdama su juo.

- Tau patiko mano dovana? – paklausė jis, akimis rydamas pakabutį, kurį aš nešiojau.

- Ji labai graži. Tai taip dosnu iš jūsų pusės. Ačiū. Aš turbūt turėjau nusiųsti laišką su padėka.

Aro susižavėjęs nusijuokė.

- Tai tik nedidelė smulkmena, kuri gulėjo šalia. Aš pagalvojau, kad ji papildys tavo naują įvaizdį ir tai tiesa.

Aš išgirdau tylu švilpimą Voltūrų gretose. Aš greitai žvilgtelėjo per Aro petį.

Hmm. Atrodo Džeinės visai nedžiugino tas faktas, kad Aro atsiuntė man dovaną. Aro sukrenkštė, kad atkreiptų mano dėmesį į save.

- Ar galima man pasisveikinti su tavo dukra, mieloji Bela? – paklausė jis saldžiai.

Tai buvo tai ko mes taip tikėjomės. Tvardydama norą pagriebti Renesmę ir pabėgti iš čia, aš žengiau du lėtus žingsnius į priekį. Mano skydas drebėjo už manęs, gindamas likusią mano šeimos dalį tuo metu kai Renesmė

stovėjo priekyje. Aš jaučiau, kad tai neteisinga ir siaubinga.

Aro sutiko mus švytinčia veido išraiška.

- Ji išskirtinė, - pratarė jis. – Taip pat kaip tu ir Edvardas. – Ir po to garsiau. – Sveika Renesme.

Renesmė greitai pažvelgė į jį. Aš linktelėjau.

- Sveiki Aro, - atsakė ji savo aukštu skambiu balsu.

Aro atrodė sumišęs.

- Kas tai? – sušnypštė Kajus iš už nugaros. Atrodo, kad jis buvo įsiutęs dėl to, kad jam reikėjo klausinėti.

- Pusiau mirtinga, pusiau nemirtinga, - atsakė jam ir likusiai Aro palydos daliai, kuri neatitraukė nuo Renesmės akių, - Sukurta ir išnešiota šios nemirtingosios, kol ji buvo žmogus.

- Neįmanoma, - pasakė Kajus nepatikliai.

- Tu galvoji, kad jie mane apkvailino brolau?- Aro veido išraiška buvo geraširdė, bet Kajus atsitraukė. – Ir ar širdies plakimas, kurį tu girdi, gali būti apgaule?

Kajus susiraukė ir atrodė toks nuliūdintas, tarsi šie geri Aro klausimai buvo skausmingi kirčiai jam.

- Ramiai ir atsargiai brolau, - perspėjo jį Aro, vis dar šypsodamasis Renesmei. – Aš puikiai žinau, kaip tu mėgsti teisingumą, bet čia negali būti teismo dėl šios unikalios mažylės ir jos egzistavimo. Tiek dar riekia išmokti, tiek ištirti. Žinau, kad pas tave nėra mano entuziazmo, bet ūk kantrus mano atžvilgiu broli, juk aš atversiu naują istorijos puslapį, kuris net mane sukrėtė. Mes atėjome tikėdamasi tik teisingumo ir liūdėdami dėl draugų melo, bet pažvelk ką mes radome vietoj šito. Naujos ryškios žinios apie mus, apie mūsų galimybes.

jis tiesė ranką Renesmei kviesdamas ją. Bet tai nebuvo tai ko ji norėjo. Ji atsitraukė nuo manęs ir tiesėsi į

viršų, kad pirštų galiukais paliestų Aro veidą. Aro nebuvo taip šokiruotas kaip visi, kuriuos ji paliesdavo. Jis taip pat kaip ir Edvardas buvo įpratęs prie minčių ir reginių tėkmės. Jo šypsena tapo platesnė ir jis atsiduso iš malonumo.

- Neįtikėtina, - prašnibždėjo jis.

Renesmė atsipalaidavusi atsilenkė ant mano rankų, bet mažas veidas buvo pilnas rimtumo.

- Prašau? – paklausė ji jo.

Jo šypsena buvo geraširdiška.

- Žinoma, aš nenoriu pakenkti tau mano brangenybe, Renesme.

Aro balsas buvo toks geras ir švelnus, kad jis net mane akimirkai papirko. O po to aš išgirdau kaip Edvardas sukando dantis ir toli už mūsų sušvilpė Megė, kuri pajuto melą.

- Aš galvoju, - pasakė Aro taip lengvai, tarsi jis net negirdėjo atsako į jo prieš tai ištartus žodžius. Jo akys netikėtai sustojo ties Džeikobu, ir vietoj pasišlykštėjimo, su kuriuo kiti Voltūrai žiūrėjo į gigantišką vilką, Aro akys prisipildė ilgesio, kurio aš negalėjau paaiškinti.

- Nieko neišeis, - pasakė Edvardas ramiu neutraliu tonu.

- Tiesiog atsitiktinė mintis, - atsakė Aro, akivaizdžiai vertindamas Džeikobą, o po to jo žvilgsnis nukrupo link vilkolakių, kurie stovėjo iš abiejų mūsų linijos šonų. Ką bebūtų jam parodžiusio Renesmė, tai padarė vilkus labai įdomius jam.

- Jie nepriklauso mums Aro. Jie nepaklūsta mūsų komandoms. Jie čia todėl, kad patys to nori.

Džeikobas grėsmingai suurzgė.

- Bet jie atrodo labai prisirišę prie jūsų, - pasakė Aro. – Jūsų jaunas draugas ir jūs .... šeima. Ištikima – jis ištarė šiuos žodžius labai minkštai.

- Jie pašaukti ginti žmonių gyvybes Aro. Tai suteikia jiems galimybe egzistuoti šalia mūsų, bet abejoju, kad jie egzistuotų su jumis. Žinoma, jei jūs nepakeisite savo gyvensenos.