Stephenie Meyer - Brėkštanti aušra

- Ahh, - liūdnai pasakė Aro, -Aš apgailestauju, kad jūs matote mus tokiais. Bet tokia jau mūsų prigimtis.

- Tai ne tai ką aš matau, o tai ką aš jaučiu, - Makenos padėjėjas kalbėjo aukštu įaudrintu balsu.

Jis buvo panašus į Garetą.

- Garetas sakė, kad jie turi galimybę atskirti melą. Aš taip pat žinau kada girdžiu tiesą, o kada melą. – Jis priartėjo prie Makenos laukdamas Aro reakcijos.

- Nebijok mūsų Čarlzai. Be abejonių, patriotas iš tiesų tiki tuo ką sako. – Aro vos sukikeno, o Čarlzo akys prisimerkė.

- Tai viskas ką mes norėjome pasakyti, - ištarė Makena, - Dabar mes išvykstame.

Ji su Čarlzu lėtai atsitraukė miško pusėn neatsisukdami prieš tai kai atsirado medžių lapai. Vienas iš nepažįstamųjų pasekė jų pavyzdžiu. Aš įvertinau drąsą tų kas liko. Tiesa, kai kurie buvo per daug sumišę, kad priimtų teisingą sprendimą. Bet dauguma greičiausiai puikiai žinojo kas vyksta ir jie pasirinko mus. Aš buvau įsitikinusi, kad ir Aro tai žino. Jis nusisuko ir judėjo link savo apsaugos. Po to jis kreipėsi į juos.

- Mes ne pranašesni kiekiu mūsų brangieji, - pasakė jis. – Mes nesitikime pagalbos iš niekur. Mes turime palikti šį klausimą neišspręstu, kad liktumėme gyvi?

- Ne šeimininke, - prašnibždėjo jie unisonu.

- Mūsų vertybių apsauga gali susvyruoti jeigu mūsų bus mažiau?

- Ne. Mes nebijome.

Aro nusišypsojo ir atsisuko į savo juodai apsirengusius kompanionus.

- Broliai, - niūriai pradėjo jis, - Yra kai kas ką mes turime apsvarstyti.

- Pasitarkime, - nekantriai pasakė Kajus.

- Pasitarkime, - Markusas pakartojo savo monotonišku tonu.

Aro apsisuko ir atsistojo kuo arčiau senųjų. Jie sujungė rankas, kad suformuotų juodą trikampį. Kai tik Aro susikoncentravo ties tyliu aptarimu, dar du liudininkai dingo miške. Aš tikėjausi, kad jie tai padarys greitai. Aš ramiai patraukiau Renesmės rankas nuo mano kaklo.

- Jūs pamenate ką aš jums pasakiau? – Renesmės ašaros riedėjo skruostai, bet ji linktelėjo.

- Aš myliu jus, - prašnibždėjo ji.

Edvardas stovėjo mus savo nuostabiomis topazo spalvos akimis.

Džeikobas spoksojo į mane.

- Aš irgi jūs myliu, - pasakiau aš ir paliečiau jos medalioną. – Labiau nei savo pačios gyvybę. Aš pabučiavau ją į kaktą.

Džeikobas nerimastingai sukaukė.

Aš paliečiau jį ir sušnibždėjau jam į ausį.

- Palaukite kol jie nukreips dėmesį nuo mūsų, o po to bėkite. Bėkite kaip galima toliau nuo čia.

Džeikobo ir Edvardo veidai buvo apimti beveik tokios pačios baimės kaukės, nepaisant to, kad vienas iš jų

buvo vilkas. Renesmė palietė Edvardą ir jis paėmė ją ant rankų. Jis stipriai suspaudė ją savo glėbyje.

- Tai tu slėpei nuo manęs? – prašnibždėjo jis, glostydamas jos galvą.

- Nuo Aro, -prašnibždėjau aš.

- Alisa?

Aš linktelėjau.

- Jo veidas išsikreipė nuo supratimo ir skausmo. Jo veidas – mano pačios veido kopija, kai aš sudėjau visas Alisos dėlionės dalis.

Džeikobas nusiraminęs suniurnėjo.

Edvardas pabučiavo Renesmės kaktą ir pasodino ją Džeikobui ant pečių. Ji įsikabino į ji kailį ir patogiai įsitaisė. Džeikobas pasisuko į mane, jo akys buvo kupinos kančios, tyli rauda draskė jo krūtinę.

- Tu vienintelis, kuriam aš galiu patikėti ją, - pramurmėjau aš. – Aš žinau, kad tu gali apginti ją, Džeikobai.

Jis vėl tyliai sukaukė ir po to palietė mano petį.

- Aš žinau, - prašnibždėjau aš, - Aš taip pat myliu tave Džeikobai. Tu visada buvai geriausias mano draugas.

Ašara su lyg golfo kamuoliukas nuriedėjo jo rudu kailiu.

- Viso Džeikobai, mano broli....mano sūnau, -prašnibždėjo Edvardas.

Likusieji nekreipė dėmesio į mūsų atsisveikinimą. Jų akys įdėmiai stebėjo juodą trikampį, bet aš tiksliai galiu pasakyti, kad jie klausėsi.

- Viltis nėra? – prašnibždėjo Karlailas. Jo balse nebuvo jokios baimės. Tik suvokimas to kas vyksta.

- Yra viltis, - pramurmėjau aš. – Taip turi būti. Aš žinau tai. Aš žinau pačios savo likimą.

Edvardas paėmė mano ranką. Jis žino, kad tai ir apie jį. Kai aš sakiau „savo likimą“, aš turėjau omeny ir jo likimą. Mes buvome dvi puselės vieno. Esmė pradėjo sunkiai kvėpuoti už mūsų. Ji praėjo pro mus, prisilietė

prie mūsų veidų, kad stovėtų šalia Karlailo ir paimtų jį už rankos. Netikėtai mes buvome apsupti, mūsų

liudininkai, pagalbininkai, draugai tyliai šanbždėjo atsisveikinimus ir kalbėjo apie tai, kad myli mus.

- Jei mes tai pergyvensim – prašnabždėjo Garetas Keitei, - Aš seksiu paskui tave kur tu beeitum moterie.

- Dabar man jis tai sako, - pramurmėjo ji.

Rozali ir Emetas greitai pasibučiavo.

Tia glostė Bendžamino veidą. Jis švelniai šypsojosi, pagavęs jos ranką prispaudė prie savo skruosto. Aš nesuspėjau pamatyti visų meilės ir atsisveikinimų scenų, nes mane patraukė netikėtas mano skydo spaudimas.

Aš negalėjau pasakyti kada tai prasidėjo, bet buvo toks jausmas, kad tai buvo nukreipta į mūsų grupės kraštą. Į

Liamą ir Siobana ypač. Spaudimas nepadarė žalos, bet galbūt buvo kažkoks signalas, kurį aš praleidau.

- Pasiruoškite, - prašnibždėjau aš, - Dabar prasidės.

Skyrius 38

Jėga

- Čelsi bandė sugriauti mūsų prisirišimą vienas prie kito, - prašnibždėjo Edvardas, - Bet ji negali nieko užčiuopti, - jis trumpam žvilgtelėjo į mane. – Tai tu jai maišai?

Aš piktdžiugiškai nusišypsojau. – Ir ne tik jai.

Staiga Edvardas pasitraukė į šoną nuo manęs tiesdamas rankas į Karlailo pusę. Tą pačią akimirką aš pajutau stipresnį spaudimą toje skydo dalyje kur jis dengė Karlailą. Tai buvo neskausminga, bet vis dėl to nemalonu.

- Karlailai? Tau viskas gerai? – dūsdamas iš išgąsčio paklausė Edvardas.

- Taip. O kas nutiko?

- Ir Džeinė, - atsakė Edvardas.

Tą pačią akimirką kai jis ištarė jos vardą, pajutau tuziną tikslių smūgiu į mano skydą, taikantis į dvyliką ryškių taškelių. Aš susikoncentravau tikrindama skydo būseną. Atrodo Džeinė buvo per silpna jį pažeisti. Aš greitai patikrinau ir niekas nebuvo pažeista.

- Neįtikėtina, - pasakė Edvardas. - Neįtikėtina, - pasakė Edvardas.

- Kodėl jie nesulaukia sprendimo? – prašnibždėjo Tania.

- Įprastinė procedūra, - šaltai atsakė Edvardas, - Jie kaip taisyklė išmuša kaltinamuosius iš vėžių, kad tie negalėtų pabėgti.

Aš pažvelgiau į Džeinę, kuri netikėdama savo akimis su įsiūčiu žiūrėjo į mus. Aš buvau visiškai įsitikinusi, kad ji niekad nesutiko nei vieno, išskyrus mane, kuris galėtų atsilaikyti prieš jos deginančią ataką.

Lai tai buvo mažumėle vaikiška. Bet aš žinojau, kad Arui prireiks pusę sekundės, kad suprastų, kad mano skydas kur kas galingesnis nei Edvardas tai žinojo. Ant mano kaktos buvo taikinys, tad nebuvo jokios prasmės laikyti paslaptyje mano galimybes. Todėl aš piktdžiugiška šypsena pažvelgiau į Džeinės veidą. Jos akys susiaurėjo ir aš pajutau naujų smūgių bangą, šįkart nukreiptų į mane. Aš nusišypsojau dar plačiau rodydama dantis.

Iš Džeinės lūpų pasigirdo susierzinęs įsiutęs urzgimas. Visi pašoko, nes išmuštruota sargyba. Išskyrus didžiuosius nemirtinguosius, kurie net nepažvelgė kas nutiko. Jos dvynys pagavo ją už rankos, kadangi ji buvo jau pritūpusi ir pasirengusi šuoliui. Rumunai kikeno su didžiuliu malonumu.

- Aš tau sakiau, kad atėjo mūsų metas, - pasakė Vladimiras Stefanui.

- Jūs tik pažiūrėkite į šios raganos veidą. – nusijuokė Stefanas.