Stephenie Meyer - Brėkštanti aušra

Alekas ramindamas paglostė sesers petį, o po to apkabino ją viena ranka. Jis pasisuko į mus ir jo veidas buvo neįtikėtinai lygus, beveik kaip angelo.

Aš laukiau spaudimo, bet kokio ženklo, bet nieko nejutau. Jis toliau koncentravosi žiūrėdamas į mane. Jis puola? Ar jis prasibraus pro mano skydą? Ar aš neesu vienintelė, kuri jį mato? Aš stipriai nusistvėriau Edvardo rankos.

- Tau viskas gerai? – iškvėpiau aš.

- Taip, - prašnibždėjo jis.

- Alekas puola?

Edvardas linktelėjo, - Jo gebėjimas veikia lėčiau nei Džeinės. Jis palaipsniui atslenka. Palies mus po kelių

sekundžių.

Keistas permatomas rūkas slydo sniegu, nors ant balto jo visai nesimatė. Tai man priminė miražą – lengvai iškreiptą reginį. Aš pastūmiau savo skydą į priekį, toliau nuo Karlailo ir visų kitų, bijodama, kad atslenkantis rūkas bus per daug arti. O ką daryti jei jis pranyks pro mano skydą? Teks bėgti?

Po kojomis pasigirdo žemas bildėjimas, netikėtai vėjo gūsiai nutraukė pūgą ir krito tik retos snaigės tarp mūsų ir Voltūrų. Bendžaminas irgi mane artėjantį pavojų ir stengėsi nupūsti rūką į kitą šoną nuo mūsų. Dėka sniego buvo aišku kur link jį nupučia vėjas, bet rūko tai nepaveikė. Tai buvo taip tarsi oro gūsis tekėjo per šešėlį, šešėlis buvo nepažeidžiamas.

Besitarianti trijulė pagaliau atitraukė vienas nuo kito savo dėmesį, kai su baisiu garsu įskilo žemė. Kažkurią akimirką žemė pakilo po mano kojomis. Sniego krūvos nuslydo į plyšius, bet rūkas toliau slydo paviršiumi nepaklūstantis gravitacijai kaip vėjui.

Aro ir Kajus plačiai atmerkę akis spoksojo į prasivėrusią žemę. Markusas į ta pačią pusė žiūrėjo visai ramiai be jokių emocijų.

Jie tik laukė kada rūkas pasieks mus. Vėjas užkaukė garsiau, bet nepakeitė rūko krypties. Dabar Džeinė

šypsojosi. O po to rūkas atsitrenkė į sieną.

Aš pajutau tai, kai tik jis palietė mano skydą – rūko buvo tankus pernelyg saldus kvapas, miglotai primenantis novakaino pojūtį. Rūkas kilo į viršų ieškodamas įtrūkimų ar skylių. Bet nieko nerado. Ieškantys rūko čiuptuvai apglėbė visą mano skydą iš visų pusių bandydamas patekti vidun, rodydamas savo neįtikėtiną dydį.

Iš abiejų tarpeklio pusių, sukurtų Bendžamino, pasigirdo atodūsiai.

- puiku Bela, - tyliai patvirtino Benždaminas.

Aš tik nusišypsojau.

Aš mačiau surauktas Alekso akis, abejonės pasirodė jo akyse, kai jo rūkas beviltiškai suko ratus aplink mano skydą. Ir šią akimirką a supratau ką aš galiu. Akivaizdu, kad dabar aš esu pirmuoju numeriu mirtininkų

sąraše, bet kol aš laikausi, mes daugiau nei lygūs su Voltūrais. Mes taip pat dar turime Bendžaminą ir Safriną, o iš jų pusės jokios antgamtiškos pagalbos. Kol aš laikausi.

- Man reikia koncentruotis, - sušnibždėjau aš Edvardui. – Kai ateis metas kovai man bus sunku laikyti skydą aplink mus visus.

- Aš pridengsiu tave.

- Ne. Tu turi dasigauti iki Demetrijaus. Safrina laikys juos toliau nuo manęs.

Safrina iškiliai linktelėjo.

- Niekas jos nepalies, - pažadėjo ji Edvardui.

- Aš pati norėčiau išsiaiškinti su Džeine ir Aleku, bet iš manęs daugiau naudos bus čia.

- Džeinė mano, - sušnypštė Keitė – Jei reiktų paragauti savo pačios migdomuosius.

- Alekas man skolingas labai daug gyvybių, bet man užteks jo vieno, - iš kitos pusės suurzgė Vladimiras, -

Jis mano.

- Man reikalingas tik Kajus, - ramiai pasakė Tania.

Kiti irgi pradėjo rinktis sau priešininkus, bet greitai buvo pertraukti. Aro ramiai žiūrėdamas į nenaudingą Aleko rūką pagaliau prakalbo.

- Iki tol kol mes prabalsuosim, - pradėjo jis.

Aš piktai papurčiau galva. Man nusibodo šios mįslės. Kraujo troškimas vėl užsidegė manyje ir aš apgailestavau, man teks ramiai stovėti, padėčiau kitiems. Aš norėjau kovos.

- Leiskite man jums priminti, - tęsė Aro, - Kad ir koks būtų pasitarimo sprendimas mes turime išvengti prievartos.

Edvardas net prunkštelėjo nuo tokių žodžių.

Aro liūdnai pažvelgė į jį – Mūsų rūšiai bus gaila prarasti bet kurį iš jūsų. Ypač tave jaunasis Edvardai ir tavo jaunąją draugę. Voltūrai su dideliu džiaugsmu sveikintų jūs savo draugijoje. Bela, Bendžaminai, Safrina, Keite prieš jus daug galimybių. Įvertinkite jas.

Čelsi stengėsi pasėti mumyse abejones, bet buvo bejėgė prieš mano skydą. Aro įdėmiai žiūrėjo į pilnas ryžto mūsų akis ieškodamas bent menkiausios užuominos į sumišimą.

Aš žinojau, kad jis beviltiškai stengėsi išlaikyti mane ir Edvardą, taip pat įkalinti kaip planavo ir su Alisa.

Jis nelaimės kol aš gyva. Aš buvau beviltiškai laiminga, kad nepalikau jam jokios kitos išeities kaip tik nužudyti mane.

- Na ką gi pereikime prie balsavimo, - pasakė jis su akivaizdžiu nenoru.

Kajus prakalbo su nekantriu skubėjimu, - Vaikas- neaiškus padaras. Nėra jokios priežasties tokiai rizikai leisti egzistuoti. Jis turi būti sunaikintas, kartu su visais kas jį gina.

Jis lūkuriuodamas nusišypsojo.

Aš nuslopinau urzgimą į jo savimi patenkintą šypseną.

Markusas pakelė savo ramias akis, atrodė, kad jis žiūri virš mūsų išsakydamas savo nuomonę.

-Šią akimirką aš nematau jokios grėsmės. Vaikas pilnai saugus. Mes visada galime įvertinti situaciją vėliau.

Siūlau išsiskirstyti taikiai.

Jo balsas buvo dar tylesnis nei jo brolių atodūsiai. Bet nei vienas iš sargybinių po šių žodžių

neatsipalaidavo. Kajus ir toliau pašaipiai šypsojosi. Atrodė taip, tarsi Markus nebūtų ištaręs be žodžio.

- Akivaizdu, kad mano balsas lemiamas, - svarstė Aro.

Staiga Edvardas užmirė šalia manęs.

- Taip, - prašnibždėjo jis.

Aš surizikavau pažvelgti į jį. Jo veidas buvo apšviestas triumfo, kurio aš negalėjau suprasti – tai buvo išraiška, kuri galėtų būti pas „sunaikinimo“ angelą žiūrintį į apačioje liepsnojančia žemę. Nuostabus ir gąsdinantis.

Sargybą į tai sureagavo nepatenkintu šurmuliu.

- Aro?, - pašaukė jį Edvardas, beveik šaukdamas su pergalės gaidele.

Aro akimirkai sumišo įvertindamas šį naują nusiteikimą prieš atsakydamas, - Taip Edvardai. Tu nori ką nors pridėti...?

- Galbūt, - trumpai atsakė Edvardas, netvardydamas savo susijaudinimo. – Ar pradžiai galiu patikslinti vieną momentą?

- Žinoma, - kilstelėjęs antakius pasakė Aro, jo balse girdėjosi tik mandagus susidomėjimas. Aš sukandau dantis; Aro niekad nebūna toks pavojingas kai jis būna gailestingas.

- Ta grėsmė, kuri jūsų manymu sklinda nuo mano dukters pagrįsti tuo, kad mes negalime nuspėti jos tolimesnių vystimusi? Tai pagrindinė priežastis?

-Taip Edvardai, mano drauge, -sutiko Aro, - Jei mes tiksliai žinotumėme jei mes būtumėme įsitikinę, kad ji sugebės nuslėpti savo gebėjimus nuo žmonių nekeldamas grėsmės mūsų pasauliui. – Jis nutilo kilstelėjęs pečiais.

- Gaunasi, kad jei mes žinotumėme tiksliai, - svarstė Edvardas, - kuo ji taps.... pasitarimo būtinybė atkristų?

- Jei būtų koks nors būdas, kuris leistų mums būti visiškai įsitikinusiais, - sutiko Aro, jo vos girdimas balsas tapo kur kas aštresniu. Jis nesuprato kur suka Edvardas. Ir aš irgi.

- Tuomet žinoma mums nebūtų dėl ko ginčytis.

- Ir mes išsiskirstumėme taikiai ir vėl būtumėme draugais? – su vos girdima ironija ištarė Edvardas.

Dar labiau įsitempęs Aro pratarė,- Žinoma mano jaunasis drauge. Niekas manęs nenudžiugintų daugiau.

Edvardas triumfuodamas nusišypsojo, - Tuomet aš turiu ką pridėti.

Aro akys susiaurėjo, - Ji absoliučiai unikali. Jos ateitis – tik spėlionės.