Stephenie Meyer - Brėkštanti aušra

tankių gimtųjų džiunglių, bet jos paliko mus itin nenoriai ne taip kaip kiti.

- Jūs privalote paimti vaiką, kai tik susiruošite aplankyti mane, - reikalavo Safrina. – Pažadėk man mažyle.

Nesė prisilietė savo ranka prie mano skruosto prašydama manęs.

- Žinoma Safrina, - sutikau aš.

- Mes būsime puikūs draugai mano Nese. – pasakė ji prieš paliekant mus su savo seserimis.

Airių klanas masiškai iškeliavo.

- Gerai atlikta Siobana – susižavėjęs ištarė Karlailas kol jie atsiveikinėjo.

- Ak, minties jėga – atsakė ji sarkastiškai užversdama akis. Po to ji tarė rimtai, -Žinoma tai ne pabaiga.

Voltūrai nepamirš to, kas nutiko čia.

Edvardas buvo vienintelis, kuris atsakė į šį jos klausimą:

- Jie buvo rimtai sukrėsti. Jų pasitikėjimas sudaužytas į šipulius. Bet aš esu įsitikinęs, kad jie atsigaus nuo patirto šoko. Ir tuomet... – jis prisimerkė. – Aš manau, kad jis medžios po vieną auką.

- Alisa perspės mus kai tik jie susiruoš mus pulti. – įsitikinusi pasakė Siobana.- Ir mes vėl susijungsime.

Greičiausiai ateis laikas, kai mūsų pasaulis galės egzistuoti be Voltūrų.

- Šis laikas ateis, - paskui ją pakartojo Karlailas. – Ir jei taip nutiks, mes būsime čia.

- Taip mano drauge, mes būsime. – Sutiko Siobana. – Ir kaip mes galėtumėme pralaimėti kai aš norėsiu priešingai?

Jis pradėjo juoktis.

- Būtent, - pasakė Karlailas.

Jie apsikabino, o po to jis paspaudė ranką Liamai.

- Pasistenkite surasti Elistarą ir papasakokite jam apie tai kas įvyko. Nenoriu galvoti, kad tai kas nutiko neprivers jo slaptytis artimiausios dešimtmečius.

Siobana vėl nusijuokė. Megė apkabino mus abi – Nesę ir mane, po to airių klanas paliko mus.

Denaliai buvo paskutiniai, kurie paliko mus, Garetas kartu su jais. – aš buvau įsitikinusi, kad ir ateityje jis bus su Tania ir Keite. Džiaugsmo ir šventimo atmosfera buvo slogi seserims. Joms reikėjo laiko, kad jos atsigautų po Irinos mirties.

Hailen ir Nauelis buvo vieninteliai, kurie pasiliko. Nors aš maniau, kad šie du paliks mus kartu su amazonėmis.

Karlailas visiškai pasinėrė į pokalbį su Hailen; Nauelis sėdėjo šalia Edvardo ir klausė kaip Edvardas pasakoja apie konfliktą toje pusėje, kurį žinojo tik jis.

- Alisa davė Aro tai, kas privertė jį pasitraukti ir nepradėti kovos. Jei jis nebūtų taip išgąsdintas Belos, tai greičiausiai būtų laikęsis pirminio plano.

- Išgąsdintas? – ištariau aš skeptiškai. – Išgąsdintas manęs?

Ji nusišypsojo ir pažvelgė į mane žvilgsniu, kurio nebuvo įmanoma pažinti – švelnus, bet tuo pačiu metu piktas ir nerimaujantis.

- Kada tu pagaliau į save pažvelgsi normaliai? – tyliai pasakė jis.

Po to jis pradėjo kalbėti garsiau, kreipdamasi ne tik į mane.

-Voltūrai nekovojo lygiavertėje kovoje apie dvidešimt penkis šimtmečius. Ir jie niekad nerasdavo priešininko lygio sau. Ypač nuo to laiko kai prie jų prisijungė Džeinė ir Alekas, jie buvo įtraukti tik į

negailestingas bausmes ir nužudymus, į kurią niekas nedrįsdavo gintis ar pasiteisinti. Reikėjo matyti kaip me atrodėme jų akyse. Įprastai Alekas tarsi ištrina visus jausmus ir pojūčius iš savo aukos, kai tuo metu Voltūrai sprendžia jų tolimesnį likimą. Niekas negali pabėgti kai jie paskelbia savo verdiktą. O mes stovėjome ten pasirengę kovai, pranašesni kiekiu, su daugybe apdovanotųjų tuo metu kai Bela paralyžavo visus jų

sugebėjimus nukreiptus į mus. Aro žinojo, kad Safrina yra mūsų pusėje ir jie apaks kai tik pradės kautis. Aš esu įsitikinęs, kad mes netektumėme daugumos, bet ir jie žinojo, kad neteks daugumos. Ir jie niekad nesusidūrė su tuo iki šiandien.

- Sudėtinga jaustis užtikrintu, kai iš visų pusių tave supa milžiniški vilkai. – Emetas pradėjo juoktis baksteldamas Džeikobui į šoną.

Džeikobas nusišypsojo.

- Vilkai, tai pirmas dalykas, kuris sustabdė juos, - pasakiau aš.

- Žinoma tai tiesa, - pasakė Džeikobas.

- Visiškai taip. – sutiko Edvardas. – Tai dar vienas dalykas, su kuriuo jie nesusidūrė anksčiau. Tikrieji Mėnulio vaikai retai kada sudaro gaują ir jie patys ne itin gerai patys save kontroliuoja. Grupė iš šešiolikos vilkų buvo jiems staigmena, kuriam jie akivaizdžiai nebuvo pasirengę. Be to Kajus bijo vilkolakių. Jis pralaimėjo kovą su jais prie kelis šimtmečius ir lygi šiol neatsigauna po šio pralaimėjimo.

- Tai jie tikrieji vilkolakiai? – paklausiau aš. – Su sidabrinėm kulkom, pilnatimi ir visu kitu?

Džeikobas suniurnėjo.

- Tikri. O ką panašūs į įsivaizduojamus?

- Tu žinai apie ką aš.

- Pilnas mėnulis – taip. – pasakė Edvardas. – Sidabrinės kulkos – ne. Tai eilinis mitas, kad žmonės galvotų

jog turi atsarginį planą. Jų liko ne tiek daug. Kajus nužudė daugumą, privesdamas juos beveik prie visiško išnykimo.

- Ir tu niekada apie tai nekalbėjai, nes....?

- Tu niekados neklausei.

Aš išplėčiau akis, o Alisa nusijuokė pasilenkusi į priekį – ji murmėjo po kita Edvardo ranka ir mirktelėjo man.

Aš žiūrėjau į kitą pusę.

Žinoma, aš be galo mylėjau ją. Bet dabar, kai aš supratau, kad ji buvo su mumis, kad jos išėjimas buvo tik apgaulė, kad Edvardas patikėtų tuo, kad ji metė mus, aš jaučiau susierzinimą. Alisa turėjo pasiaiškinti.

- Nepriimk visko sau Bela.

- Kaip tu galėjai taip pasielgti su manimi Alisa?

- Tai buvo būtina.

- Būtina, - surikau aš. – Tu visiškai įtikinai mane, kad mes pasmerkti. Mano nervai buvo visai pakrikę.

- Taip ir turėjo būti. – ramiai pasakė ji. – Bet kuriuo atveju tu turėjai būti pasirengusi apginti Renesmę.

Instinktyviai aš prispaudžiau miegančia Renesmę ant mano rankų arčiau savęs.

- Bet buvo ir kita išeitis, - apkaltinau ją. – Tu žinojai, kad yra viltis. Beje tu kada nors man pasakojai viską?

Aš suprantu, kad Edvardas turėjo galvoti kad mes esame ties mirties riba dėl Aro. Bet juk tu viską galėjai pasakyti man.

Ji pažvelgė į mane.

- Aš taip nemanau. Tu neesi gera aktorė.

- Tai viskas dėl mano aktorystės gabumų?

- Ohh Bela. Ar tu gali įsivaizduoti, kaip apsunkintų mano bandymus padėti? Aš išvis nebuvau įsitikinusi, kad egzistuoja kas nors kaip Nauelas. Viskas ką aš žinojau tai, kad aš turiu sekti paskui tai ko aš nematau.

Įsivaizduok paiešką to ko tu nematai – tai ne pati lengviausia užduotis, kurį aš vykdžiau.

Bet mes turėjome būti pagrindiniai liudininkai. Tarsi mes ir taip nebūtumėme pastoviam skubėjime. Ir aš visą laiką turėjau stebėti, tam atvejui jei tu mesteltum man dar ką nors. Pavyzdžiui, tu ruošeisi man tiksliai viską papasakoti kas nutiko Rio. Bet visų pirma aš turėjau pamatyti visas gudrybes sugalvotas Voltūrų, kad duočiau jam užuominą, kad jūs būtumėte pasirengią prieš jų suregztą strategiją.Ir aš turėjau tik keletą valandų, kad sukurčiau tolimesnių veiksmų planą. Be to aš turėjau būti įsitikinusi, kad visi patikėjo tuo, kad aš mečiau juos, todėl kad Aro turėjo būti įtikintas, kad nebus jokių ryšių, kurie atvestų jį prie to ką jis besugalvotų. Ir jei tu manai, kad aš nelaikiau savęs visiška kvaiša, tai....

- Gerai, gerai, -pertraukiau ją. – Aš žinau, kad tai buvo itin sudėtinga ir tau. Tiesiog.... Tiesiog aš žiauriai tavęs ilgėjausi. Daugiau niekad taip nedaryk.

Jos persiliejantis juokas pasklido per visą kambarį. Ir mes visi nusišypsojome ir buvo laimingi galintys girdėti jos juoką.

- Aš irgi labai ilgėjausi tavęs Bela. Tad atleisk man ir leisk man pasijusti dienos didvyriu.