Stephenie Meyer - Brėkštanti aušra

Visi pradėjo juoktis. O aš tarsi konvulsijose paslėpiau savo veidą Renesmės plaukuose.

Edvardas grįžo prie kiekvienos priežasties, kuri paveikė jų sprendimą. Visi nusprendė, kad aš buvau pagrindinė priežastis dėl ko Voltūrai pabėgo pabrukę uodegas. Netgi Edvardas. Susidarė toks įspūdis tarsi nuo ryto aš paaugau visa pėda. Aš stengiausi išvengti smalsių ir susižavėjusių žvilgsnių žiūrėdama į miegančią Renesmę ir į nekintamą Džeikobo poziciją. Aš jam visad būsiu tiesiog Bela. Ir tai suteikė man palengvėjimą.

Bet vieno sumišusio žvilgsnio nepavyki išvengti. Atrodo pusiau vampyras Nauelas stengėsi galvoti apie mane teisingai. Be to jis žinojo, kad su kiekviena diena aš bėgau nuo daugybės vampyrų, tad scena lauke nebuvo neįprasta. Bet jis vis tiek nenuleido nuo manęs akių. Galbūt jis žiūrėjo į Nesę. Bet nuo to nepasidarė

lengviau.

Jis negalėjo nepamiršti vieno, kad Nesė buvo vienintelė margina jo rūšyje, kuo nebuvo jo seserys. Aš negalvojau, kad Džeikobui į galvą ateitų tokia mintis. Ir nuoširdžiai tikėjausi, kad neateis greitu metu. Ir taip jau per daug kovos man per šį laiką.

Galų gale klausimai Edvardui pasibaigė ir diskusijas perėjo į įprastus pašnekusius. Aš jaučiausi siaubingai pavargusi. Ne, ne mieguista, bet tai per ilgai užsitempė. Man norėjosi ramybės, normalios aplinkos. Aš norėjau matyti Nesė savo lovytėje, norėjau būti tarp savo namo sienų.

Aš žvelgiau į Edvardą ir kažkurią akimirką man pasirodė, kad galiu skaityti jo mintis. Aš mačiau, kad jis jautėsi lygiai taip pat. Jam reikėjo ramybės.

- Galbūt paimam Nesę...

- Gera mintis. – greitai sutiko jis. – Aš manau, kad ji ne itin gerai išsimiegojo paskutinę naktį. Su tokiu knarkimu aplink.

Jis nusišypsojo Džeikobui.

Džeikobas užvertė akis ir nusižiovavo.

- Tai buvo pirmą kartą nuo tada kai aš miegojau lovoje. Galiu garantuoti, kad tėvas man užsuks ausį jei tuoj pat negrįšiu namo.

Aš priliečiau jo skruostą.

- Ačiū Džeikobai.

- Visada prašom Bela. Bet tu ir taip tai žinai.

Jis atsistojo, pasirąžė. Pabučiavo Nesę į pakaušį, o po to mane. Viską užbaigiant jis paplekšnojo Edvardui per petį. - Na ką iki rytojaus brangieji. Atrodo dabar reikalai eisis geriau, ar ne taip?

- Aš labai tikiuosi.

Mes atsistojome kai jis išėjo. Aš tai apdariau kiek įmanoma atsargiau, kad nesutrukdyčiau Renesmės miego.

Man teikė didelį malonumą žiūrėti į ją miegančią. Tiek visko buvo ant jos mažų pečių. O dabar ji tarsi vėl tapo vaikas – saugi ir nerūpestinga. Jai liko tik keli vaikystės metai. Tai priminė man apie tai, kas nejautė vilties ir saugumo jausmą daugybę metų.

- Mmmm Džasperai? – pašaukiau aš jį kai mes jau stovėjome šalia durų.

Jis sėdėjo tarp Alisos ir Esmės. Tvirtai apglėbtas jų rankomis. Tarsi jis šiandien buvo kur kas svarbesnis šeimos narys nei įprasta.

- Taip Bela.

- Man smalsu, dėl ko Džei Dženksas bijo tavęs taip, kad net krūpteli vien paminėjus tavo vardą?

Džasperas nusišypsojo.

- Aš tiesiog žinau, kad tokiuose reikaluose geriau veikia baimė nei pinigai.

Aš susiraukiau ir pažadėjau sau, kad nepraktikuosiu tokio bendradarbiavimo būdo, kad pasaugočiau Džei, kuris ir taip buvo ties širdies smūgio riba.

Mes apsikabinome, apsibučiavome ir palinkėjome ramios nakties vieni kitiems. Vienintelis kuris atrodė

liūdnas buvo Nauelis, jis atrodė taip, tarsi bet kurią akimirką buvo pasirengęs sekti paskui mus.

Kai tik mes kirtome upę mes ėjome laikydamiesi už rankų, bet kur kas greičiau nei paprasti žmonės. Aš pavargau nuolat būti pavojuje kad būsiu sunaikinta ir tiesiog norėjau atsigriebti už praėjusį laiką. Edvardas jautėsi taip pat.

- Aš turiu pasakyti, kad esu sukrėstas Džeikobu. – pasakė Edvardas.

- Vilkai kur kas labiau paveikė viską ne taip?

- Tai ne tai ką aš turiu omeny. Nė karto nuo to laiko, nuo dabar kai Nauleas pasakė tai, kad Nesė suaugs po šešių su puse metų. Aš niekad apie tai nesusimąsčiau.

Aš akimirką susimąsčiau.

- Jis kol kas nieko dėl to nesvarsto. Ir neskubina ją suaugti. Jis tiesiog nori, kad ji būtų laiminga.

- Aš žinau. Kaip aš ir sakiau, tai sukrečia. Tai prieš jo instinktus, bet ji tai daro dėl jos.

Aš susiraukiau.

- Aš nenoriu apie tai galvoti artimiausius šešis su puse metų.

Edvardas nusijuokė, po ko jis pasakė. Edvardas nusijuokė, po ko jis pasakė.

- Žinoma, jam teks pereiti visą eilę išbandymų, dėl kurių reikės jaudintis kai ateis laikas.

Aš dar smarkiau susiraukiau.

- Aš pastebėjau. Aš labai dėkinga Nauelui už viską ką jis padarė šiandien, bet man vis tiek kai kurie jo požiūriai nesuprantami. Ir man tas pats, kad Nesė vienintelė pusiau vampyre, su kuria Nauelas neturi giminystes ryšių.

- O, jis žiūrėjo ne į ją, o į tave.

Štai kas tai vis dėl to buvo.. bet tai nieko nepaaiškino.

- Kodėl?

- Todėl, kad tu likai gyva. – greitai atsakė jis.

- Tu praradai mane.

- Visas jo gyvenimas. – aiškino jis. – Ir jis penkiasdešimt metų vyresnis už mane.

- Senis, - nutraukiau aš jį.

Jis tai praignoravo.

- Jis visad laikė save monstru, žudiku dėl savo prigimties. Jo seserys irgi nužudė savo motinas gimstant, bet jos nesuteiks tam jokios reikšmės. Džoham augino jas su ta mintimi, kad žmonės tarsi gyvuliai, tuo metu kai jie

– dievai.Bet Nauelas išaugo prižiūrint Haili, kuri mylėjo savo seserį labiau už viską pasaulyje. Ir tai pakeitė jo pasaulėžiūrą. Tad jis lygi šiol nekenčia savęs.

- Tai taip liūdna, - pramurmėjau aš.

- Ir štai jis pamatė mus. Ir jis pirmą kartą suprato, kad tai kuo jis yra pusiau mirtingas nėra visapusiškas blogis. Ir žiūrėdamas į mane jis matė tai, koks turėtų būti jo tėvas.

- Tu idealus visur. – sutikau aš.

Jis nusijuokė, o po to toliau kalbėjo rimtai.

- O žiūrėdamas į tave jis matė, koks turėtų būti jos motinos gyvenimas.

- Vargšas Nauelas, - pramurmėjau aš. Po to aš negalėsiu galvoti apie jį blogai, nepaisant to kaip nejaukiai mane vertė jaustis jo žvilgsniai.

- Neverta jo gailėti. Jis dabar laimingas. Šiandien jis pagaliau atleido sau.

Aš nusišypsojau dėl to, kad Nauelas yra laimingas, ir kad šiandien viskas priklauso laimei. Žinoma Irinos mirtis apniaukė šios dienos džiaugsmą, bet laimės nebuvo įmanoma nepaisyti. Gyvybė dėl kurios aš taip kovojau yra saugi. Mano šeima vėl kartu. Mano duktė turi nuostabią ateitį be jokios nelaimingos pabaigos.

Rytoj aš eisiu aplankyti tėvo. Ir jis pamatys, kad baimę mano akyse pakeitė džiaugsmas ir jis taip pat bus laimingas. Netikėtai aš supratau, kad jis bus ne vienas. Aš nebuvau itin įdėmi paskutines savaites, bet dabar buvo toks vaizdas, tarsi aš apie tai žinojau senai. Sju bus su Čarliu – mama vilkolakio su vampyrės tėvu – jis daugiau nebus vienas. Aš nusišypsojau dar plačiau.

Bet svarbiausia priežastis dėl kurios aš buvau laiminga, tai, kad aš visas galėsiu būti su Edvardu. Amžiams.

Ne tai, kad aš norėjau pakartoti paskutines savaites, bet jos išmokė mane vertinti tai ką turiu ir branginu.

Mūsų kotedžas buvo vieta visiško ramybės apšviestas sidabrinio melsvo mėnulio. Mes nunešėme ir paguldėme Renesmę į jos lovytę. Ji šypsojosi sapne.

Aš nuėmiau Aro papuošimą ir nutrenkiau jį į kambario kampą. Nesė galės pažaisti su juo jei panorės. Jai visad patiko blizgantys daiktai.

Aš ir Edvardas lėtai įėjome į kambarį laikydamiesi už rankų.

- Naktis švęsti – prašnibždėjo jis ir atsargiai palietė mano smakrą. Kad galėtų pabučiuoti.