Stephenie Meyer - Brėkštanti aušra

Likusieji Voltūrai nebestovėjo tvarkingai išsidėstę. Jie prisėjo ant žemės stebėdami Keitės ir Garėto kovą.

Už jų keturiasdešimt trys liudininkai visą kas vyko stebėjo su kitokia veido išraiška. Sumišimą pakeitė įtarimas.

Irinos nužudymas be jokių ceremonijų sukrėtė juos visus.

„ Kuo jis buvo kalta?“ – tai galima buvo išskaityti jų veiduose. Be tiesioginio puolimo, kurio tikėjosi Kajus, Voltūrų liudininkai pradėjo jaustis nejaukiai, jie nesuprato kodėl jie čia. Aro apsižvalgė, aš suspėjau pamatyti jo veide nusivylimą. Jo poreikis turėti liudininkus dabar turėjo nemalonias pasekmes. Aš išgirdau Stefano ir Vladimiro pašnekesį, kad Aro jaučiasi neužtikrintai. Bet vis dėl to aš nemanau, kad Voltūrai mus paliks vien dėl

to, kad išgelbėtų savo reputaciją. Po to kai jie baigs su mumis, jie žinoma nužudys visus savo liudininkus. Aš taiga pajutau užuojautą visiems tiems nepažįstamiesiems, kuriuos atsivedė Voltūrai, kad jie pamatytų kaip mes mirštam. Demetrijus medžiotojų juos lygi tol, kol nepribaigtų paskutinio. Paskui Džeikobą ir Renesmę, paskui Alisą ir Džasperą, paskui nepažįstamuosius, kurie nežinojo, kad šiandien mirs.

Aro lengvai palietė Kajaus peties.

- Irina buvo nubausta už šio vaiko apjuodinimą. Tai jų pasiteisinimas – jis tęsė. – Galbūt mes turime grįžti prie kitų klausimų?

Kajus išsitiesė, jo veide nebuvo jokios mimikos. Jis žiūrėjo į priekį nieko nematydamas. Jo veidas pasirodė man keistas, dažniausiai pas žmogų būna tokia veido išraiška, kai jį paaukština pareigose.

Aro artėjo link mūsų, paskui jį judėjo Renata, Feliksas ir Demetrijus.

- Kad susidaryčiau bendrą vaizdą visko kas čia vyksta, - pasakė jis, - aš turiu apklausti keletą iš jūsų

liudininkų. Procedūra, patys suprantate. Jis lengvai mostelėjo į mūsų pusę. Tą pačią akimirką nutiko du dalykai.

Kajau akys susikoncentravo ties Aro, o jo veide vėl atsirado nežymi žiauri šypsena. Edvardas sušnypštė ir suspaudė kumščius taip stipriai, jo atrodė, kad kaulai išlys pro jo tvirtą kaip deimantas odą. Aš beviltiškai stengiausi paklausti jo, kad nutiko, bet Aro buvo pakankamai arti, kad išgirstų net patį tyliausią žemiausią šnabždesį. Aš pamačiau kaip Karlailas su nerimu pažiūrėjo į Edvardą, tuo pačiu metu kai jis viską suprato. Kol Kajus bandė mus kaltinti nebūtais dalykais ir stengdamasis tuo iššaukti kovą, Aro apmastė kur kas efektingesnę strategiją.

Aro nuslinko sniegu link tolimo vakarinės mūsų flango pusės, sustodamas netoli nuo Amūni ir Kebi. Šalia buvę vilkai suurzgė, bet nepajudėjo.

- Ak Amūnai mano draugė iš pietų, - šiltai pasakė Aro.- Tu taip senai manęs neaplankei.

Amunas buvo nepajudinamas, o Keitė tarsi užmirė stovėdama šone.

- Laikas man neegzistuoja, aš niekad nepastebėjau jo tėkmės, - pasakė Amūnas beveik nejudindamas lūpų.

- Tai tiesa, - sutiko Aro. – O galbūt jūs turėjote kitą priežastį vengti susitikimo?

Amūnas nieko neatsakė.

- Galbūt pas jus per mažai laiko, kuri atima tie, kurie nesenai prisijungė prie jūsų? Aš tai gerai suprantu. Aš dėkingas, kad aš turiu draugus, kad išsivaduočiau nuo nuobodulio. Man norėtųsi susipažinti su jais. Aš esu įsitikinęs, kad jūs norėtumėte mane aplankyti.

- Žinoma, - bejausmiu balsu pasakė Amūnas. Jo balsas buvo toks sausas, kad buvo sunku suprasti ar jis bijo ar čia tiesiog buvo sarkazmas.

- Tai nuostabu. Tai puiku, kad mes visi kartu čia. Ar ne taip?

Amūnas linksėjo, jo veidas palaipsniui vis labiau balo.

- Bet deja jūsų buvimo čionai nėra malonus. Karlailas kreipėsi į jus prašydamas liudyti?

- Taip.

- Ir kaip tu dėl jo liudiji?

Amūnas toliau kalbėjo su ta pačia bejausme intonacija.

- Aš stebėjau vaiko vystimąsi. Beveik iškart tapo akivaizdu, kad ji nėra nemirtinga.

- Galbūt mes turėtumėme nustatyti savo terminologiją, - pertraukė jį Aro, - kadangi dabar yra nauja klasifikacija. Nemirtingas vaikas savaime aišku vaikas, kuriam įkando vampyras ir kuris vėliau pats tampa vampyru.

- Taip tai yra būtent tai ką aš vadinu nemirtingu vaiku.

- Ką jūs dar pastebėjote vaike?

- Tuos pačius dalykus, kuriuos jūs matėte Edvardo atmintyje. Tai, kad vaikas – jo biologinė dukra. Tai, kad ji mokosi.

- Taip, taip, - pasakė Aro nekantraudamas pereiti prie jį dominančių klausimų. – Bet ką dar tu matei būdamas su keletą savaičių?

Amūnas kilstelėjo vieną antakį.

- Tai, kad ji auga per daug greitai.

- Ir tu manai, kad jai reikia leidimo gyventi.

Aš garsiai sušnypščiau ir aš buvau ne viena. Pusę vampyrų mūsų pusėje darė tą patį. Garsas kybojo ore, tai buvo žemas įpykusios šnypštimo garsas. Keletas Voltūrų liudininkų taip pat prisidėjo.

Edvardas suėmė mano riešus.

Aro neatsisuko į triukšmo šaltinį, bet Amūna tokia reakcija tikrai privertė sunerimti.

- Aš atvažiavau ne šio klausimo svarstyti, - dviprasmiškai prakalbo jis.

Aro lengva nusijuokė.

- Tik tavo asmeninė nuomonė.

- Aš nematau jokios grėsmės. Ji mokosi dar greičiau nei auga.

Aro linktelėjo ir atsisuko.

- Aro? – pašaukė jį Amūnas.

Aro atsisuko atgal.

- Taip mano drauge.

- Aš daviau parodymus. Aš daugiau neturiu čia reikalų. Mano padėjėjas ir aš norėtumėme jūs palikti.

Aro šiltai nusišypsojo.

- Žinoma. Aš džiaugiuosi, kad mes trupučiuką paplepėjom. Aš esu įsitikinęs, kad greitu laiku mes ir vėl susitiksime.

Amūnas suspaudė lūpas suvokdamas grasinimą. Jis palietė Kebi ranką ir jie abu dingo miške. Aš žinojau, kad jie labai greitai ir labai ilgai bėgs.

Aro ėjo atgal į rytinę mūsų pusę. Jo sargybiniai nejaukiai slinko paskui. Jis sustojo prieš masyvią Siobanos figūrą.

- Sveika brangioji Siobana. Jūs nuostabi kaip visada.

Siobana palenkė galvą, kaip padėkos ženklas.

- Ir tu? – paklausė jis, - Tu atsakysi į mano klausimą taip pat kaip Amunas?

- Taip, - pasakė Siobana. – Bet aš pridėsiu kur kas daugiau. Renesmė supranta apribojimus. Ji nepavojinga žmonėms – ji priima juos geriau nei mes. Ji nekelia grėsmės jų gyvybėms.

- Tu tuo įsitikinusi? – paklausė Aro.

Edvardas suniurnėjo.

Raudonos Kajaus akys prašviesėjo. Renata nuskubėjo savo šeimininko pusėn.

Garetas paleido Keitę ir paėjo į priekį. Jis praignoravo Keitės ranką, kadangi ji bandė apsaugoti jį ir šįkart.

Siobana atsakė ne iš karto.

- Aš nemanau, kad suprantu ką jūs turite omenyje?

Aro palengva atsitraukė nuo jos, bet dabar jo apsauga Renata, Feliksas ir Demetrijus buvo arčiau jo, tarsi jo šešėlis.

- Nėra jokio pažeisto įstatymo, - pasakė Aro taikiu balsu, bet kiekvienas iš mūsų galėjo suprasti, kad atomazga jau čia pat.

Aš pasistengiau apmalšinti pykti kylanti iš gerklės ir nukreipti į skydo sutvirtinimą.

- Jokio įstatymo pažeidimo, - pakartojo Aro.

- Iš to seka, kad nėra jokio pavojaus?

- Ne, - papurtė ji galva, - Tai atskira problema.

Vienintelis atsakymas jam buvo tai, kad mes visi dar labiau įsitempėme. Megė stovinti pačiame mūsų grupės galia piktai papurtė galva.

Aro vaikštinėjo tarsi viską vėl apmąsto, aš pastebėjau, kad kiekvienas jo žingsnis artino jį prie sargybinių.

- Ji unikali ...neapsakomai unikali. Būtų toks praradimas jei mes nužudytumėme ką nors tokio nuostabaus kaip ji. Ypač žinant paskutinius įvykius.

Jis sunkiai atsiduso. Atrodė, kad jis nenori tęsti.

- Bet yra pavojus, kurio negalima ignoruoti.

Niekas neatsakė į jo teiginį. Buvo mirtina tyla, kadangi ji tęsė savo monologą, kuris skambėjo taip, tarsi jis kalbėjo pats už save: